Iš kartos į kartą

Iki Velykų likus savaitei ar dviem, žmonės pradeda planuoti šventinių pusryčių patiekalus, stalo dekoracijas. Velykų kiaušinių marginimą dažnas palieka paskutinei minutei. Tik ne Jurga Zaleckienė.

Kai kiti dar tik ruošiasi į rankas imti teptukus ar maišo dažus su šlakeliu acto, Babtuose gyvenančios moters marginimo procesas būna persiritęs į antrą pusę – savaitę po vaškavimo kiaušinius palaikiusi šaldytuve, Didįjį šeštadienį margintoja juos nardina į svogūnų nuovirą. Taip darydavo šviesaus atminimo Jurgos prosenelė Veronika Keruckienė, senelė Elena Čižinauskienė, kurios margučių dar ir šiandien galima pamatyti Babtų kraštotyros muziejuje, taip iki šiol daro ir Jurgos mama Vida Sabaliauskienė.

„Prisimenu, susėsdavome prie duonkepės krosnies su kiaušiniais ir margindavome. Būdavo šventas reikalas. Močiutė pagirdavo, mes džiaugdavomės. Todėl visada būdavo keista, kai kiti žmonės kiaušinius margindavo prieš pat Velykas“, – J. Zaleckienė pasakojo tęsianti šeimos moterų tradicijas, o savo žiniomis noriai besidalijanti ne tik su dukromis Austėja ir Milda. Daug metų vaško technika marginanti Velykų kiaušinius, to paties Jurga išmokė ir savo bičiules. Todėl šios nebesirenka nei šiuo metu populiarių lipdukų, nei spalvoto lako ar šilkinio kaklaraiščio.

„Iš pirmo karto technologija atrodo sudėtinga, nes kiaušinis čiupinėjamas du kartus“, – pabandę, anot moters, greit pakeičia savo nuomonę.

Prisimenu, susėsdavome prie duonkepės su kiaušiniais ir margindavome. Būdavo šventas reikalas.

Svarbi kiekviena detalė

Kiaušinių marginimas vašku – seniausia technika, kurią naudojo mūsų protėviai, todėl Jurga stengiasi viską daryti taip, kaip jie. Pirmiausia atidžiai renkasi kiaušinius. Kelis kartus pirko juos parduotuvėje ir suprato prašovusi. Pirktinių kiaušinių lukštas plonas ir trapus, todėl didesnė tikimybė, kad toks margutis kažkuriuo marginimo etapu skils. Be to, prie tokio lukšto prastai kimba vaškas. Geriausiai tinka naminiai kiaušiniai, todėl vištas auginanti Jurgos mama juos ima kaupti iš anksto.

„Idealu, jei kiaušinio lukštas nekorėtas. Balto lukšto kiaušinių spalva gerai neima. Nudažyti jie atrodo gan blyškūs. Nors tiems, kurie mėgsta pastelines spalvas – visai tinkamas variantas. Tamsiai rudų geriau visai nesirinkti, nes piešinys ant jų nebūna ryškus“, – gražiausiai, anot moters, nusidažo šviesiai rusvo lukšto kiaušiniai.

Marginant labai svarbu turėti tikro bičių vaško. Jurga jį perka tiesiai iš bitininko. Tinka ir natūralaus vaško žvakės, bet tik tokios, kuriose nėra jokių priemaišų. Graikinio riešuto dydžio vaško gabalėlis dedamas į metalinį indelį. Šis turėtų būti tvirtesnis, storesnio metalo sienelėmis. Tam esą labai tinka ir dėžutė nuo pastilių.

„Jei namuose yra dujinė viryklė, reikės ant atviros ugnies uždėti liepsnos skirstiklį, o ant elektrinių ar indukcinių viryklių vaškas kaista be jokių problemų“, – J. Zaleckienė prasitarė, kad jai smagiau dirbti prie dujinės viryklės.

Indelyje pradėjęs rūkti vaškas – ženklas, kad jis perkaito. Tokiu atveju nedelsiant reikia mažinti kaitrą arba trumpam nukelti indelį nuo kaitlentės. Įkaitęs vaškas gali net savaime užsidegti, todėl reikia būti atsargiems.

Yra ir kitų vaško tirpinimo būdų, tarkim, perlenktas metalinis šaukštas, kurį kaitina žvakė. Galima vašką tirpinti ir keraminiuose kvapų garintuvuose, tik paprastai  žvakutę reikia kilstelėti aukščiau dangtelio, kad būtų daugiau kaitros. Jei vaškas per vėsus – jis nepaklus ir nepavyks piešti.

Kantrybės: nenusiminkite, jei pirmąkart marginant kiaušinius vašku linijos nebus tokios tiesios, kaip norėtųsi.

Patinka marginti vienai

Nors vaško techniką perkandusios visos šeimos moterys, dažniausiai jos margina atskirai. Tai daro dėl labai paprastos priežasties.

„Dirbant keliems žmonėms, sunku suderinti judesius. Prisimenu, kai buvo mažos dukros, nuolat pykdavosi, nes rankos susipindavo“, – todėl geriausia, anot J. Zaleckienės, marginti pakaitomis.

Kaip marginama vašku? Pirmiausia kiaušiniai kelioms valandoms išimami iš šaldytuvo ir palaikomi kambario temperatūroje, tada sudedami į karščiui atsparų indą ir pašaunami į orkaitę. Į orkaitę vienu metu dėti ne daugiau kaip 6–8 kiaušinius – tiek numarginti realu vienu prisėdimu, nes vienam kiaušiniui paprastai prireikia mažiausiai 15–20 minučių. Kai ši įkaista iki 90 °C, išjungiame, o kiaušinius dar 10 minučių paliekame orkaitėje.

„Tada jau galima išsiimti pirmą kiaušinį. Kitus palieku orkaitėje, kad būtų šilti, kol ateis jų eilė. Kiaušinis turi būti tiek šiltas, kad jį būtų malonu laikyti rankoje. Jei kiaušinis per karštas, vaškas liesis storesniais potėpiais ir sunkiau stings, todėl nuo pirštų prisilietimų toks kiaušinis gali susiteplioti ir vėliau kiekvienas vaškuotas prisilietimas negražiai išryškės“, – apie momentus, lemiančius margučių grožį, kalbėjo pašnekovė.

Margindama moteris naudoja patį paprasčiausią įrankį – medinę lazdelę, kurios gale įsmeigta plona vinis su kuo mažesne galvute. Geriausiai tinka smeigtukai, kurių galima rasti naujų marškinių apykaklėse ir rankovėse. Smeigtukas bedamas į įkaitusį vašką ir greitai perkeliamas ant kiaušinio.

Pagrindiniai principai marginant vašku yra taškeliai ir brūkšneliai – tai senosios tradicijos. Taškas, anot Jurgos, yra pradžių pradžia, ilgaamžiškumo simbolis, begalinis gyvenimo ratas. Juk pasaulis prasidėjo nuo taško, plėtėsi ir pasidarė galybė. Marginimas vašku prilygsta rašysenai – kiekvienas rašo iš savo sielos gelmių, todėl, kad ir kaip gėrėtųsi kitų margintais kiaušiniais, prisėdusi su įrankiu rankoje, Jurga galiausiai lieka ištikima sau pačiai. Ant kiekvieno kiaušinio lukšto moteris tupdo saulutes, žalčius, gėles. Jei lieka vietos, mėgsta parašyti žodį „Aleliuja“.

Priminimas: kuo mažiau margučių suskyla puode, tuo geresni metai bus.

Patinka marginti vienai

Vašku išmargintus kiaušinius Jurgos močiutė dažniausiai merkdavo į tekstilinius dažus. Neretai užsiimdavo ir eksperimentais. Tai į puodą ąžuolo žievės įmesdavo, tai surūdijusį gelžgalį, kuris kiaušinių lukštams suteikdavo tamsų atspalvį. Dabar Jurga marginimo procese tekstilinių dažų nenaudoja. Vertina natūralumą, todėl dažo su naminių svogūnų lukštais. Jais dukrą aprūpina mama Vida.

„Su natūraliais dažais sveikiau ir nebaisu pirštų išsiterlioti. Po dažymo svogūnų lukštais jie būna tik šiek tiek geltoni“, – nerimaujantiems dėl svogūnų lukštų pėdsakų ant nagų, J. Zaleckienė rekomendavo mūvėti plonas gumines pirštines.

Paruošti svogūnų lukštų nuovirą užtrunka. Maždaug penkias dideles saujas lukštų reikia užpilti vandeniu ir palaikyti per naktį, o geriausia – parą ar dvi. Tada kartu su lukštais užvirinti, atvėsinti ir nukošti. Dėl spalvų įvairovės galima atskirai išsivirti raudonųjų svogūnų lukštų – jų spalva būna dar intensyvesnė. Didžiojo šeštadienio rytą Jurga į didelį puodą su atvėsusiu nuoviru įberia šaukštą druskos ir atsargiai sudeda vašku numargintus kiaušinius. Vėsiame nuovire jie laikomi apie 3 valandas, kad dažai gerai įsigertų. Tada ant lėtos ugnies nuoviras kaitinamas iki užvirimo. Sulyg pirmuoju kunkulu, kaip sako Jurgos mama, puodą reikia nukelti nuo ugnies.

„Kadangi puodas didelis, nuoviro daug, tai, kol užvirs, tenka palaukti apie 15–20 minučių, per kurias kiaušiniai spėja ne tik nusidažyti, bet ir visiškai išvirti“, – tai padarius, anot J. Zaleckienės, margučiai po vieną atsargiai išgriebiami, nuvalomi minkštu sausu skudurėliu ir dedami į pintą padėkliuką.

Atvėsę patepami aliejumi, kad blizgėtų, o tada sudedami į padėklą. Šeimos nariams smagu į juos žiūrėti, rinkti gražiausius ir fotografuoti.

Nemėgsta kiaušinių

Velykoms Jurga, jos mama ir dvi dukros nudažo daugiau kaip pusšimtį kiaušinių. Kasmet žada skaičių mažinti, tačiau galiausiai apsistoja ties tuo pačiu. Ne sykį buvę, kai ir 100 kiaušinių pavasario šventei išmargindavo.

Moteris pasakojo dar studijų laikais apie 20 savo margučių siuntusi į Ameriką. Atlygis už juos buvo solidus – maždaug dviejų stipendijų dydžio suma. Tiesa, toks pasipelnymas buvo vienkartinis. Daugiau savo margučių Jurga nepardavinėjo. Mieliau juos dovanoja giminaičiams, bičiuliams. Gražiausius susirenka mama ir neša juos į Babtų bažnyčią. Dar po kelis kasmet pasilieka ir sau. Deda į lentyną, gėrisi pati ir kitiems išdidžiai rodo.

„Mama turėjo nemažą kolekciją surinkusi, bet šiemet labai daug kiaušinių išmetė. Vieni išbluko, kiti įskilo“, – pasakojo margintoja.

Paklausta, kiek margučių daužo ir kiek jų suvalgo Velykų rytą, Jurga nusijuokė. Kiaušinių ji nemėgsta, todėl šventinį rytą į burną deda vos vieną, gausiai apteptą majonezu ir krienais. Ką daro su kitais? Skilę, neišdalyti ir valgytojų nesulaukę margučiai keliauja į sodą. Obelims tokia trąša labai patinka.