Vieną savo ir keturis svetimus vaikus užauginusi Kauno rajono Bubių kaimo gyventoja Uršulė Grincevičienė liepos 15 d., per Žalgirio mūšio metines, šventė 100 metų jubiliejų.

Išgelbėjo siuvimo mašina

Ponia Uršulė gimė 1913 m., tačiau prietaringi tėvai norėjo išvengti "nelaimingo" numerio 13, todėl dokumentuose nusprendė naujagimę pajauninti. Todėl iš tikrųjų U. Grincevičienė jau yra perkopusi 101-ų metų slenkstį.

Gyvenimas nuo pat jaunystės grūdino moterį. Pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų šeimą sovietai ištrėmė į Sibirą, Igarkos miestą. Ten Uršulė vienuolika metų dirbo miškų ūkyje šakų surinkėja.
Tremtyje gimė sūnus. "Mamos rankos būdavo tokios suskirdusios, kad prausiamas jausdavau jos randus", – prisiminė 63-ejų Juozas Grincevičius.

Igarkoje blaškėsi daug našlaičių, kurių tėvai iš bado buvo paguldę galvas amžinojo įšalo žemėje.

Šeimai trūko maisto, tačiau gailestinga moteris ėmė globoti net keturis našlaičius. "Kitaip negalėjau. Priglaudžiau vieną prie krūtinės, kitą – taip ir likome kartu visam gyvenimui", – braukdama ašaras prisiminė jubiliatė.

Sibire iš bado mirė tūkstančiai lietuvių. Uršulės šeimą išgelbėjo iš Lietuvos atsivežta siuvimo mašina. Naginga moteris siūdavo drabužius prižiūrėtojų žmonoms ir už tai gaudavo didesnius maisto davinius.

Nedraskė net vilkai

Motina šeimos narius gydydavo žolelėmis, o didžiausiu vitaminų šaltiniu tapo laukinis česnakas – čeremša.

Kartą moteris pasiklydo taigoje. Ją apspito vilkai, tačiau nelietė. "Tikriausiai Dievas pagalvojo, kad manęs reikia vaikams", – šypsojosi U.Grincevičienė.

Tris paras klaidžiojusią ir išsekusią paklydėlę surado medžiotojai.

Juozas prisiminė, kad nuo ligų ir bado šeimą pirmiausia gelbėjo mama, tačiau prisidėjo ir gamta. Vaikai kartu su lokiais aviečiaudavo ir krimsdavo laukinius česnakus. "Mama ir iš kirvio mokėjo išvirti košę. Iš jos sėmėmės stiprybės", – tvirtino vyras.

Dvejus metus gyveno tvarte

Iš tremties į gimtąjį Jūrės kaimą grįžę Grincevičiai liko be namų – šeimą iš gimtinės išgujo kolūkio pirmininkas. Dvejus metus teko glaustis vieno Lekėčių ūkininko tvarte.

"Pamenu mamytės raudas, esą jau geriau būtume likę Sibire, kur tėvai buvo susirentę trobelę. Siaubinga buvo gyventi tame tvarte su gyvuliais", – pasakojo J.Grincevičius.
Vėliau šeimą už simbolinę kainą priglaudė vargonininkas. Šiek tiek atsigavę, Grincevičiai nusipirko lauko virtuvėlę Kauno rajone, Bubių kaime. Per keletą metų Juozas savo rankomis sklype pasistatė namą ir vedė iš Žemaitijos atsivežtą Gražiną.

Džiaugiasi gražia šeima

Lemtis jau spėjo pasiglemžti Uršulės vaikus Romą ir Eugenijų. Liko Irena, Gražina ir Juozas. Senolė gyvena pas sūnų, džiaugiasi septyniais vaikaičiais, septyniais provaikaičiais ir keturiais proprovaikaičiais. "Štai kuo esu turtinga", – šypsojosi moteris.

Nuo pat vaikystės U.Grincevičienė troško mokytis, tačiau nebuvo galimybių. Močiutės svajonę įgyvendino anūkės – mokslų daktarės Sandra ir Laura.

Šimtamete nuoširdžiai rūpinasi sūnus Juozas. Pasveikinti jubiliejaus proga didelės sielos ir šviesaus proto moterį susirinko ne tik šeimos nariai, bet ir Kauno rajono savivaldybės, seniūnijos, "Sodros" atstovai.