Studentai – tėvas ir sūnus

Tėvai sutartinai teigia, kad dorai užauginti laisvus vaikus – viena pagrindinių šeimos misijų. "Vaikai patys pasirenka kelią, o mūsų tikslas padaryti taip, kad jie pasirinktų teisingai. Šiandien atrodo, kad tai veikia", – neabejoja tėtis Audrius.

Aštuoniolikmetis Sebastijonas, sūnus iš pirmosios ir, kaip sako pati I.Raudonikytė, ankstyvos santuokos, šiemet baigia mokyklą ir šiandien gyvena laukimu: artimiausiu metu turi paaiškėti, kur vaikinas studijuos – Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Naujųjų medijų meną ar Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete fotografiją.

Be to, kad vaikinas jau ne vienus metus domisi fotografija ir kuria įvairius videokūrinius, jis taip pat ir muzikuoja. "Kartais dainuoju ir groju gitara. Man gimus, instrumentas jau buvo namuose, o gitara grojo dar mano du proseneliai, senelis. Po truputį ėmiau domėtis, tad, vos išmokus skambinti, netrukus teko koncertuoti mokykloje", – pasakoja vaikinas.

Panašios nuotaikos kaip sūnus yra ir A.Nutautas. Po penkiolikos metų darbo praktikos vyras nusprendė gilinti ir teorines žinias, todėl yra leidybos ir spaudos technologijų studijų antrakursis.

"Įdomus jausmas, kai dauguma mano bendrakursių yra sūnaus amžiaus", – šypsenos neslepia Audrius. Kadaise jis svajojo tapti programuotoju, bet netikėtas tuomet darbo pasiūlymas nutolino šią svajonę ir paskatino naujiems užmojams.

Tarp motinystės ir kūrybos

Po kelių savaičių šeštąjį gimtadienį švęsianti Ona – labai aktyvi, drąsi ir jau ne kartą buvo įvertinta skaitovų konkursuose: savo kolekcijoje turi septynis apdovanojimus. "Esu įvertinta skaitovė", – patvirtina žodžio kišenėje neieškanti ir šeimos numylėtinio šuns Leo iš akių nepaleidžianti mergaitė.

Mažiausioji, vos aštuonerių mėnesių, Mildutė, kaip sako tėtis, – ramus ir labai linksmas vaikas. "Na, jos charakteris nuo mažumės, matyt, yra kitoks nei Onos", – neabejoja jis.

Mama Indraja šiuo metu didžiąją savo laiko dalį skiria mažylei Mildai, nors sunkiai nustygsta vietoje ir užsiima įvairia veikla.

"Šią savaitę keliausiu į Vilnių, Lietuvos dailininkų sąjungos tarybos posėdį, kaip Kauno atstovė. Atrandu laiko darbui kompiuteriu, neseniai parašiau ir mokslinę publikaciją", – pasakoja moteris ir apgailestauja, kad VDU, kuriame dėstė iki Mildos gimimo, šiuo metu negali dirbti net ir kelių valandų.

"Lietuvos įstatymai to neleidžia: arba esi motinystės atostogose, arba nesi iš viso ir dirbi. Atsisveikinant kolegos žadėjo manęs laukti, tačiau laikas parodys. Galima daug planuoti, tačiau gyvenimas mane jau pamokė, kad ne viskas vyksta pagal planą", – atvirauja I.Raudonikytė ir priduria, kad auginant mažą vaiką kūrybai išties pritrūksta laiko.

Dorovės pamatai

Už seseris gerokai vyresnis Sebastijonas – tikras tėvų pagalbininkas. Vaikinas šypsosi: su ryškų charakterį turinčia Ona ne taip ir paprasta susitarti, bet išeitį visada galima rasti. "Jei ji manęs neklauso, aš jai sakau, kad persikraustysiu į jos kambarį. Ši priemonė labai efektyvi, kai noriu sutramdyti sesę", – juokiasi jis.

I.Raudonikytė su vyru sutartinai teigia, kad augindami vaikus nesidairo į kitus tėvus ir jų auklėjimo sprendimus.

"Man pavyzdys visada buvo mano seneliai, kadangi jie daug prisidėjo prie mano auklėjimo, nes tėvai tuo metu ir studijavo, ir statė namą. Seneliai mano gyvenime buvo labai svarbūs, o jų pagrindinės man įdiegtos vertybės mūsų šeimai labai svarbios ir šiandien. Jie man įdiegė dorovės pamatus, padėjo pamilti Lietuvos kultūrą, etnografiją, kalbą. Tai tapo ir mūsų bendra šeimos vertybių skale, o toks pat požiūris į daugelį dalykų mus sujungė su vyru", – prisiminimais dalijasi menininkė.

"Nežinau kaip kitų, bet mano vaikystės idealai buvo Undinėlė, tikriausiai dėl neįtikimo moters ir žuvies hibrido, ir Barbora Radvilaitė, nes močiutė man daug apie ją skaitė, pasakojo, kad ji yra istorinė asmenybė, moteriškumo ir grožio etalonas", – močiutės dar vaikystėje suformuotą supratimą apibendrina I.Raudonikytė.

Indraja su Audriumi vaikus moko mandagumo, stengiasi padėti suprasti, kad ne pinigai, žaislai ar materialūs dalykai yra svarbiausi. "Svarbiausia – bendravimas, žmogiški ryšiai, o ne šlamštas, kuris tavęs laimingesnio nepadarys", – neabejoja mama.

Tėvai, norėdami suvaldyti aktyviąją Oną, taiko saulučių ir debesėlių sistemą. "Jei padaro kokį nors gerą darbą, Ona gauna vieną saulytę. Už tris saulytes pelnomas skanėstas, už penkias – filmuko peržiūra, už dešimt – leidžiame ką nors skanaus išsirinkti parduotuvėje. Penki debesėliai anuliuoja vieną saulytę", – auklėjimo patirtimi dalijasi Indraja.

Seneliai – itin svarbūs

Vaikų seneliai išsibarstę po pasaulį – vieni gyvena Anglijoje, kiti – JAV, tačiau anūkams jie vis vien yra labai svarbūs.

"Ona labai džiaugiasi, kai atvyksta močiutė, Audriaus mama, kuri palepina anūkę dovanomis. O mano tėtis yra astrofizikas, rimtas žmogus, tad jo dovanos būna susijusios su technologinėmis naujovėmis. Pavyzdžiui, visai neseniai jis Onai padovanojo planšetinį kompiuterį, kuriame Audrius jau įdiegė mokomuosius žaidimus. Mes vis dar diskutuojame, kaip vertinti šią dovaną, – ar kaip pramogą, ar kaip mokymo priemonę?" – retoriškai klausia Indraja. Moteris pasidalija dar viena savo namų taisykle: šeima stengiasi visada atskirti, kokia yra daikto paskirtis, nes telefonas yra komunikacijos priemonė, kompiuteris – darbo įrankis, o žaislai – skirti žaisti.

"Buvo vienas trumpas epizodas, kai sesuo, mums nebūnant namuose, pagavo gal dešimtmetį Sebastijoną rytais ketvirtą valandą žaidžiantį kompiuteriu. Jis prisisukdavo žadintuvą ir sėlindavo žaisti, nes dieną leisdavome tik pusvalandį būti prie kompiuterio. Tiesa, mano pačios studijų metais rašytas darbas, teigiantis, kad mokomieji kompiuteriniai žaidimai yra gerai, atsisuko prieš mane pačią", – prisimena mama ir sako, kad po šio įvykio tokie dalykai nebesikartojo.

Tėvai pripažįsta, kad jų vaikai yra labai skirtingi, kadangi Sebastijonas daug sukalbamesnis, o kai buvo Onos amžiaus, buvo ir daug paklusnesnis. "Onai reikia erdvės, gamtos, ji karstosi medžiais, bet mes leidžiame tai daryti. Ir aš taip dariau, kai buvau maža, nors daugelio supratimu mergaitėms taip nedera", – šypsosi Indraja.

Ji priduria, kad tėtis yra griežtasis tėvas, o mama bando sprendimus rasti naudodama diplomatines priemones. "Didžiausia nuobauda, nors su tuo Indraja ir nesutinka, yra tai, kai aš pasakau, kad vakare pasakos nebebus", – apie tėčio ritualo kas vakarą skaityti pasakas Onai svarbą pasakoja tėtis Audrius.

Jis priduria, kad dabar jiedu turi naują bendrą užsiėmimą – klausytis muzikos, kuris padeda formuoti Onos muzikinį skonį.

Išskirtinė teritorija

Pro langą žvelgdami į savo vasara alsuojantį sodą šeimininkai pripažįsta, kad bendros atostogos – tikra retenybė.

"Atostogaujame retai, tačiau esant progai visada stengiuosi organizuoti bendras šeimos išvykas, per kurias sužinome ir atrandame kažką naujo. Taip per kelias dienas patiriame įspūdžių, kurie atstoja tingų mėnesį pajūryje. Turime sodybą, kurioje laiką leidžiame su šeima ne tik poilsiaudami, bet ir tvarkydami aplinką", – pasakoja I.Raudonikytė ir šypsodamasi prisimena sunkias vaikystės vasaras Palangoje. "Negaliu sėdėti vienoje vietoje ir atostogauti. Vaikystėje būti Palangoje man buvo tikra kančia, nes ten man trūko veiklos, todėl ir šiandien Palanga tikrai nėra mūsų kelionių pasirinkimas", – sako I.Raudonikytė.

Šeima savo namų ir kasdienybės negali įsivaizduoti be virtuvės, kadangi mama joje ne tik gamina, bet kartais ir kuria. "Duoną pati kepu jau daugiau nei penkerius metus, nes iš parduotuvės man tiesiog nepatinka. Virtuvėje nerasite tvarkos, nes ten – mano teritorija, ten turi išlikti tam tikras chaosas. Ten aš ir gaminu, ir kuriu, todėl natūrali netvarka yra būtina. Kartu su Ona virtuvėje esame nupiešę ir svarbių kūrinių", – šypsosi meniškos sielos mama.