Daug susidomėjusių
Kauno technologijos universiteto (KTU) III rūmai sekmadienį tapo vaikų bastionu. Norintys dalyvauti sekmadieninėje stovykloje buvo raginami registruotis iš anksto – atskirai mažesni ir vyresni. Organizatoriai jau išvakarėse žinojo sulauksiantys 230 norinčių dalyvauti, tad patirtis kuždėjo rengtis maždaug 300 svečių sutikimui.
„Tiesiog norėjome pakelti jiems nuotaiką ir, kiek tai įmanoma, pakoreguoti jų emocinę būseną, – mintį, paskatinusią organizuoti savaitgalio stovyklas Ukrainos vaikams, dėstė stovyklos organizatorius Laurynas Šeškus. – Visa „Tūkstantmečio vaikų“ komanda persiorganizavo į šitą veiklą, prisijungė Raudonojo kryžiaus savanoriai ir kiti norintys padėti“.
Gerokai prieš vidurdienį ukrainiečiai su vaikais ėmė rinktis į KTU. Prie įėjimo plazdenantys geltonos ir mėlynos spalvos balionai signalizavo, kad būtent čia laukiami mažieji ukrainiečiai.
Mažieji ir jų tėveliai buvo raginami nepraeiti, o stabtelėti pasivaišinti prie obuoliais, apelsinais ir kitais vaisiais, keksiukais, pyragais, saldainiais ir kitais skanumynais nukloto stalo. Pietums buvo numatyta pica.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
Kelias į vaikų širdis
Aktorius Marius Jampolskis ir muzikos kompozitorius bei atlikėjas Stano ukrainiečiams rengė improvizuotą muzikos pamoką. „Pagal mano turimą renginių vedimo patirtį, aš tiesiog klausysiu, žiūrėsiu ką jie, kaip jie ir pagal tai prisitaikysiu. Toks štai laukia iššūkis – per labai trumpą laiką pajausti ir prisitaikyti. Su vaikais nėra lengva bendrauti. Vaikai nemeluoja ir neleidžia meluoti“, – dar prieš pamoką kalbėjo M.Jampolskis.
Pirmas pasisveikinimas ir vaikų atsakas parodė, kad kontaktas įvyko, telieka tęsti besimezgančią draugystę. Dar labiau susirinkusius sušildė Stano prisistatymas. „Mano vardas Stanislovas. Mano močiutė iš Sočio. 1941 metais buvo ištremta ir jai nebuvo leista grįžti. Taip atsidūrėme Lietuvoje“, – po trumpo ir šilto Stano prisistatymo neliko jokio barjero tarp susirinkusių vaikų ir jų mokytojų.
Po improvizuotos muzikos pamokos vaikus su Lietuva supažindino istorikas ir laidų vedėjas Mindaugas Nefas. Vaikai mokėsi pinti ukrainietiškų ir lietuviškų vėliavų spalvų apyrankes, vyko įvairios viktorinos, iliuzionisto Roko Bernatonio pasirodymas ir magijos pamoka. Po pietų mažieji žiūrėjo filmą „Bitė Maja“, o vyresni aplankė Zoologijos muziejų.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
Atėjo dėl vaikų
Tatjana į sekmadieninę stovyklą atvyko su 1,5 metukų dukryte ir 11 sūnumi. „Norėjau, kad vaikai pasilinksmintų. Visą savaitę stebime per televiziją, kas vyksta mūsų šalyje. Išgyvename didžiulę įtampą, tai bent vaikai tegul šiek tiek atsipalaiduoja, užsimiršta“, – šyptelėjo Tatjana, nors akyse kaupėsi ašaros.
Tatjanos vyras jau porą metų dirba Kaune. Vyras tik prasidėjus karo veiksmams Ukrainoje ragino šeimą atvažiuoti, bet moteris apsisprendė ne iš karto, vylėsi, kad košmariškas sapnas greitai baigsis.
Išgyvename didžiulę įtampą, tai bent vaikai tegul šiek tiek atsipalaiduoja, užsimiršta.
Rovno mieste, kuriame šeima gyveno, palyginus ramu, tačiau kelis kartus per dieną, o kartais ir naktį sirenos skelbė būtinybę bėgti į slėptuves. „Sūnus susiruošdavo pats, o mažąją ėmus rengti ji iš karto pradėdavo verkti – jautė nerimą. Taip bėgiodami į slėptuves gyvenome savaitę ir po to apsisprendėme pasitraukti į Lietuvą“, – kol mama pasakojo išgyvenimus, mažoji, specialiai patiems mažiausiems paruoštoje patalpoje, ropojo nuo vieno prie kito žaidimo.
Tatjana tęsė, kad labiausiai sunku galvoti apie ateitį, nes neaišku, kiek tęsis karas, ar grįžę ras namus, kuriuos teko palikti. Per televiziją matomi suniokoti Ukrainos miestų vaizdai, išsigandę į saugesnes vietas besitraukiantys tautiečiai, pranešimai apie rusų karių išpuolius neleidžia atsipalaiduoti net ir esant toli nuo to, kas vyksta tėvynėje.
Sustoti neplanuoja
„Tūkstantmečio vaikai“ kiekvieną savaitgalį numatę rengti stovyklas nuo karo pasitraukusių ukrainiečių vaikams – šeštadienį Vilniuje, sekmadienį Kaune. Anot L.Šeškaus, stovyklos vyks tiek, kiek to reikės.
Juolab, kad prisikalbinti žmones padėti stovyklose užsiimti su mažaisiais, juo pavaišinti, pamaitinti nebuvę sunku. „Nereikėjo įkalbinėti, o tik suorganizuoti, visi pasirengę padėti tuo, kuo gali“, – sake L.Šeškus.
„Situacija yra tokia baisi ir tai yra mažiausia, ką mes dėl ukrainiečių galime padaryti“, – įsitikinęs M.Jampolskis.
„Tūkstančio beprotiškai stiprių emocijų diena“, – jausmą po pirmosios stovyklos Vilniuje apibūdino L.Šeškus. Neslėpė, kad labai keistas jausmas, kai mažesnius atlydėjusios mamos šypsojosi žiūrėdamos į savo vaikus, nors prisipažino, kad nuo atvažiavimo į Lietuva dar nesugebėjo net pavalgyti, nes viduje viskas užspausta.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
„Keistas jausmas, kai vakare atsisveikinant sakai, kad labai lauksime jūsų ir kitą savaitę, o beveik visi sako – ačiū, buvo labai gera, bet tikimės, kad kitą savaitę jau važiuosime namo, kur mes būsime visada laukiami svečiuose pas juos“, – dalinosi L.Šeškus.
