Visada bėgte

"Kai jau gauni tokią premiją – reikia eiti iš darbo", – niekada žodžio kišenėje neieškanti Virginija nenutylėjo ir šį kartą. Labai panašiai sakė jos pusseserė poetė Ramutė Skučaitė gavusi Nacionalinę premiją. "Ji teberašo. Rašinėsiu ir aš", – Virginijos žodžiai nekėlė nė menkiausios abejonės.

Visada turinti ką veikti, apsikrovusi knygomis, laiškais, nuotraukomis, lekianti, bėganti, spėjanti išgelbėti kažkam nereikalingus tapusius katę ar šunį, išmaitinusi šimtus Nemune likusių žiemoti gulbių.

Kai "Kauno dienos" redakcijoje pasigirdo klausimas: "Virginija, ar žinote, kad gavote premiją?", ji tyliai palingavo galvą ir jai būdinga poza palinko prie kompiuterio monitoriaus. Vėliau prisipažino, kad nuo vaikystės įskiepytos normos – būti žemesnei už žolę, tylesnei už vandenį neatsikrato visą gyvenimą. Ir ne todėl, kad lietuvių tautoje mergaitėms nuo mažens skiepytas kuklumas, tai – dėl pavardės, dėl šeimos, dėl garbingos giminės praeities.

"Negaliu apie save kalbėti", – purtė galvą ta, kurios širdin sugulė daugybės žmonių pasakotos istorijos, išsiliejusios jos rašiniuose.

Patriotizmas genuose

Didžioji Virginijos meilė – istorija. Rašiniai šia tematika puošė daugybę "Kauno dienos" numerių. "Kodėl istorinė tematika? – trumpam pritilo Virginija. – Ir vėl aš prisiminsiu Sibirą, grįšiu į vaikystę."

"Tėtis su mano dėde sėdėdavo vakarais ir politikuodavo, o aš amžinai sėdėdavau šalia jų, gerdavau arbatą su juodųjų serbentų uogiene ir užkąsdavau formine duona užteptą lydytu sūreliu po 11 kapeikų. Paskui prasidėjo užsienio radijo stočių klausymas. Nežinau kodėl, bet man tai rūpėjo, buvo labai svarbu išklausyti, ką tėtis pasakys", – vaikystės prisiminimuose užkoduotą patriotizmą minėjo Virginija.

Vėlesni politikavimai su draugais, Vasario 16-osios šventimas už užuolaidomis užtrauktų langų, dainuojant, niūniuojant iš tėvų išmoktas dainas. Tremtinių lemtį patyrusios šeimos vaikas į Lietuvą iš Sibiro grįžo 10-ies. "Labai prastai skaičiau lietuviškai, jei žinojau, kad teks skaityti prieš klasę mokykloje, tekstą išmokdavau mintinai. Pirmieji pažymiai iš lietuvių kalbos buvo kuolai", – prisipažino Virginija, dabar pavyzdžiu savo iškalba galinti būti daugeliui lietuvaičių.

Labai prastai skaičiau lietuviškai, jei žinojau, kad teks skaityti prieš klasę mokykloje, tekstą išmokdavau mintinai. Pirmieji pažymiai iš lietuvių kalbos buvo kuolai.

Vis grįždama prie savo meilės istorijai Virginija neapsieina nepaminėjusi savo mokytojos. Istoriją tuometei mokinukei dėstė poeto Vytauto Mačernio mylimoji Bronė Vildžiūnaitė. "Dalykiška, reikli. Ot mokytoją turėjau", – neabejotiną indėlį mėgstamam dalykui minėjo Virginija.

Partiniai rašinėliai

Abiturientės pareiškimas studijuoti žurnalistiką daug kam anuomet kėlė juoką. Tais sovietinės represijos laikais tai buvo savaime suprantama. Tikėtis darbo tuometėje spausdintinėje spaudoje mergina, pavarde Skučaitė, praktiškai neturėjo šansų.

"Raudonasis spalis", dabartinis fabrikas "Lituanica" patikėjo jai redaguoti sienlaikrašti. "Niekas nenorėjo tuo metu rašyti apie fabriko partinio komiteto posėdžius. O aš rašiau. Rengiau pranešimus direktoriui partijos plenumams. Tačiau šalia esu surinkusi medžiagą ir parašiusi ne vieno tuomečio Kauno fabriko istoriją", – kaip kompensaciją už ne visada širdžiai mielus rašinius Virginija rinkosi laiką bibliotekose ieškant įdomių faktų, neviešintos medžiagos apie jos aprašomą objektą.

"Iš manęs visi juokėsi, kad aš einu į žurnalistiką. Mane iš fabriko laikraščio išmetė. Čia juk ideologinis darbas. Aš dirbau sienlaikraščio redaktore, nes niekur nepriėmė, o paskui ir iš ten išmetė, visą laiką kliuvo pavardė. Iki pat Atgimimo. O per Atgimimą, ačiū Teklei Mačiulienei (buvusi "Kauno dienos" redaktorė – red. past.), ji mane priėmė, nes į visus kitus spausdinamus leidinius man buvo uždaryti keliai", – po truputį gyvenimo vingius braižė Virginija.

Beje, su fabriko laikraščio redaktorės pareigomis Virginijai teko atsisveikinti už tai, kad į savo kabinetą įleido fabriko sąjūdžio iniciatyvinę grupę.

Dienraščio periodas

Šuolis buvo, kai Dalia Teišerskytė pakvietė į naujo žurnalo "Gabija" žurnalistų komandą. Po to sekė dar vienas svarbus žingsnis. Atgimimas Lietuvoje atvėrė Virginijai duris į tikrąją žurnalistiką. "Įsidarbinti "Kauno dienoje" atrodė nepasiekiama svajonė", – prisiminė Virginija. – Aš nepaprastai dėkinga redakcijai, kad galiu rašyti tai, ką noriu."

Kai prieš keletą metų imta rengtis "Kauno dienos" 70-mečiui, niekam nekilo abejonių kam reikėtų patikėti seniausio Kauno dienraščio gyvenimo dėlionę. Virginija surinko ir jubiliejiniame 90 puslapių leidinyje įamžino septyniasdešimtmečio laikraščio ir Kauno istoriją skaitytojų nuotraukose.

V. Skučaitė/Akvilės Snarskienės nuotr.

Gyvenimo darbas

Dar vienos pauzės prireikė įvertinti žurnalistikos prasmę jos gyvenime. "Mano gyvenimas ir žurnalistika labai susipynę", – vėl grįžome į prisiminimus apie Virginijos šeimą.

Tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras generolas Kazimieras Skučas – Virginijos dėdė. K.Skučas ir kiti keli aukšti tarpukario Lietuvos valstybės pareigūnai buvo nužudyti 1941 m. liepos 30 d. Butyrkų kalėjime ir užkasti vadinamojoje Komunarkoje – NKVD specialiajame objekte.

Šiam dramatiškam istorijos tarpsniui Virginija paskyrė savo gyvenimą. "Tėvas mirdamas man pasakė: "Padaryk viską, kad šitas švarus vardas išliktų Lietuvos istorijoje." Daug dešimtmečių šis periodas nėra priimamas, nes, greičiausiai, čia yra ir anuometės Vyriausybės klaida. Diskutuotinas klausimas, ar reikėjo tada tuos vyrus suimti, ar nereikėjo priešintis. Nėra tvirto atsakymo", – Virginija perėjo savo dėdės K.Skučo keliu. Ji stovėjo toje vietoje, kur palydėjęs šeimą ir generolas K.Skučas galėjo palikti Lietuvą. Tačiau jis buvo davęs karininko garbės žodį – be Vyriausybės leidimo Lietuvos nepalikti. Garbingai tesėjo žodį, kainavusį jam gyvybę, artimiesiems netektį, lagerius, sibirus.

Kai Virginija 2016 m. organizavo simbolinę akciją prie Mauručiuose K.Skučo atminimui jos pačios iniciatyva pastatyto paminklinio akmens, nuskambėjo Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus Kęstučio Kuršelio žodžiai: "K.Skučas yra mūsų dramatiškos istorijos simbolis. Baisiausia, kad priešams jį atidavė savi. Tai buvo sveiku protu nesuvokiama auka."

K.Skučas yra mūsų dramatiškos istorijos simbolis. Baisiausia, kad priešams jį atidavė savi. Tai buvo sveiku protu nesuvokiama auka.

Įamžintas atminimas

Virginija pamažu artėjo prie didžiausio lūžio, padėjusio svarbų tašką jos giminės ir Lietuvos istorijoje. "Artėjo Kazimiero Skučo sušaudymo 50-metis ir tada aš pradėjau po kruopą rinkti medžiagą, straipsnius, prisiminimus. Šeimos albumuose nebuvo nė vienos jo nuotraukos. Bendrose nuotraukose jo veidas buvo iškirptas – visi bijojo tremties. Nežinojau, kaip dėdė atrodo. Dabar turiu kokį pusšimtį jo nuotraukų, surinktų iš archyvų, muziejų, privačių kolekcijų", – šyptelėjo generolo giminaitė.

Virginija ne tik siekė atskleisti, kas tuo metu, 1940-aisiais, įvyko Lietuvos Vyriausybėje, kaip ir kodėl būtent taip tragiškai susiklostė jos dėdės likimas. Niekas tiksliai nežinojo, kur galėtų būti K.Skučo palaikai.

"Man atrodo, kad aš suradau, kur jūsų dėdė užkastas", – šie kolegės Violetos Juodelienės žodžiai suveikė kaip elektrošokas. "Širdis ėmė daužytis, akyse kauptis ašaros. Nežinau, kaip istorikams neatėjo į galvą pasklaidyti tuos sąrašus, kuriuos surado Violeta", – Virginija prisiminė akimirkas, lėmusias jos kelionę į Maskvą, sunkų žurnalistinį tyrimą.

Pamaskvėje Virginija rado ne tik dėdės, bet ir dar dviejų tarpukario Lietuvos ministrų sušaudymo ir užkasimo vietą. Ten amžiams liko dar 150 lietuvių palaikai.

"Prižadėta, kad ten iškils atminimo siena, suprojektuota poeto Boriso Pasternako anūko su visais išaiškintais ir ten užkastais lietuviais. Iš viso ten gali būti 11–14 tūkst. represuotų aukų palaikų, bet išaiškinta netoli 7 tūkst., jų visų vardai, pavardės ir sušaudymo data. Tai didžiulis represuotųjų atminimo įamžinimas", – apie tai Virginija ruošiasi sukurti ir dokumentinį televizijos filmą.