Kauno architektui Audriui Karaliui Vasario 16-oji – didelė šventė. Tądien gimė jo mama. Šio fakto A.Karalius negalėjo nutylėti organizuodamas Lietuvos nepriklausomybės 94-ųjų metinių paminėjimą vienoje Kauno kavinių.

Šventė buvo be šūkių „Lietuva – lietuviams!“. Už didžėjaus pulto stovėjęs A.Karalius parinko įvairią muziką: amerikietė Meredith Monk, latviai „Rīsa Zvejnieki“, baltarusiai „Staraja Olsa“, lietuviai „Skylė“, „Driežas“, „Diktatūra“ ir kiti.

„Ar čia vasario 16-oji kitaip? –  nuo didžėjaus pulto akimirkai pabėgęs A.Karalius papurtė galvą. – Ne, čia vasario 16-oji – paprastai. Be parketinių rikiuočių, pompastikos, patetikos ir pripumpuotų euforinių burbulų.“

A.Karaliaus organizuotoje šventėje nebuvo oficialių asmenų ir kalbų.

Pagrindiniai veikėjai – du Karaliai ir trys Bazarai: prie didžėjaus pulto buvęs pats Audrys, jo sūnus muzikantas Džiugas ir specialią tautiško džiazo programą šiai šventei parengę broliai Bazarai – klavišiniais instrumentais, bosine gitara ir būgnais groję Mykolas, Motiejus ir Benediktas.

A.Karalius nėra nusiteikęs prieš eitynes, vėliavas, mitingus. „Viskas reikalinga, – sakė jis. – Pas mus irgi yra ugnis, vėliava. Perskaitysime deklaraciją, giedosime himną ir skambės oficialiuose ruporuose neskambanti muzika. Bet ji nėra mirusi, nėra balzamuota. Ji – gyva“. Surengtą šventę architektas pavadino oria ir paprasta. „Ši šventė bus gyvybinga tiek, kiek ją švęs pati tauta", – įsitikinęs A.Karalius.

Savotišku Nepriklausomybės 94-ųjų metinių minėjimo desertu tapo nespalvotas, begarsis, autentiškas dokumentinis filmas apie 1923-ųjų metų sausio mėnesio Klaipėdos sukilimą.