Tamsiausią metų mėnesį, lapkritį, stinga spalvų. Nuplikusios medžių šakos remiasi į pelenų spalvos dangų ir bemaž neišsisklaidančią miglą, kuri klaidina it miražas: iškreipia įprastus pastatų kontūrus, keičia atstumus.
Oras apsunkęs nuo rūko ir pažeme sklaidančių dūmų. Iš rudens paletės spalvos dingsta kasdien, kol lieka tik tos, kurioms gyvastį palaiko žmogus. Pilku tarpuvaldžiu tarp poetiško rudens ir šiuolaikinius kūrėjus kažkodėl melancholijai nuteikiančios žiemos lengviausia prisiminti ir laukti. Prisiminti trumpalaikį spalio auksą. Gyventi pirmojo sniego laukimu.
Naujausi komentarai