"Dalis dvarų negrįžtamai sunyko, sugriuvo. Kai kur – priešingas variantas: dvarai atstatant sugadinti taip, kad atrodo lyg naujai pastatyti", – sako po 20 metų pertraukos per Lietuvos dvarus keliaujantis Babtyno-Žemaitkiemio dvaro savininkas Mindaugas Šventoraitis.

Susirgo dvarų liga

Ilgai trunkantys ir brangiai kainuojantys paveldo objekto – dvaro komplekso – rekonstrukcijos darbai neatbaidė verslininko nuo minties dar kartą imtis tokios pačios avantiūros.

Netoli Babtų, vaizdingoje Nevėžio pakrantėje, įsikūręs Babtyno-Žemaitkiemio dvaras – žinoma vieta: čia vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai, literatūros vakarai, dailininkų susibūrimai, parodos. Dvaro teritoriją puošiančios skulptūros – skulptorių plenerų rezultatai. Tai, kad dvaras tapo kultūros židiniu, ne tik verslininko M.Šventoraičio, bet ir jo žmonos tapytojos Miglės Kosinskaitės nuopelnas.

"Prieš 20 metų susirgau dvarų liga – ėmiau keliauti ir juos fotografuoti. Paprašiau pažįstamų dailininkų, kad kai kuriuos dvarus man nutapytų. Kitas žingsnis buvo pirkti dvarą", – prisimena M.Šventoraitis. Verslininkas buvo nusižiūrėjęs Belvederio dvarą Jurbarko rajone, bet jo įsigyti nepavyko. Tuo metu jo dėmesį patraukė aukcione parduodamas Žemaitkiemio dvaras. "Tame aukcione aš buvau vienintelis pirkėjas. Kai nusipirkau, švelniai tariant, viskas čia buvo labai apleista. Dvaras priklausė Valstybės turto fondui, o gyveno čia toks sulaukėjęs žmogus. Vienoje dvaro rūmų pusėje jis laikė avis – ir dabar tą kambarį vadiname Avide. Kitoje pusėje buvo padaryta tokia dūminė pirkia: viduryje kambario stovėjo krosnelė, dūmai iš jos patekdavo į vidų. Langai apkalti plėvele, kai kur vietoj langų – kiaurymės. Prie lubų sijų kregždės sukdavo lizdus. Uždarius lauko duris likdavo toks tarpas, kad pro jį galėjo katinas įlįsti", – prisiminė M.Šventoraitis. Sovietmečiu dvaro rūmuose veikė kolūkio kontora. Erdvūs rūmų kambariai buvo padalyti į sandėliukų dydžio patalpas. "Mes visas sovietmečiu pastatytas pertvaras išgriovėme, pagal architektų Astos ir Gintaro Prikockių parengtą projektą atstatėme istorinį architektūrinį teisingumą", – sakė verslininkas.

Kai kuriuose dvaro rūmų kambariuose pavyko išsaugoti originalų XX a. pirmosios pusės sienų dekorą, senąsias ąžuolines sijas. "Antrajame rūmų aukšte, vienoje patalpų, radome smarkiai aprūkusią sienos dalį. Iš pradžių maniau, kad būta gaisro. Vėliau išsiaiškinau čia buvus rūkyklą", – pasakojo dvaro savininkas.

Dvarą vadina pavyzdiniu

Babtyno-Žemaitkiemio dvaras – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Kai kurie dvaro pastatai siekia XVIII a. Kultūros paveldo specialistai šį dvarą vadina pavyzdiniu, kuriame paveldas atnaujintas tinkamai, su pagarba senajai autentikai. M.Šventoraitis nesutinka su paveldo objektų savininkų dažnai kartojama fraze, esą paveldosaugininkai tokiuose pastatuose nieko neleidžia daryti: "Nesąmonė. Jie leidžia viską, išskyrus pastato gadinimą, o žmonės dažniausiai nori sugadinti: langus praplatinti, duris kitoje vietoje įdėti, plastiką vietoj medžio naudoti. Kokia čia autentika, jei taip viską pakeiti?" Jis pabrėžia, kad paveldo objektams tinka ne visi dažai, ne visos naujos medžiagos ir technologijos.

"Restauruodami ir mes keletą klaidelių padarėme. Aš jas žinau, bet niekam nerodau", – šypteli pašnekovas ir tvirtina negailintis patarimų besiimantiems atnaujinti panašius objektus. Babtyno-Žemaitkiemio dvaras priklauso Lietuvos pilių ir dvarų asociacijai, vienijančiai 50 dvarų. "Mes vieni kitus lankome ir paprotiname, ką ir kaip reikia daryti. Naują namą gali pastatyti bet kas, o restauruojant seną yra tiek niuansų, kad vieną klaidą padarysi, ir tau viskas supelys, supus", – įsitikinęs dvarą atstatęs verslininkas.

Laikinai gyveno Lobyne

Dvaro atnaujinimas prasidėjo nuo 50 kv. m ploto pastatėlio – vadinamojo Lobyno. "Ėmęs atnaujinti dvarą, Lobyne su Migle apsigyvenau. Erdvės nebuvo per daug, bet tilpome. Senieji dvaro savininkai, žiemai išvykdavę gyventi į švelnesnio klimato kraštus, šiame namelyje palikdavo meno kūrinius. Dėl to jis ir vadinosi Lobynas, – 300 metų senumo pastato paskirtį paaiškino M.Šventoraitis. – Šešerius metus, kol remontavau dvaro rūmus, gyvenome Lobyne. Užtat paskui, kai į rūmus įsikraustėme, net nejauku buvo – apie 20 kambarių, 900 kv. m. Čia visko atrodė per daug, neįsivaizdavau, kaip galima gyventi tokiame didžiuliame name."

Šalia pavadinimus turinčių gyvenamųjų kambarių, dvaro rūmuose yra paveikslų galerija, šachmatinė, pokylių salė. Senovinis, drožiniais puoštas rašomasis stalas bibliotekoje mena tarpukariu dvarą valdžiusio generolo Vlado Nagevičiaus laikus. "Prekiautojas antikvariniais daiktais pasakojo, kad šis stalas priklausė V.Nagevičiaus sodininkui. Nežinau, ar antikvarininkas šią istoriją sukūrė, ar ne, bet už stalą mes nepigiai sumokėjome", – užsiminė M.Šventoraitis.

Verslininkas neatskleidžia, kiek kainavo atstatyti paveldo objektą. Paklaustas, atsako abstrakčiai: "1 tūkst. kv. m tinkamai restauruoti kainuoja ne mažiau kaip 1 mln. eurų."

Rėmė antroji pusė

Verslininkas tikina Žemaitkiemyje įsikūręs ne dėl noro pasijusti dvarininku. "Esu kilęs ne iš dvarininkų – iš valstiečių, iš kaimo. Man reikia erdvės. Jos ieškodamas, čia ir įsikūriau. Po truputį ir žemes aplink susipirkau. Dabar mano kiemas – 40 ha. Įsirengiau trasas, vasarą motociklais jį apvažiuoju, žiemą – džipu", – pasakoja M.Šventoraitis.

Įsigijus dvarą, atsiskleidė verslininko noras kolekcionuoti: jis ėmė pirkti senus, antikvarinius motociklus ir automobilius. "Keturis pastatus sutvarkiau: rūmus, svirną, kur dabar motociklų kolekcija, kluoną, kurį vasarą naudojame kaip koncertų salę, ir Lobyną. Tvartas dar neatstatytas – tikiuosi, kad jį atstatys vaikai. Ten pradėjome tiriamuosiuos darbus", – užsiminė verslininkas.

Pašnekovo žodžiais, jei, jam pradėjus kurtis dvare, nebūtų užsimezgusi draugystė su M.Kosinskaite, vargu ar jis būtų dvarą atstatęs. "Be jos būtų buvę labai sunku. Skyriausi su žmona, depresija buvo apnikusi. Su darbais, ačiū Dievui, gerai sekėsi. Atsvara buvo darbas, kelionės, vaikai. Miglė buvo labai svarbi kaip mane visur ir visada idėjiškai rėmusi antroji pusė, – šalia buvusios mylimos moters svarbą pabrėžė pašnekovas. – Be to, ji gerai išmanė spalvyną ir baldus. Supirkti senieji baldai – jos nuopelnas. Aš anksčiau apie baldus nieko neišmaniau. Galvojau: kėdės kojos išraitytos, atkaltė išlenkta – kaip iš filmo "Dvylika kėdžių", ir gerai – tinka. O iš tiesų juk tai košmaras, jei ta kėdė netinka prie kitų baldų, kurie – visai kito stiliaus, kito laikmečio. Samdėme ir dizainerę, tačiau surinkti visus baldus, baldelius, šviestuvus, dekoro detales – didžiulis Miglės darbas buvo."

Fiksuoja permainas dvaruose

Šiuo metu M.Šventoraitis vėl keliauja per Lietuvos dvarus ir fiksuoja permainas, nuotraukomis dalijasi socialiniuose tinkluose. "Dalis dvarų per 20 metų negrįžtamai sunyko, sugriuvo. Kai kur – priešingas variantas: dvarai atstatant sugadinti taip, kad atrodo lyg naujai pastatyti", – apgailestauja M.Šventoraitis. – Neseniai buvau Pavirvytės dvare – faktiškai naujai pastatytas pastatas. Tai kokio velnio gadinti seną? Rankena viena autentiška palikta, priestato gabaliukas. Visa išorė nauja, visas vidus – naujas. Tai kokia čia restauracija, čia juk nauja statyba. Skaudu, kai senas pastatas paverčiamas nauju. Ir tos klaidos labai dažnai daromos: neišsaugoma senoji autentika."

Pasak M.Šventoraičio, kai kurie dvarai nesulaukia naujų šeimininkų dėl prastos kaimynystės.

"Labai gražus Šiaulėnų dvarelis Radviliškio rajone. Tai vienas simpatiškiausių mažųjų dvarų. Bet dvaro kieme – kažkokios baisios dirbtuvės, o kas dar baisiau už jas, už 1 km – kiaulių kompleksas. Išlipi iš mašinos – galva svaigsta, koks dvokas. Galvojant apie 500 vietos gyventojų ir norint tą dvarą atgaivinti, pirmiausia reikėtų iš ten iškelti kiaulių kompleksą", – įsitikinęs verslininkas.

Jis pastebi tendenciją: dvarai aplink didžiuosius miestus – neblogai išsilaikę, prižiūrimi, turi savininkus, o kuo toliau į periferiją – tuo situacija prastesnė. "Lenkijos, Latvijos pasieniuose labai daug apleistų dvarų, kurie griūva tiesiog akyse. Jie dažniausiai neturi savininkų – priklauso Valstybės turto fondui, jais niekas nesirūpina. Bandysiu apie juos priminti, bandysiu ieškoti, kas galėtų jais pasirūpinti", – užsimena dvarininkas. M.Šventoraitis neatmeta minties įsigyti dar vieną dvarą sau. "Turiu su vaikyste susijusią svajonę: jei rasiu dvarą šalia šaltiniuoto upelio, kokie tekėjo prie mano mamos namų, greičiausiai pirksiu. Nesvarbu kur – už 300 km nuo čia ar toliau. Vieną dvarą antram gyvenimui prikėliau, dabar galiu imtis kito. Žinau, kiek laiko, jėgų ir pinigų tai atsieina, bet energijos man netrūksta, – šypteli 55 metų vyras. – O laiko aš turiu. Aš jau beveik nebeturiu verslų – beveik viską pardaviau, nes nebenoriu dirbti. Noriu tiesiog gražiai gyventi ir keliauti. Na, nebent atstatyti dar vieną dvarą."

Norėtų atsidėti tapybai

Mums svečiuojantis Babtyno-Žemaitkiemio dvare, M.Šventoraičio žmona M.Kosinskaitė tapė studijoje Kauno senamiestyje. "Dvaro atstatymas visą laiką buvo daugiau Mindaugo rūpestis. Aš užsiėmiau dizainu, grožio kūrimu ir savo kūryba", – aplankius ją mažytėje studijoje, pasakojo M.Kosinskaitė.

Paklausta, ar remia vyro idėją atstatyti kitą dvarą, moteris perklausė: "Mindaugas kalbėjo apie dar vieną dvarą? Negaliu klausytis tokių kalbų." Tačiau prisipažino: jei vyras nusipirks tokį objektą, šeimos konflikto dėl to nebus. Ji stengtųsi ir ten sukurti grožį, nors labiau norėtų atsidėti tik tapybai.

Žinomas 500 metų

Dvarą prie Babtyno kaimo (tarpukariu tuomečio dvaro savininko generolo Vlado Nagevičiaus iniciatyva pervardyto Žemaitkiemiu) XVI a. įkūrė Šiukštos. Pirmieji dvaro rūmai ir kiti pastatai buvo mediniai. XVIII a. dvarą valdę Prozorai pastatė mūrinius pastatus, Babtynas tapo reprezentaciniu dvaru. Rūmai buvo didingi, su dviejų aukštų frontonu, balkonais antrame aukšte, 28 kambariais ir gynybiniu bokštu. Tuo metu iškilo ir Lobyno pastatėlis.

Vėliau dvarą valdė kunigaikščiai Giedraičiai, Raudondvario dvarą valdę grafai Benediktas Emanuelis ir Vanda Tiškevičiai. Tiškevičiai XIX a. II pusėje pastatė eklektinius rūmus, tuomet dvarvietėje stovėjo šešiolika pastatų. Tiškevičių giminė čia šeimininkavo iki Pirmojo pasaulinio karo.

Paskutinis dvaro šeimininkas – V.Nagevičius (1881–1952) čia gyveno 1922–1944 m. Jo pavyzdinis ūkis garsėjo erdviomis arklidėmis, kuriose buvo laikomi veisliniai žirgai. Visą dvaro ūkį tvarkė generolo žmona Veronika. Dvaras garsėjo Joninėmis, į kurias suvažiuodavo Kauno inteligentija ir valstybės vadovai. Čia vykdavo banketai valstybės pareigūnų ir užsienio svečių garbei. Savaitgaliais, nusamdęs garlaiviuką, jis Nevėžiu atsigabendavo svečių iš Kauno.

Parengta pagal istorikės Raimondos Rickevičienės surinktą medžiagą