Išskirtinės laidotuvės

Nuo sovietinių laikų neaiškaus plauko meno veikėjų sluoksniams priskiriamo kauniečio Vlado Belecko-Stupakovo vadovaujamos gaujos žvėriškai nužudytas R.Mikutavičius palaidotas Petrašiūnų kapinių panteone, šalia garsių Lietuvos žmonių, – daktaro Jono Griniaus ir poetės Salomėjos Nėries.

Tada laidotuvėse, be artimųjų, dalyvavo beveik visi aukšti šalies politikai, dvasininkai, gausus būrys Kauno tarybos ir Seimo narių, ministrai, taip pat tūkstančiai paprastų kauniečių, gerai pažinojusių įvairiais talentais, nuoširdumu, jautrumu ir komunikabilumu garsėjusį kunigą.

Tiek daug kauniečių dalyvavo tik 1933 m. liepą paslaptingomis aplinkybėmis žuvusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvėse.

Laidotuvių procesija Kauno gatvėmis nusitiesė kelis kilometrus.

Net ir praėjus 20 metų R.Mikutavičiaus žūtis daugeliui Lietuvos žmonių vis dar atrodo labai mįslinga. Lig šiol ją lydi įvairios versijos ir neįtikėtini pasakojimai. Vis dar nerasta vertybių, anuomet pagrobtų iš R.Mikutavičiaus buto pačiame Kauno centre, tarp jų – aštuoniolika paveikslų, brangūs senoviniai laikrodžiai. Šio žurnalistinio tyrimo autorius nusprendė pasidomėti, kaip susiklostė likimai žmonių, kurie tiesiogiai dalyvavo narpliojant vieną garsiausių XX a. nusikaltimų Lietuvoje.

H.Daktaro gynėjas

Garsus kunigas ir visuomenės veikėjas R.Mikutavičius paslaptingai dingo 1998 m. birželio 30-osios pavakare – kaip buvo manoma, iš savo buto Kaune, Laisvės al. 9-ajame name, išėjęs apžiūrėti jam pasiūlytos pirkti antikvarinės lovos.

Ričardas Mikutavičius

Meno vertybių verteivos V.Belecko-Stupakovo įviliotas į išnuomotą butą Panemunėje, jis buvo apsvaigintas eteriu ir pasmaugtas, po to žiauraus išpuolio dalyvių Ivano Kvaskovo, Artūro Daškovskio ir Valdo Puodžiūno automobilio bagažinėje nuvežtas prie Nemuno, kur dar gyvas suvyniotas į vielos tinklą ir nuskandintas. Tą patį vakarą nusikaltėliai iš R.Mikutavičiaus buto pagrobė maždaug 5 mln. tuomečių litų vertės meno kūrinių kolekciją.

Iki gyvos galvos įkalintas V.Beleckas ir Pravieniškėse kuria įvairias sąmokslo teorijas.

Aukščiausia bausme iki mirties už kunigo apiplėšimą ir nužudymą nuteistas ir dėl to Pravieniškėse kalinamas V.Beleckas-Stupakovas zonoje turi nemažai jį palaikančių asmenų. Bet bene labiausiai senus kriminalinio pasaulio veikėjus jis nustebino prieš kelerius metus, kai oficialiai pateikė laiškus, skirtus kito garsaus iki gyvos galvos nuteistojo Henriko Daktaro motinai Jadvygai Daktarienei.

Kas buvo rašoma šiuose dviejuose laiškuose? "Laiškuose minima, kad neva Beleckas, praėjus keleriems metams po tariamos Rimanto Ganusausko–Mongolo žūties, buvo susitikęs su pastaruoju (jis pripažintas oficialiai dingusiu bei nužudytu 1993 m. gruodžio 25-osios vakarą ir tai vienas iš Daktarų gaujos baudžiamosios bylose epizodų, dėl kurių H.Daktaras iki mirties pasiųstas už grotų). Abu jie aptarinėjo Mongolo galimybes nusipirkti kažkokias brangenybes, o paskui jis išvyko į Pietų Ameriką. Tokie pateikti faktai prieštarauja anksčiau išsakytoms kaltinamųjų nuomonėms. Kadangi paties Mongolo aplinka iš kriminalinio pasaulio teisme prieš tai paminėjo, kad jis buvo prasiskolinęs, nusibaigęs nuo kvaišalų vartojimo, – prieš keletą metų kalbėjo valstybinį kaltinimą H.Daktaro ir jo vyrų byloje palaikęs Klaipėdos apygardos prokuroras Aidas Giniotis. – Savo laiške Beleckas rašė, kad stebėjo per televizorių reportažus iš H.Daktaro teismo. Jis akcentavo, kad yra nuteistas iki gyvos galvos už kunigo R.Mikutavičiaus apiplėšimą, bet ne už nužudymą."

Pasiteiravus, ar specifiniame ne tik antikvarinio meno vertelgų pasaulyje ne vienus metus pastebėtas V.Beleckas-Stupakovas galėjo savo noru imtis rašyti tokio turinio laiškus Kauno Daktarų gaujos garsenybei, prokuroras A.Giniotis rimtai suabejojo: "Sunkiai tikėtina, kad Beleckas pats ėmėsi iniciatyvos rašyti tokius laiškus H.Daktaro artimiesiems. Greičiau jis buvo kažkieno paprašytas taip pasielgti. Ne mažiau stebina ir tai, kad šiuose laiškuose jis akcentavo būtent Mongolo išvykimą į kažkurią Pietų Amerikos šalį. Juk taip abstrakčiai vedžioti yra lengviausia. Mes visi žinome, kad Beleckas mėgsta skiesti paistalus, tad šių laiškų nelaikyčiau pagrįstos informacijos šaltiniu."

Verta prisiminti, kaip, prieš keletą metų įsiplieskus Garliavos pedofilijos skandalui, V.Beleckas-Stupakovas vienai televizijos žurnalistei suokė fantastines istorijas apie Kauno pedofilų pasaulio užkulisius. Tada jis minėjo girdėjęs pasakojimų apie netradiciniais polinkiais pagarsėjusius Kauno žmones, kurie buvo glaudžiai susiję su teisėsaugos ir kriminalinio pasaulio asmenimis.

Buvo laikoma pavyzdine byla

2002 m. R. Mikutavičiaus kolekcijos paieškos operacija buvo įtraukta į Jungtinių Amerikos Valstijų federalinio tyrimo biuro (FTB) akademijos kursantų studijų programą. Tuomet amerikiečiai kunigo pagrobtos paveikslų kolekcijos tyrimą įvertino kaip neeilinį, organizuojant tarptautinį bendradarbiavimą. Paveikslams iš įtariamųjų Vokietijoje pirkti buvo skirta 400 tūkst. litų, o kiek dar išleista pinigų komandiruotėms ir operatyvinėms priemonėms – iki šiol neskelbiama.

Prisiminkime šios bylos tyrimo vingius dar iki teismo nuosprendžio.

1998-ųjų liepos 15-ąją R.Mikutavičiaus kūnas buvo ištrauktas iš Nemuno, tačiau tąkart kunigas nebuvo atpažintas – jis buvo palaidotas Karmėlavos kapinėse kaip nežinomas skenduolis. Jau gerokai vėliau, paaiškėjus naujų aplinkybių, 1999 m. kovo 21 d., neatpažintų mirusiųjų kvartale buvo atkasti R.Mikutavičiaus palaikai ir iškart atpažinti.

Ilgą laiką Eigulių kapinėse duobkasiu dirbęs Eugenijus Paleckis anksčiau prisiminė, kaip jis su savo dviem pagalbininkais, akylai stebimi būrio teisėsaugos pareigūnų ir žurnalistų, atkasė karstą su kunigo palaikais.

"Kai tokiu būdu kasdienei duonai užsidirbu pinigus, mane jau retai kas stebina. Su bičiuliais atkasęs ir atpažinęs R.Mikutavičių, nesutrikau, o ir sapnuose per tuos metus jis manęs nė sykio neaplankė. Sutinku, kad specialistai, kurie iš pradžių nesugebėjo identifikuoti kunigo asmenybę, buvo apsileidę", – teigė kapinėse dirbęs E.Paleckis.

Vyras pasakojo, kad 1999-ųjų pavasarį jis tapo savotiška įžymybe. E.Paleckio ne tik artimieji ar draugai, bet ir žurnalistai nuolat teiraudavosi, kaip karste atrodė R.Mikutavičius. Tuo metu keli žurnalistai jam siūlė ir įspūdingas pinigų sumas vien už tai, kad jis kuo vaizdingiau ir šiurpiau papasakotų apie atkasto kunigo palaikus.

Vaizduotę audrinančios nuotraukos

Dėl to, kad kunigas R.Mikutavičius buvo palaidotas kaip neatpažintas skenduolis, 1999-ųjų kovo pabaigoje pradėta ieškoti, kas kaltas dėl aplaidumo. Šiandien Teismo medicinos instituto Kauno ekspertinio skyriaus vedėjas Leonas Gogelis įsitikinęs, kad, aktyviau talkinant kunigo artimiesiems, kruopščiau dirbant prokuratūrai ir kriminalinei policijai, R.Mikutavičiaus kūną buvo galima identifikuoti dar 1998-ųjų liepą.

1999-ųjų kovo 21-osios vakarą iš Karmėlavos kapinių dvasininko palaikai iškart buvo nuvežti į Kauno morgą Perlojos gatvėje, esantį buvusiose sovietų kareivinėse.

Tą dieną ekspertas L.Gogelis kartu su kolegomis jau buvo kone "99 proc." įsitikinę, kad tai dingusio kunigo kūnas. Regis, tik vienintelis tuo metu R.Mikutavičiaus nužudymu įtariamas V.Beleckas-Stupakovas atvesdintas į morgą dievagojosi, kad tai ne tas lavonas.

28 metus mirusiųjų asmenų ekspertizes atliekančio kauniečio žodžiais, tirdamas kunigo palaikus, jis nekviestų svečių morge nepastebėjęs. "Tuo tarpu anksčiau – 1998-ųjų vasarą tuomet į Spaustuvininkų gatvėje veikusį morgą dažnai atvažiuodavo "žaibiškai situacijoje besiorientuojantys" saugumiečiai, –  prisiminė L.Gogelis. – Jie, storuose segtuvuose kažką vis užsirašinėdami, mums pateikdavo pačių įvairiausių klausimų. Valstybės saugumo departamento (VSD) atstovus domino, kas tomis dienomis morge dirbo, kokius užrašus darė, kur dingo pirmosios neatpažinto skenduolio nuotraukos ir jų juostelė, kodėl staiga sugedo morgo šaldytuvas."

Savo darbą nepriekaištingai atlikęs ir drausminių nuobaudų išvengęs L.Gogelis kabinete stovinčiame juodame seife lig šiol saugo medicinos ekspertizės aktus, žudikų ranka rašytus parodymus ir ekshumuoto R.Mikutavičiaus palaikų fotografijas.

"Buvau įspėtas, kad tų nuotraukų niekur negalima publikuoti ir viešai demonstruoti, tačiau kartais jas parodau būsimiesiems teismo ekspertams. Mano tikslas – studijuojančiam jaunimui vaizdžiai paaiškinti, kaip po tam tikro laiko atrodo mirusiojo kūnas", – kalbėjo sykį per savaitę Kauno medicinos universiteto patologinės anatomijos klinikoje dėstantis L.Gogelis, rodydamas nuotraukas, kuriose pavaizduoti kraupiai atrodantys kunigo palaikai.

Iki šiol nesijaučia saugūs

Atpažinus R.Mikutavičiaus palaikus ir paaiškėjus klaidai, dėl aplaidumo nustatant kunigo tapatybę buvo nubausti keli Kauno prokurorai ir policijos pareigūnai. 1999-ųjų balandį tuomečio generalinio prokuroro Kazio Pėdnyčios įsakymu iš darbo buvo atleisti trys Kauno apylinkės prokuratūros darbuotojai: vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Romualdas Žadeika, Nusikaltimų ekonomikai, valstybės tarnybai ir valdymo tvarkai skyriaus vadovė Genovaitė Liaškinienė ir šio skyriaus prokuroras Ričardas Lilas.

Atleisti prokurorai kreipėsi į Vyriausiąjį administracinį teismą, reikalaudami jų atleidimą pripažinti neteisėtu. Tačiau tąsyk bylą laimėti pavyko tik G.Liaškinienei.

Anksčiau kalbinti buvę prokurorai teigė, kad kalbėdami apie jų gyvenimą iš esmės pakeitusią "neatpažinto skenduolio" bylą nesijaučia saugiai.

Prieš kurį laiką vienas tada nukentėjusių laikinosios sostinės prokurorų prasitarė, kad 1999 m. jautėsi taip išsekęs, kad sykį nuvažiavęs į pakaunėje esančią sodybą, kurioje ketino prie savo smilkinio pridėti tarnybinį ginklą ir tokiu būdu pabaigti aštrią dvikovą su Generalinės prokuratūros pareigūnais. Tačiau lemiamą akimirką atsitokėjo suvokdamas, kad po mirties ant jo bus suverstos visos "neatpažinto skenduolio" bylos nesėkmės.

Kitas buvęs aukštas prokuratūros darbuotojas prisiminė atvejį, kai neseniai, važiuodamas automagistrale, tik per laimingą atsitiktinumą išvengė, kaip manoma, iš anksto gerai suplanuoto susidūrimo su vilkiku.

Eksprokurorė G.Liaškinienė pareiškė, kad, vos tik pradėjus nagrinėti skandalingąją bylą, kuri vėliau buvo sujungta į dvi atskiras – "nežinomo skenduolio" ir "kunigo nužudymo" bylas, Kauno miesto apylinkės prokuratūroje tvyrojo sunkiai žodžiais nusakoma atmosfera. "Visuomenė labai domėjosi kunigo bylos tyrimu. Todėl valdžiai reikėjo atskleisti neva savo darbą blogai atlikusius pareigūnus. Dėl to atpirkimo ožiais buvome pasirinkti mes trys, – pasakojo G.Liaškinienė. – Stebina tas faktas, kad neatpažinto skenduolio bylos tyrimas nedelsiant buvo patikėtas palyginti nedidelę patirtį turintiems studentams stažuotojams. Vienas jų man skundėsi, kad jam pirmąsyk gyvenime teks "svarbi misija" – atpažinti iš upės ištrauktą lavoną. Tas vaikinas buvo sunerimęs, prašė, kad jam paaiškintume, kaip šis vienas svarbiausių nužudymo bylos veiksmas yra atliekamas."

Pašnekovė lig šiol įsitikinusi, kad nežinomo skenduolio bylos tyrėjus kontroliavo, kažkokiais būdais bandė sukompromituoti ir priversti juos pasitraukti pagrindinis R.Mikutavičiaus nužudymo sumanytojas V.Beleckas-Stupakovas.

Keistos naktinės užduotys

Savarankišką bylos tyrimą atlikusi G.Liaškinienė teigė, kad 1999 m. pavasarį pareigūnų darbas virė ir dieną, ir naktį. Tomis naktimis, kai bylą nagrinėję teisėsaugininkai savo kabinetuose dažnai "atsipalaiduodavo", ji sulaukdavusi gana keistų užduočių – kažkodėl sykį iš prokuratūros garsią bylą jai teko nugabenti į archyvą. Netgi tuomet, kai G.Liaškinienė buvo pašalinta iš prokuratūros, jos apklausa, pagardinta "gerai apgalvotu psichologiniu teroru", taip pat vyko naktį.

G.Liaškinienė neabejoja, kad iš Nemuno buvo ištrauktas R.Mikutavičiaus kūnas, nes jai asmeniškai yra tekę bendrauti su tuomet upės dugną naršiusiais Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos nariais. Tačiau ji vis dar nėra tikra, ar bevardžiuose Karmėlavos kapuose ekshumavus keturių vyrų palaikus, buvo atpažintas ir vėliau Petrašiūnuose palaidotas daugelio pamėgtas kunigas. "Bet nejaugi dar sykį reikalausi vėl iškasti kūną ir vėl atversi jau užgijusias velionio artimųjų žaizdas?" – prieš keletą metų retoriškai klausė ji.

Kaunietė turėjo sukaupusi nemažai vertingų duomenų, krūvas tuo metu darytų užrašų ir netgi buvo gavusi pasiūlymą parašyti knygą apie R.Mikutavičiaus bylos užkulisius, tačiau mano, kad kol kas įvairiems faktams ir versijoms paviešinti vis dar nėra tinkamas metas.

Atrasta tik dalis kolekcijos

Didelė dalis pavogtų vertybių iš R.Mikutavičiaus namų vėliau buvo rasta per kratą V.Belecko-Stupakovo namuose Bažnyčios gatvėje Kaune. Vėliau teisėsaugininkams dar kelis paveikslus pavyko aptikti ir garsaus aferisto giminaičių bute K.Būgos gatvėje ir pas jo brolį Lionginą Stupakovą.

2000-ųjų rugsėjį Vilniaus apygardos teismas nuteisė apiplėšimo ir nužudymo dalyvius. Iki gyvos galvos kalėti nuteistas V.Beleckas-Stupakovas bausmę dabar atlieka Pravieniškių zonoje.

Jo bendrininkai susilaukė švelnesnių bausmių: I.Kvaskovas nuteistas kalėti 22 metus, A.Daškovskis – 19, V.Puodžiūnas – 13 metų. Abu pastarieji jau atlikę bausmes ir sugrįžę į laisvę.

2001 m. sausį Apeliaciniam teismui atmetus nuteistųjų skundus, I.Kvaskovas Alytaus kolonijoje nusižudė. Jo savižudybės istorija net ir šiandien tebekelia neatsakytų klausimų.