Gydantis mitų griovėjas – dietologas

Su Kauno klinikų gydytoja gastroenterologe, dietologe doc. dr. Aida Žvirbliene kalbamės ne tik apie sveiko ir sergančio žmogaus mitybą.

„Apie mitybą žmogus turi susikūręs labai daug mitų“, – sako docentė.

Žarnyno plovimas, komerciškai atliekami maisto netoleravimo testai, „kaprizų dietos“ (kefyro, kopūstų, mėsos ir kt.), kraujo grupių dietos, žaliavalgystė, badavimas – pasak docentės, neturi jokio mokslinio pagrindo.

Doc. A. Žvirblienė pasakoja, kad badavimas ir su liga susijęs mitybos nepakankamumas – labai skiriasi. Pavyzdžiui, metabolizmo greitis, baltymų katabolizmas, baltymų sintezė ir kaita badaujant lėtėja, o su liga susijusio mitybos nepakankamumo metu – greitėja.

Mitybos nepakankamumas – išskirtinis prioritetas

 „Europoje mitybos nepakankamumas tarp stacionaro pacientų siekia 30-60 proc. Europos biudžetui tai kainuoja 170 bilijonų eurų per metus. Nutukimo problema kainuoja perpus pigiau. Remiantis ekonominiais paskaičiavimais, gydymo išlaidos vienam pacientui, kuriam diagnozuotas vidutinis ar ryškus mitybos nepakankamumas, išauga 2-3 kartus, lyginant su pacientu, kurio mitybos būklė gera“, – pasakojo doc. A. Žvirblienė.

Pasak docentės, mitybos nepakankamumas – nepriklausomas padidėjusių komplikacijų, gydymo stacionare trukmės, mirštamumo ir didesnių gydymo išlaidų rizikos veiksnys.

„Europos enterinės ir parenterinės mitybos draugija, Europos mitybos sveikatos aljansas ir PSO paskelbė kovos su mitybos nepakankamumu akciją. Europos Parlamento komitetas balsavo ir mitybos nepakankamumas, kaip išskirtinis prioritetas, buvo įtrauktas į ES sveikatos strategiją. Siekta pokyčių ir Tarptautinėje ligų klasifikacijoje koduojant bei atpažįstant mitybos sutrikimus – mitybos nepakankamumą bei nutukimą – ligas, reikalaujančias atitinkamos patikros, įvertinimo, diagnostikos ir gydymo. Nutukusiam pacientui irgi gali būti diagnozuotas mitybos nepakankamumas. Svarbiausia – laiku atpažinti mitybos nepakankamumą ar jo riziką“, – sako doc. A. Žvirblienė.

Mitybos nepakankamumas gresia kas antram pacientui

Doc. A. Žvirblienė pasakojo, kad prieš porą metų tirtas Kauno klinikų pacientų mitybos nepakankamumas ir jo rizikos paplitimas. Mitybos nepakankamumo rizika terapinio profilio klinikose nustatyta 50 proc. apklaustųjų. Gauti duomenys sutampa su tarptautiniais – vadinasi, mitybos nepakankamumo problema išties egzistuoja.

 „Stacionaro pacientams be pagrindinio maitinimo reikalingas ir specialusis, klinikinis maitinimas, skirtas pagal konkrečias ligas bei komplikacijas. Tuo tikslu Klinikose išplėstas peroralinių maisto papildų, enterinių ir parenterinių tirpalų, skirtų įvairaus laipsnio mitybos nepakankamumo gydymui, asortimentas. Šiuo metu šie preparatai aktyviai skiriami, pacientai juos vartoja, kas anksčiau buvo retenybė – vos vienas kitas atvejis“, – pasakojo docentė.

„Mitybos nepakankamumo problemai spręsti skiriamas per mažas dėmesys. Ne visi nori pastebėti tikrąją klinikinio maitinimo naudą, ne visi skyriai apsirūpinę maitinimo pompomis. Pasitaiko, kad enterinis, parenterinis (į periferinę ir į centrinę veną) maitinimas, kaip gydymo dalis nepripažįstamas, nueina į antrąjį planą ir pamirštamas, – sakė doc. A. Žvirblienė. – Klinikinis maitinimas – gydymo procedūra, apimanti mitybos būklės, paros maisto medžiagų ir energijos poreikio įvertinimą bei užtikrinimą, parenkant adekvatų maitinimo būdą (papildant mitybą peroraliniais maisto papildais, skiriant enterinį, parenterinį ar kombinuotą maitinimą).“

Klinikinio maitinimo grupė – kiekvienoje įstaigoje

Pastaruoju metu pasaulyje vis didesnį dėmesį skiriant mitybos nepakankamumui ir šios problemos sprendimui, doc. A. Žvirblienė pabrėžia dietologo žinias ir praktiką, gydant pacientą.

 „Būtų idealu, jei kiekvienoje gydymo įstaigoje būtų klinikinio maitinimo grupė, kurios tikslas – užtikrinti ir gerinti maitinimą, siekiant greitesnio sveikimo. Tai turėtų būti daugiadisciplininė komanda iš įvairių sričių gydytojų specialistų, dietologų, slaugytojų bei klinikinių dietistų, – sakė doc. A. Žvirblienė. – Klinikos investuoja į pacientus, bet sutaupo, kai nereikia gydyti gretutinių komplikacijų ir pan.“

„Skandinavai vykdė apklausą, siekdami nustatyti nepakankamo klinikinio maitinimo priežastis gydymo įstaigose ir iš pradžių manė, kad ši problema kyla dėl pinigų trūkumo. Išsiaiškino, kad ne. Žinių, susidomėjimo, atsakingumo trūkumas buvo tikrosios priežastys. Viena iš didžiausių galimybių pagerinti paciento gydymo rezultatus ateityje tikriausiai bus ne naujų gydymo galimybių atradimas, bet jau egzistuojančių gydymo būdų efektyvesnis naudojimas. Vienas iš tokių gydymo metodų – klinikinis maitinimas.“

Docentė priminė ir faktą, kad dietologai duoda ekonominę naudą – prisideda prie komplikacijų mažinimo, skatina taikyti kitus gydymo metodus (pvz., priešoperacinis paruošimas, siekiant išvengti hipoproteinemijos, hipoalbuminemijos, psichotropinių medikamentų skyrimas, gydant sergančiuosius nervine anoreksija su labai žemu KMI), o kuo mažiau komplikacijų, tuo trumpesnis gydymas stacionare. Šie faktai ir kaštai prisideda prie taupymo.

Kauno klinikose dirba 3 dietologai (doc. Aida Žvirblienė, dr. Rūta Rokaitė, doktorantė Rūta Petereit). Dietologo paslaugas pacientai gauna tik gydomi stacionare. Poliklinikoje šios paslaugos neteikiamos. Tiesa, gali būti teikiamos ambulatoriškai, bet tuomet jos bus mokamos, nes Ligonių kasos dietologo paslaugų neapmoka.

Džiuljeta Kulvietienė