Jau daugelį metų pagrindinėje festivalio programoje pristatomus įvairiausių žanrų kūrinius jungianti koncepcija sietina su paribio zonos geografinėmis ir metafizinėmis interpretacijomis. Šiemet, kaip ir kasmet, vienu iš pagrindinių šio festivalio bruožų išlieka drąsa keistis ir nuolatinis atsinaujinimas.

Todėl galima drąsiai teigti, kad „Plartforma“ uostamiesčio kultūrinę sceną kasmet papildo naujais šiuolaikinių menų atspindžiais, meta naujų iššūkių publikai ir užbrėžia naujus horizontus kūrėjams. Gal todėl per pastaruosius ketverius metus festivalis jau du kartus buvo apdovanotas Europos festivalių asociacijos ženklu „Europe for Festivals / Festivals for Europe“. Tad tikrai rekomenduojama ne tik uostamiesčio, bet ir kitų miestų gyventojams pasidomėti šio renginio programa ir bent savaitgalį užsukti į Klaipėdą.

Must see

Festivalį su trenksmu pradės šokio trupė iš Izraelio – „Vertigo“ su neseniai „Oskarui“ šokio pasaulyje prilyginamam „Bessie Award“ nominuotu spektakliu „Vienas. Vienas & Vienas“. Pasak festivalio vadovės Godos Giedraitytės, tai „viena iš tų trupių, kurių spektaklius žiūrint kūnu bėgioja šiurpuliukai“.

Beveik tris dešimtmečius skaičiuojanti šokio trupė „Vertigo“ iš Izraelio pasižymi unikaliu ir įkvepiančiu kūrybiškumu, šokį laiko gyvenimo būdu, galinčiu prisidėti prie pokyčių ar įkvėpti socialinio ir aplinkosauginio sąmoningumo. Klaipėdoje pristatomas dinamiškas vienos iš šios trupės įkūrėjų, choreografės Noa Wertheim šokio spektaklis pasakoja apie vidinį žmogaus norą būti visaverčiam ir visapusiškam bei tam nuolat trukdančią būties realijų fragmentuotą realybę. Nagrinėjant ir vidinį, ir išorinį pasaulius, spektaklyje tuo pat metu plėtojamas metaforinis ryšys tarp toli ir arti, tarp savęs ir kito. Taigi dešimties šokėjų ansamblio atliekamas spektaklis kalba apie vienybės siekį ir skatina džiaugsmo, atgailos ir susitelkimo jausmus.

Scenos menų trupė „Recoil Performance Group“ iš Danijos ir jam vadovaujanti choreografė Tina Tarpgaard – viena iš nedaugelio Danijos menininkų, kurianti biomeną. Net tris dienas KKKC Parodų rūmuose bus galima aplankyti performansą-instaliaciją „Mass–Bloom Explorations“. Čia įkurdintame skaidriame plastikiniame kupole kartu su tūkstančiais didžiųjų milčių lervų tas tris dienas gyvens šokėja Hilde I. Sandvold. Pasirodo, amžinai alkanos milčių lervos noriai minta putplasčiu, tad šio pasirodymo scenografiją sudaro balto putplasčio detalės, kurios, be to, simbolizuoja išteklių švaistymo mentalitetą. Taigi šioje instaliacijoje tarp gyvybės rūšių kuriasi naujos simbiozės galimybės.

Performanso metu atlikėja, vizualiai keisdama savo kūną, odą ir balsą, stengiasi vystytis kartu su kita gyvybės rūšimi, potencialiai turinčia geresnes perspektyvas išlikti nei ji pati, mat organizmas, galintis išgyventi misdamas plastiku, gali ženklinti naujos gyvybės rūšies Žemėje suklestėjimo pradžią. „Mass–Bloom Explorations“ atskleidžia trapią žmogaus ir kitos gyvybės rūšies sąveikos pusiausvyrą ir biologinį nykimo procesą. Lankytojai kviečiami tyrinėti ir bendrauti su instaliacijos dalyviais, ateiti ir išeiti, kada tik panorės. Jie taip pat kviečiami į kupolą artimiau susitikti su Hilde ir lervomis.

Organizatorių nuotr.

Taip pat iš Danijos į Klaipėdą jau trečią kartą atvyksta ir šokio teatras „Granhøj Dans“. Prieš kelerius metus taip pat „Plartformos“ programoje buvo galima išvysti šokio spektaklį „Vyrai ir Mahleris“, o šiemet Šeiko šokio teatre įvyko trupės įkūrėjo ir vadovo, choreografo Palle Granhøjaus sukurto spektaklio „Bolero“ premjera. P. Granhøjaus spektaklių paslaptis – autorinė obstrukcijos technika, per pastaruosius 30 metų pagimdžiusi 36 originalius kūrinius. Remdamasis anksčiau minėtu darbo metodu, choreografas transformuoja atlikėjų judesius, ribodamas jų veiksmus, atskleisdamas vidinius jų asmenybės sluoksnius ir taip išryškindamas žmogiškąją būtį. Šį kartą spektaklio tema – nuogumas, o pavadinimas – „Ieva ir Adomas“. Tai iš tiesų nuogas duetas, kuris nagrinėja virtualiojoje erdvėje paplitusią pornografiją ir realiame gyvenime demonstruojamą perdėtą drovumą. Tad spektaklis, kontrastuodamas su virtualybe, rodo tikrą nuogumą scenoje.

Užuot eksponavęs šokėjų plastiką ir choreografijos ypatybes, P. Granhøjus scenoje siekia atskleisti vyrus ir moteris tokius, kokie jie yra: tikrus, gyvus ir sudėtingus. Gal todėl P. Granhøjaus darbai jau pristatyti 49 pasaulio šalyse.

Na, ir išlaikant menų pusiausvyrą, vertėtų apsilankyti ir cirko pasirodyme. Prancūzų trupė „Le Cirque Plein d'Air“ į uostamiestį atveža cirko ir muzikos spektaklį „Baltringue“, kurį rodys greta Kultūros fabriko įkurtoje jurtoje. Spektaklio pavadinimas „Baltringue“ prancūzų kalba reiškia cirko palapinės montuotoją. Mažytėje jurtoje šiuolaikinėmis priemonėmis kuriamas mažytis, vaikystę primenantis cirkas, atskleidžiantis gyvenimo kelyje magiją. Nostalgiškoje atmosferoje artistai pasakoja apie savo istoriją ir kasdienybę. Ši gyvenimo karuselė palengva dėliojama iš fantastiškų cirko numerių. „Baltringue“ – tai laimės kupina atminties mugė, akrobatinis kabaretas, kviečiantis dar kartą paklajoti po vaikystės svajones, ir, visų svarbiausia, jomis gyventi.

Organizatorių nuotr.

O ką lietuviai?

Urbanistinio šokio trupė, Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ festivalyje pristatys naujausią savo darbą – šokio spektaklį „Su(si)tikimas“. Spektaklyje, kurio atlikėjų veiksmus lydi gyvai atliekama muzika, nagrinėjamos ar, tiksliau, supinamos trys itin plačios temos: seksualinės tapatybės šiuolaikinėje visuomenėje analizė, raganų teismų Lietuvoje istorijos ir sektos veikimo skerspjūvis. Atskleidžiant žmonių bendruomenės manipuliacijos, valdžios, tikėjimo įtakos ir veikimo būdus publika skatinama suktis ratu, o jo centre vystomas vis kitas skausmingų temų aspektas. Netikėtą, tačiau puikų vaidmenį šiame spektaklyje sukūrė jaunas aktorius Gediminas Rimeika.

Belgijoje gyvenanti ir kurianti, tačiau neretai ir į Lietuvą užsukanti šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė drauge su klaipėdiečių Šeiko šokio teatro šokėjais pristatys premjerą – šokio spektaklį „Ordredesordreordredesordre“. Šis spektaklis – choreografinis tyrimas, paremtas moksliniais atradimais biologinių sistemų srityje ir anglų dainininko, post-punk grupės „Joy Division“ lyderio Iano Curtiso, kurio epilepsijos priepuoliai galbūt buvo sąmoningai jo paties struktūruojami kaip energijos forma kūryboje ir mėgdžiojami scenoje, vidinis peizažas. Spektaklyje mėginama kelti šiuolaikinio žmogaus sąmoningumo klausimą ir svarstoma, kiek chaoso, atsitiktinumo, nežinomybės įsileidžiame į savo itin kontroliuojamą ir saugų gyvenimą?

Belgijoje ir Prancūzijoje cirko ir klounados mokslus krimtusi Marija Baranauskaitė – viena iš nedaugelio profesionalių šiuolaikinio cirko kūrėjų Lietuvoje. Apie klounados mokyklos įkūrimą Lietuvoje svajojanti M.Baranauskaitė šių metų „Plartformoje“ supažindins su savuoju „Sofos projektu“. Jis skirtas žmonėms ir nežmonėms, egzistuojantiems ir neegzistuojantiems žiūrovams.

Pasitelkiant į pagalbą judesį ir humorą, projektas tiria žmonių ir sofų tarpusavio santykius. Kaip mes, žmonės, esame susiję su sofomis? Ką iš šių santykių galime sužinoti apie save ir kitus (žmones ir nežmones)? Kokie mūsų gyvenimai? Ar žmonės gali atlikti pasirodymus sofoms? Kas pastūmėjo cirko artistę kurti spektaklius tokiai netikėtai publikai kaip sofos? Ogi pasaulyje plintantys performansai gyvūnams ar augalams. Nors apie tai, kad tokių kūrinių esama Lietuvoje, gal ir neteko girdėti, tačiau galime išvysti dar didesnį iššūkį atlikėjai – stebėti pasirodymą, skirtą baldams.