Pjesę iš lenkų kalbos vertė rašytojas, dramaturgas Rolandas Rastauskas. Darbuojasi kūrybinė grupė: Scenografas Gintaras Makarevičius; kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė; lėlių kūrėja Julija Skuratova; kompozitorius Gintaras Sodeika; chormeisteris Alfonsas Vildžiūnas; vaizdo projekcijų autorius Mikas Žukauskas; šviesų dailininkas Julius Kuršys; režisieriaus asistentas Marius Pažereckas; režisieriaus padėjėjai: Urtė Sėjūnaitė, Augtumas Danielius Harner, Deivydas Valenta.

Scenoje veikia klasiokai: Justina Vanžodytė – Dora: „Mano tėvas prekybininkas. Noriu būti kino aktorė“. Eglė Jackaitė – Zocha: „Motina tarnaitė. Noriu būti siuvėja.“ Regina Šaltenytė/Eglė Barauskaitė – Rachelė, paskui Mariana: „Tėvelio profesija – malūnininkas. Noriu būti daktarė, kaip mano dėdė Mošė“. Jonas Viršilas – Jokūbas Kacas: „Mano tėvas prekybininkas. Noriu būti mokytoju“. Jonas Baranauskas – Rysekas: „Mano tėvas mūrininkas. Noriu būti pilotu.“ Vaidas Jočys/Arnoldas Eisimantas – Menachemas: „Mano tėvas mėsininkas. Noriu būti vežiku“. Igoris Reklaitis – Zigmuntas: „Mano tėvas mūrininkas. Noriu būti kariškiu.“ Aurimas Pintulis – Vladekas: „Mano tėvas valstietis. Noriu būti vežiku.“ Mikalojus Urbonas – Abraomas: „Mano tėtis siuvėjas. Užaugęs taip pat norėčiau būti siuvėjas, kaip ir jo tėtis Šloma.“ Liudas Vyšniauskas – Henekas: „Mano tėvas valstietis. Nori būti gaisrininku.“

Nežinau, kur prasideda šita istorija. Žinau, kur ji nepasibaigia.

„Mūsų klasė“ nėra įprasta pjesė apie gėrį ir blogį, apie aukas ir budelius. Čia kiekvienas veikėjas vertas kad ir nedidelės užuojautos, kiekvienas neša vis sunkėjančią savo gyvenimo klaidų naštą. Nuo vaikiško pasipuikavimo, nenoro pažvelgti į kitą žmogų kaip į sau lygų iki masinių žudynių – ne toks jau ilgas kelias, kaip galėtų atrodyti. T. Słobodzianeko pjesės „Mūsų klasė“ veiksmas apima ilgą laiko tarpą – nuo 1925 m. iki šių dienų. Aštuoniasdešimt metų – tokios apimties medžiaga literatūroje natūraliai prašytųsi storo epinio romano. T. Słobodzianekas sugebėjo ją sukoncentruoti į neilgą pjesę ir per vienos klasės mokinių gyvenimus parodyti visą XX amžių. Jis neketina nieko smerkti ar teisinti – tiesiog bešališku balsu pasakoja apie sudėtingus žmonių gyvenimus, ir tas pasakojimas staiga tampa universaliu, kalbančiu apie žmogaus prigimtį, apie visos žmonijos istoriją: praeitį, dabartį, ir – deja, bet visai tikėtina - ateitį.

Nuo jos pirmojo pastatymo Londone, Nacionaliniame teatre 2009 m., ji buvo suvaidinta Kanadoje, JAV, Ispanijoje, Italijoje, Čekijoje, Japonijoje, Brazilijoje, Švedijoje, Izraelyje, Vengrijoje, Danijoje. Lietuvoje, Nacionaliniame dramos teatre, ją pastatė režisierė Yanna Ross. Oskaras Koršunovas pjesę pastatė Norvegijoje, Osle (2015). Spektakliai pelnė daugybę apdovanojimų visame pasaulyje, o pati pjesė „Mūsų klasė“ tapo pirmuoju dramos kūriniu Lenkijoje, apdovanotu prestižine literatūrine „Nikės“ premija (2010).

Pjesės autorius T. Słobodzianekas (g. 1955) – lenkų teatro kritikas, dramaturgas, režisierius, nuo 2012 m. – Varšuvos dramos teatro direktorius ir meno vadovas. Dirbo Varšuvos, Krokuvos, Lodzės, Poznanės, Gdansko teatruose literatūrinės dalies vedėju, režisieriumi ir dramaturgu.

„Mūsų klasė“ – dažniausiai pasaulyje statoma lenkiška pjesė. Šįsyk Klaipėdos dramos teatre jos ėmėsi Oskaras Koršunovas, jau statęs pjesę Oslo nacionaliniame teatre 2015 m.

1941 m. Jedvabno kaime Lenkijoje vietiniai žydai, Jedvabno gyventojai, buvo uždaryti daržinėje ir gyvi sudeginti. Jų žudikai buvo patys paprasčiausi žmonės – žydų kaimynai ir bendraklasiai, kadaise galbūt sėdėję viename suole. Kartu žaidę, krėtę išdaigas, kartu svajoję, kuo bus užaugę.

Jedvabno tragedijos pagrindu sukurta lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ paprastai klausia mūsų visų: kaip įmanoma, kad, regis, geri bei padorūs žmonės, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, staiga tampa negailestingais žudikais? Ar ir dabar kiekviename civilizuotame ir kultūringame žmoguje tebegyvena po demoną? Kaip panašioje situacijoje pasielgtumėme mes?