Pribloškė "Pajacų" užkulisiai
– Turėjote darbo Austrijoje, Švedijoje, Belgijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse. O kur pradėjote karjerą?
– Miuncheno "Bayerische Staatsoper" operoje. Iš pradžių dirbau ir Lietuvoje, kad turėčiau savo asmeninį pajamų šaltinį ir nesėdėčiau tėvams ant sprando. Studijuodamas vaidinau ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Dar ir dabar susitinkame su dirigentu Stasiu Domarku, klausia, kada galės man diriguoti. Kiekvieną kartą sugrįžęs į Lietuvą pranešu teatrui, kiek laiko viešėsiu Klaipėdoje, tačiau nieko konkretaus nesutariame. Galbūt jau šį pavasarį pavyks gauti vaidmenį ir Klaipėdoje.
– Tiesa, kad taip ir nebaigėte magistrantūros studijų?
– Pirmame magistrantūros kurse pasakiau sau – niekam čia tas diplomas nereikalingas. Nebūtinas jis ir Europoje. Darbdaviui nesvarbu, ar tu baigei magistrantūros, ar doktorantūros studijas, svarbiausia, kad moki dainuoti ir darai tai, ko jis nori. Mano žmona turi tris diplomus, tačiau Lietuvoje faktiškai nedirba. Tai kokia prasmė? Lietuvoje muzikantui apskritai yra labai sunku gauti gerą vaidmenį. Norėjau dainuoti Dalios Ibelhauptaitės režisuotoje operoje "Pajacai", tačiau kūrybinė virtuvė mane šokiravo. Generalinės perklausos metu atrenkant solistus pačios režisierės net nebuvo, jai užteko paklausyti kamera daryto įrašo. Man labai svarbus garsas, įrašui reikia itin kokybiškos įrangos. Todėl atsisakiau dalyvauti. Įrašas yra įrašas, gyvo dainavimo jis nepakeis.
Už "ačiū" šeimos neišlaikysi
– Turbūt net tarp operos solistų tvyro nemenka konkurencija?
– Jei atvirai, studijų metais svarsčiau mesti dainavimą. Klasika mūsų visuomenėje nėra pirmoje vietoje tarp kitų muzikinių žanrų. Žmonės nori lengvesnio žanro, o aš mėgstu dramą. Lietuvoje įžvelgiu tokį pasidalijimą: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras stato operas, Kaunas – miuziklus ir operetes, o Klaipėda vis dar neapsisprendusi. Be to, Muzikinis teatras dėl rekonstrukcijos dar ilgai neturės savo vietos. Skaudina tai, kad dainuodamas Vokietijoje ar Austrijoje lieki nepastebėtas gimtojoje Lietuvoje. Turiu klausytojų ir uostamiestyje, kurie manęs klausia, kada pasirodysiu. Atleiskite, baigėsi tie laikai, kai dainavau už "ačiū". Šeimos neišlaikysi ir sviesto ant duonos neužsitepsi.
– Užsienyje atlyginimų požiūriu operos industrijos atstovai jaučiasi oriau nei Lietuvoje.
– Vokietijoje tenka atriekti net 40 proc. atlyginimo mokesčiams, bet uždarbis vis tiek yra gerokai didesnis nei Lietuvoje.
– Matyt, ne veltui šiandien emigracijos mastai – tokie dideli.
– Išvažiavau, nes visos operos Klaipėdoje buvo statomos lietuvių kalba. Vadinasi, dainininkas atlieka dvigubą darbą – mokosi partijos lietuvių kalba, o vėliau mokosi originalo kalba – ir niekur kitur tų partijų dainuoti negali. Neseniai vėl teko mokytis "Figaro" itališkai, buvo labai sudėtinga, nes vis "išlįsdavo" lietuviškas tekstas. Mūsų smegenys – kaip kietasis diskas, nemažai užtrunka, kol persiorientuoji. Galiausiai nusprendžiau: arba dainuosiu originalo kalba, arba visai atsisakysiu partijos. Originalo kalba kūrinys visada skamba geriau. Dabar per mėnesį turiu išmokti Rigoletto partiją pasirodymui Vysbadene, man tai – visiškai nauja ir sunki partija. Taip pat atlieku Renato vaidmenį G.Verdi operoje "Kaukių balius".
Pripažino skaudžią tiesą
– Scenoje esate ypač ryškus. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti įsikūnijant į vienokius ar kitokius vaidmenis?
– Man patinka drama, besiliejančios aistros. Yra tekę vaidinti labai daug "pavojingų" vaidmenų: pavyzdžiui, chirurgą, kuris turi pjaustyti žmogų be narkozės. Veiksmas vyksta karo metu, kai nebuvo jokių nuskausminimo priemonių. Šalia scenos stovėjo penki litrai netikro kraujo, reikėjo juo išsitepti ir eiti į sceną. Prireikia ir akrobatinių gebėjimų. Pavyzdžiui, leidžiantis nuo lubų iš keturiolikos metrų aukščio, įsikibus tik į du plonyčius strypus.
– Neturite aukščio baimės?
– Jei nori užsidirbti, turi ją nugalėti.
– Lietuvoje jūs nesate toks populiarus kaip užsienyje. Kodėl?
– Neturiu čia jokio darbo jau dešimtį metų. Nesu didelė žvaigždė, tegul darbai kalba patys už save. Išleidome kompaktinį diską su operos dainininku Thomu Hampsonu Vienoje, DVD diską su Jonu Kaufmannu Miunchene, šiemet įrašinėjau DVD Gioachino Rossini "Le Comte Ory" Švedijoje, Belgijoje DVD ir CD įrašyta pasaulinė operos premjera Gaetano Donizetti "Le Duc D'Albe". Lietuviai žino tik Virgilijų Noreiką ir Merūną Vitulskį. Pas mus, kaip ir visame pasaulyje, kol netapsi pasaulinio lygio žvaigžde, neverta tikėtis pripažinimo savo šalyje. Skaudu, bet tai tiesa.
Gamina su meile
– Be dainavimo, dar ir fotografuojate.
– Fotografija yra mano hobis. Galbūt norėčiau ateityje surengti savo darbų parodą, bet vis nedrįstu, tai nuotraukos atrodo per menkos, tai dar kas nors. Dainininkui privalu turėti profesionalių portretinių nuotraukų ir garso įrašų. Todėl įsigijau kokybiškos technikos. Vis dėlto vien tik nusipirkti įrangą – negana, reikia šį tą suprasti apie fotografavimą. Fotografuoju tai, ką matau – nuo vakarinių pasivaikščiojimų prie jūros iki žmonių portretų ar maisto.
– Mėgstate gaminti valgį?
– Labai, turbūt dažniau sukuosi virtuvėje nei žmona. Esu gana nervingas, todėl prieš ruošdamas maistą nusiraminu – valgis turi būti gaminamas su meile.
– Kaip jaučiatės sugrįžęs į Klaipėdą?
– Tai ramus, neskubantis miestas. Man atrodo, kad žmonės čia gyvena atsipalaidavę. Iškart jauti, kad esi namuose.
– Ar per dešimt metų, praleistų užsienyje, nepamiršote lietuvių kalbos?
– Dabar į Lietuvą sugrįžtu dažniau, juk čia gyvena mano šeima. Anksčiau darbavausi "Theater an der Wien", antrajame teatre pagal dydį ir svarbumą Vienoje. Kol vyko Nacionalinės Vienos operos pastato rekonstrukcija, tai buvo pagrindinis teatras. Austrijoje su žmona gyvenome kokius ketverius metus, tačiau vėliau teko persikelti. Būsto nuomos kainos Vienoje – labai didelės, be to, atsirado sūnus Danielius. Jis ir gimė Austrijoje.
Tėvo taip ir nepažino
– Jūsų žmona – taip pat operos solistė?
– Taip, Viktorija yra sopranas, susipažinome muzikinio konkurso Jūrmaloje metu.
– Neplanuojate šeimos pagausėjimo?
– Kol kas užtenka vieno vaiko, jau ir taip gaunu velnių, kad mažai laiko skiriu šeimai. Grįžęs į Klaipėdą noriu pailsėti ir mokytis partijas, o dar reikia atlikti ir su buitimi susijusius darbus. Per šventes, jeigu įmanoma, stengiuosi būti su artimaisiais. Šeimos su savimi iš paskos "netampysi". Danieliui – penkeri, šiuo metu jam reikia daugiau dėmesio ir bendravimo su tėvais, todėl yra dar sunkiau viską suderinti.
– Kaip sūnus reaguoja, kai mato jus scenoje?
– Sako "tėti, kaip tu garsiai dainuoji" arba "tėti, kaip tu gražiai dainuoji", visada garsiai šaukia "bravo!", dar sako, kad bus toks pat, kaip tėtis. Visų reakcijos į mano dainavimą skiriasi. Pavyzdžiui, mano mama kantriai išklauso iki galo, gal dėl to, kad pati groja smuiku, o patėvis užmiega. Jį mano balsas "užliūliuoja".
– Iš kur kilę jūsų tėvai?
– Mama – rusė, tačiau davė man skandinaviškos kilmės vardą, nes jis paplitęs ir Rusijoje. Dirbdamas Švedijoje nesunkiai prisitaikiau, nes esu mėlynakis blondinas, todėl labai lengvai įsiliejau į skandinavišką vyrų kontingentą. Na, o savo biologinio tėvo taip ir nepažinau, nuo ketverių jo nebemačiau.
Vizitinė kortelė
Gimė 1984 m. liepos 17 d. Klaipėdoje.
Baigė 17-ąją vidurinę mokyklą (buvusi A.Rubliovo pagrindinė mokykla, dabar "Santarvės" progimnazija).
2003–2007 studijavo ir įgijo bakalauro diplomą Klaipėdos universiteto tuomečiame Menų fakultete (pedagogės ir dainininkės prof. Onos Glinskaitės klasėje).
Vaidina ir dainuoja garsiuose užsienio operos teatruose.
Vedęs, su žmona Viktorija augina sūnų Danielių.
Naujausi komentarai