Jis neslepia, kad visi be išimties iš ten grįžę vyrai buvo sužaloti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, kai kurie jų palūžę emociškai. Ką teko patirti jų žmonoms, kurių dauguma šiandien – našlės, niekas niekada nesidomėjo. O jos ta katastrofa gyveno iki pat savo vyrų mirties net ir nebuvusios Černobylyje.

"Kažkas čia ne taip"

1986 metų balandžio 26 dieną 1 valandą 23 minutės 58 sekundės sprogimų serija sugriovė Černobylio atominės elektrinės 4-ojo energijos bloko reaktorių.

Ši akimirka tapo didžiausia XX a. technologijos katastrofa. Nereikėjo nė 10 dienų, ir Černobylis tapo viso pasaulio problema. Ir taip jau 30 metų.

Š.Kasmauskas tada buvo Sovietų Sąjungos kariuomenės eilinis ir tarnavo Latvijoje netoli Lietuvos sienos. Iki tarnybos pabaigos buvo likęs pusmetis, kai išgirdo viliojantį pasiūlymą – mėnesiui vykti į Černobylį, nes ten "įvyko kažkokia avarija ir reikia darbo rankų". Už tai savanoriams žadėjo užskaityti likusį tarnybos laiką.

"Viskas atrodė per daug gerai, kad būtų tiesa. Pamenu, susirinkome lietuviai, kuriems iki demobilizacijos liko tas pusmetis, pasikalbėti. Kas nutiko Černobylyje, nebuvo jokios informacijos. Tik kažkokios abstrakčios žinios sklandė ore. Keistas atrodė tas vadovybės pasiūlymas. Ir nusprendėme geriau nerizikuoti, nes visu kuo jutome, kad kažkas čia ne taip. Ir nuojauta neapgavo, ypač kai dar pasiklausėme radijo, kurio buvo draudžiama klausytis", – prisiminė Š.Kasmauskas.

Skaičiai kruopščiai slepiami

Iš Š.Kasmausko dalinio tuo pasiūlymu susiviliojo tik du lietuviai. Du iš kelių nežinomų tūkstančių tautiečių, kurių skaičiai slepiami ligi šiol.

Svetlana Aleksijevič, už savo dokumentinį epą "Černobylio malda" pernai gavusi Nobelio premiją, taip rašė: "Jie (skaičiai – A.D.) vis dar įslaptinti, nes labai baisūs. Sovietų Sąjunga į katastrofos vietą pasiuntė 800 tūkst. būtinosios tarnybos kareivių ir pašauktų tarnybon likviduotojų, pastarųjų amžiaus vidurkis buvo 33 metai".

"Tie du, kurie išvažiavo, žinau, kad gyvi iki šiol, girdėjau, kad ir vaikų susilaukė, bet, žinoma, neišvengė sveikatos negalavimų, jie nepapuolė labai arti avarijos epicentro. Jiems savotiškai pasisekė", – pasakojo Š.Kasmauskas.

Jis neslepia, kad visi be išimties iš ten grįžę vyrai buvo sužaloti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, kai kurie jų palūžę emociškai. Ką teko patirti jų žmonoms, kurių dauguma šiandien – našlės, niekas niekada nesidomėjo. O jos ta katastrofa gyveno iki pat savo vyrų mirties net ir nebuvusios Černobylyje.

Susidūrimas po 11 metų

Raudonosios armijos eilinis Š.Kasmauskas tada neįsivaizdavo, kad Černobylio katastrofos aidai jį pasivys po 11 metų.

1997-ieji. Šarūnas – jaunas medikas – neseniai pradėjo dirbti Palangos "Rugelio" sanatorijoje. Ten jis ir susidūrė su černobyliečiais, tai yra su vyrais, kurie likvidavo atominės elektrinės sprogimo pasekmes.

"Pamenu tuos žmones. Jų psichinė būklė kėlė nerimą. Jie labai išgyveno ir dėl aplinkinių požiūrio į juos. Juos skaudino, kad į juos buvo žiūrima kaip į kokius suluošintus gyvūnėlius, ir tai juos dar labiau slėgė. Žinoma, kai kuriems pasireikšdavo ir fiziniai negalavimai, bet su sunkiais ligoniais beveik nesusidūriau. Visi, kurie pabuvojo Černobylyje, neišvengė radiacijos poveikio. Esu tikras, kad tai palies ir tolimesnes kartas, nes tie dalykai sudarko genetinį kodą. Ir tai truks dar ilgai, čia gi – radiacija", – įsitikinęs Š.Kasmauskas.

Nepažino savo žmogaus

Teresė Maslauskienė – jau ketveri metai našlė. Jos vyras Antanas buvo vienas iš tūkstančių lietuvių, likvidavusių Černobylio avariją.

Šiandien moteris yra Lietuvos judėjimo "Černobylis" tarybos narė, nors pati katastrofos vietoje niekada nebuvo, ta katastrofa atėjo į jos namus ir liko iki vyro mirties.

Būtent todėl T.Maslauskienė ir ėmėsi visuomeninės veiklos judėjime "Černobylis".

"Labai gerai pamenu tą dieną, kai vyrą išvežė. Buvo praėjusios tik trys dienos po mano mamos laidotuvių. Pamenu, maldavau to karininko, kad pagailėtų ir neimtų vyro į likvidatorius. Sūnus dar buvo nedidelis. Maldavimai nepadėjo", – 30 metų senumo istoriją T.Maslauskienė prisiminė su širdgėla.

Dar baisesnis nei išsiskyrimas buvo susitikimas su vyru, kai jis grįžo iš avarijos vietos.

A.Maslauskas gavo didžiulę radiacijos dozę, jau po kelių dienų jį išvežė į Lvovo ligoninę, bet gydymas neužtruko, esą "nieko baisaus nenutiko".

Paskui vėl atgal grąžino į avarijos zoną, tik šįsyk už 30 km nuo paties Černobylio. Reikėjo vadovauti likvidatoriams.

"Kai jis grįžo namo po trijų mėnesių, aš jo nepažinau. Man ir dabar tas vaizdas išlikęs akyse. Atėjo kažkoks svetimas žmogus, sulysęs, kaip iš kokio konclagerio, vešlūs plaukai iškritę. Visai nepanašus į mano Antaną, kažkoks nualintas, nukankintas, tarsi skiedrelė. Neįsivaizdavau, kad žmogus taip gali sunykti per tokį trumpą laiką", – pasakojo T.Maslauskienė.

Kasnakt – košmarai

Moteris pasakojo, kad vyras siaubingai prakaituodavo ir nuolatos sapnuodavo košmarus.

Per naktį tekdavo keisti kelerius marškinius. Jie būdavo visiškai šlapi. Ir tai niekis, palyginti su tuo, kaip Antanas jausdavosi.

Psichologiškai jis buvo visai palūžęs, susikalbėti buvo sudėtinga. Nuolatos kamavo baimė, bijojo net vairuoti automobilį.

"Pamenu, dar svajojome apie antrą vaikutį, tačiau, kai jis grįžo iš Černobylio, gydytojai buvo kategoriški. Po tyrimų jie pasakė, kad apsigimimas – garantuotas. Neišdrįsome rizikuoti. Taip ir likome su vieninteliu sūnumi", – teigė T.Maslauskienė.

Gyvenimas po Černobylio šioje šeimoje pasikeitė. Pasikeitė visiems, kurie bent kiek prisilietė prie to atominio košmaro.

Našlėms lemta gedėti

Per Juozines, kovo 19-ąją, sukako lygiai treji metai, kai mirė dar vienas černobylietis Gediminas Tareila.

Klaipėdoje jis buvo vienas aktyviausių judėjimo "Černobylis" atstovų, nuolat kalbėjęs apie tą pavojų, kuris liko ir mums grasina net po to, kai avarija buvo likviduota.

Gediminas buvo tarsi ruporas, primenantis apie žmones, kurie tada mus visus išgelbėjo. Bet kaip jis pats jautėsi, kai nebuvo viešumoje, ir ką išgyveno jo artimieji sunkiomis akimirkomis, žino tik jo žmona Dalytė Tareilienė.

Paradoksalu, tačiau niekas niekada neklausė černobyliečių žmonų, kaip jos gyvena su ta katastrofa, kurią savo rankomis užpylė jų vyrai. Žmonos visą tą laiką buvo tarsi šešėlyje.

"Tiek jau apie viską kalbėta, nebežinau net ką pasakyti. Iš ten jis grįžo labai pasikeitęs, ne tiek fiziškai, bet morališkai buvo labai nestabilus. Kurį laiką vaikščiodavo tik įsikibęs į ranką. Klausiate, ar kas nors domėjosi, kaip mes, černobyliečių žmonos, gyvenome po to, kai mūsų vyrai grįžo suluošinti iš to pragaro? Ne, niekas niekada to neklausė. Noriu viską užmiršti. Per daug sunku", – tiek tepasakė Černobylio AE avariją likvidavusio vyro našlė.

Raudonosios armijos eilinis Š.Kasmauskas tada neįsivaizdavo, kad Černobylio katastrofos aidai jį pasivys po 11 metų.

1997-ieji. Šarūnas – jaunas medikas – neseniai pradėjo dirbti Palangos "Rugelio" sanatorijoje. Ten jis ir susidūrė su černobyliečiais, tai yra su vyrais, kurie likvidavo atominės elektrinės sprogimo pasekmes.

"Pamenu tuos žmones. Jų psichinė būklė kėlė nerimą. Jie labai išgyveno ir dėl aplinkinių požiūrio į juos. Juos skaudino, kad į juos buvo žiūrima kaip į kokius suluošintus gyvūnėlius, ir tai juos dar labiau slėgė. Žinoma, kai kuriems pasireikšdavo ir fiziniai negalavimai, bet su sunkiais ligoniais beveik nesusidūriau. Visi, kurie pabuvojo Černobylyje, neišvengė radiacijos poveikio. Esu tikras, kad tai palies ir tolimesnes kartas, nes tie dalykai sudarko genetinį kodą. Ir tai truks dar ilgai, čia gi – radiacija", – įsitikinęs Š.Kasmauskas.