Socialinio pedagogo kelią pasirinkęs klaipėdietis Albertas Burba muzikos stebuklu dalijasi su neįgaliais jaunuoliais. Profesionalus muzikantas džiaugiasi kiekvienu, kad ir mažu savo auklėtinių žingsneliu į priekį.

Psichinė negalia nėra kliūtis išmokti muzikuoti – tai savo pavyzdžiu įrodo A.Burbos vadovaujamas ansamblis. Maža to, ansambliečiai puoselėja ambicingus planus dalyvauti neįgaliųjų "Eurovizijos" atrankoje. Padėti įgyvendinti šias ir kitas neįgaliųjų dienos užimtumo centre "Klaipėdos lakštutė" muzikuojančių jaunuolių svajones siekia ir televizijos projekte "Chorų karai" dalyvaujantis uostamiesčio choras.

Ansamblio inkaras

– Ko gero, nedaugelis yra girdėję apie neįgaliųjų "Euroviziją". Gal galite papasakoti apie šį renginį?

– Prisipažinsiu, kad daug informacijos, kada, kur ir kaip šis renginys organizuojamas, neturiu. Maždaug prieš trejus ketverius metus, kai mūsų centro ansamblis dalyvavo atrankoje Vilniuje, su juo dirbo kita darbuotoja. Tada mūsiškiai užėmė vieną prizinių vietų. Tad jei tik gautume žinių, kad ir vėl ruošiama atranka į neįgaliųjų "Euroviziją", dėtume visas pastangas, kad galėtume joje dalyvauti.

– Kiek žmonių jūsų ansamblyje?

– Vadovauju septyniems žmonėms. Kai kurie dainuoja, kai kurie tik groja. Žinoma, aš taip pat prisijungiu, esu savotiškas inkaras, kuris neleidžia nuplaukti ne į tą pusę. Muzikuoti neįgalieji mokosi pagal vadinamąją spalvų muzikos metodiką. Ji išrasta Olandijoje, pasaulyje taikoma maždaug nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios.

Lietuvoje spalvų muzikos mokykla gyvuoja apie 10 metų. Šios metodikos esmė – mokomasi ne iš įprastų natų, o vietoje jų pažymėtos spalvos. Atitinkamų spalvų lipdukai užklijuoti ir ant klaviatūros. Taip per tris keturias dienas neįgalieji gali pramokti nesudėtingą melodiją.

– Kaip seniai dirbate socialiniu pedagogu? Ar skalsi ši duona?

– Neįgaliųjų dienos užimtumo centre esu palyginti neilgai – sudėjus išeitų gal apie pusantrų metų. Pradėjęs dirbti, po kurio laiko išėjau, nes tuo metu daugelis ėmė važiuoti uždarbiauti į Angliją, Airiją, Ispaniją, Norvegiją – ir aš pasidaviau šiai madai.

Išvažiavau į Škotiją, tačiau kad negrįšiu, minčių nebuvo – turėjau išsikėlęs užduotį per metus užsidirbti konkrečią sumą. Įvykdžiau savo planą ir grįžau į tą pačią darbovietę. Ne paslaptis, atlyginimas čia nedidelis, bet tai mano širdies darbas. Išties ne kiekvienas gali dirbti su neįgaliaisiais. Ir ne vien dėl to, kad tai sunku. Tiesiog tai turi būti duota, o ir tave šie žmonės turi priimti.

Skaudina aplinkinių reakcija

– Kokios savybės svarbiausios jūsų darbe?

– Būsiu banalus – kantrybė. Jos reikia labai daug. Juk neįgaliesiems tenka skirti gerokai daugiau laiko ir pastangų nei sveikiesiems, kad jie įvaldytų kokį nors muzikinį instrumentą. Reikia daug tiek pedagogo, tiek paties neįgaliojo jėgų, kad jis sugebėtų parodyti, ką gali geriausiai.

Aš savo mokiniams neleidžiu netikėti savo jėgomis. Mūsų centrą daugiausiai lanko žmonės su psichine negalia. Tačiau jie nėra beviltiški, kaip daugelis sveikųjų įpratę manyti. Tiesiog prie kiekvieno neįgaliojo reikia prisitaikyti, rasti priėjimą, sugebėti paprastais žodžiais išaiškinti sudėtingus dalykus.

– Ar pakliuvus į tokią aplinką ir pačiam teko perkainoti savo vertybes?

– Be abejo. Dabar ypač skaudu matyti aplinkinių reakciją į psichinę negalią turintį žmogų. Juk ne jo kaltė, kad jis toks yra. Dauguma neįgalių žmonių už mus, sveikuosius, yra paprastesni, švelnesni, nuoširdesni ir moka džiaugtis tomis galimybėmis, kurias jie turi, tuo, ką gauna iš tėvų, artimųjų, mūsų centre.

– Taigi iš savo mokinių galite pasisemti pozityvių dalykų?

– Jie moko į gyvenimą žiūrėti kaip į dovaną, padeda suvokti, kad kai kurie žmonės daug sudėtingesnėmis nei tavo sąlygomis jaučiasi laimingi. Ir tas suvokimas, pavyzdys padeda mažiau graužtis dėl nemalonių mažmožių, nesėkmių, nesusipratimų.

Triūbą "padžiovė"

– Kur jūs pats krimtote muzikos mokslus?

– Esu gimęs Šilutėje, bet didžiąją gyvenimo dalį praleidau Klaipėdoje, tad jaučiuosi esąs klaipėdietis. Iš pradžių baigiau dabartinę Eduardo Balsio menų gimnaziją, kur mokiausi nuo pat pirmos klasės. Vėliau mokslus tęsiau Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Man patiko pučiamieji, dešimt metų grojau triūba. Užtat niekada nemėgau choro. Ar dėl repertuaro, ar dėl to masiškumo.

– O kaip žiūrite į "Chorų karų" projekte dalyvaujančių klaipėdiečių komandą?

– Puikiai. Štai tokiame chore sutikčiau padainuoti. Ir repertuaras, ir muzikos pateikimo forma – įdomi. Be abejo, stebime transliacijas, balsuojame.

– Ar todėl, kad laimėjimo atveju labdaringos lėšos atkeliaus į jūsų įstaigą?

– Žinoma, ne tik dėl to. Bet šie pinigai mums labai praverstų – juos panaudotume mums ypač reikalingiems instrumentams įsigyti, kad galėtume visaverčiai įsilieti į Lietuvos "Spalvų orkestrą".

Lapkričio pabaigoje Klaipėdoje vyko šio orkestro kūrybinės dirbtuvės, turėjome galimybę kartu pagroti. Maniškiai nuolatos klausinėja, kada vėl galės prisijungti prie "Spalvų orkestro", kai jie prisimena tas akimirkas, jų akys spindi iš džiaugsmo.

– O savo studijų laikų instrumentu – triūba – tenka pagroti?

– Šiuo metu esu ją "padžiovęs". Tiesiog turbūt nebejaučiu poreikio. Darbe, šeimoje svarbūs kiti dalykai, atsirado ir įvairių naujų pomėgių. O su instrumentu taip jau yra – jei juo bent pusę metų negroji, labai daug šansų, kad ir nebepaimsi į rankas.

Į purviną žaidimą nesivelia

– Ar pavyksta dėl darbo neaukoti šeimos interesų?

– Neišvengiu viršvalandžių, žinoma, dėl to tenka sulaukti priekaištų iš žmonos.

– Ar jos profesija taip pat susijusi su muzika?

– Visiškai ne. Mano žmona – baltarusė, savo gimtinėje 10 metų dirbo buhaltere. Tiesa, Vitebske ji yra baigusi rūbų modeliavimą.

– Kaip susipažinote su savo būsimąja žmona?

– Viskas įvyko labai banaliai. Susipažinome maždaug prieš ketverius metus Klaipėdoje, kavinėje, kurioje tuo metu muzikavau. Tiesiog pamačiau dvi merginas prie stalelio ir panorau susipažinti. Tuo metu būsima mano žmona buvo atvažiavusi į svečius pas savo draugę Klaipėdoje.

– Ir jūsų dėka tapo meilės tremtine?

– Žinant, ką čia tenka išgyventi, pasakyta labai tiksliai. Jai sunku prisitaikyti svetimoje šalyje, o ir lietuvių kalba pasirodė sunkiai įkandama. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje daugelis į rusakalbius atvykėlius žiūri kaip į priešus. Bet tai turbūt mūsų politikos, istorijos padariniai.

– Ar namie neįsiplieskia diskusijų dėl situacijos Baltarusijoje – juk Aleksandro Lukašenkos režimas Lietuvoje vertinamas gana kritiškai?

– Kiek įmanoma, stengiuosi būti korektiškas, politika – purvinas žaidimas. Abu vengiame kritikos, tačiau padiskutuojame. Žinoma, dėl kai kurių istorinių dalykų nesutariame – man vienaip atrodo, jai – kitaip.

Svajonių Vankuveris

– Ar jūsų šeima gausi, turite atžalų?

– Žmona iš pirmosios santuokos turi dukrą, jai dabar 10 metų. O bendrų vaikų kol kas nesusilaukėme.

– Taigi netikėtai teko prisiimti tėvo pareigas?

– Mes su dukra – aš ją taip vadinu – sutariame puikiai. Esame geri draugai ir bet kokius konfliktus išsprendžiame labai sklandžiai. Ji beveik laisvai šneka lietuviškai ir yra viena geriausiai besimokančiųjų savo klasėje.

– Kokių turite pomėgių, kaip mėgstate leisti laisvalaikį?

– Nuo vaikystės turiu akvariumą, laikau žuvytes, tik šioje srityje netobulėju. Kiek kadaise susirinkau žinių bagažo, tiek ir turiu. Šiek tiek domiuosi politika, psichologija, taip pat istorija – ypač Klaipėdos krašto.

Kai geras oras – gamta šaukia. Mėgstame su žmona keliauti po Lietuvą, finansiniai dalykai nelabai ir leidžia kur toliau. Bet nemanau, kad dėl to labai nukenčiame. Yra ir čia pakankamai gražių vietų. Turime baidarę, valtį, plaukiojame, žvejojame. Pavažiuojame ir į Baltarusiją – ten be galo graži gamta.

– Ar turite svajonių kelionę?

– Kai studijavau Klaipėdos universitete, pagal studentų mainų programą buvau išvykęs į Kanadą. Vankuveryje turėjau galimybę praleisti dvi savaites – tiesiog paatostogauti. Labai norėčiau tokias atostogas pakartoti. Ir būtent toje pačioje vietoje.