Klaipėdietė fitneso ir kultūrizmo asė Ala Guseva, iškovojusi aukščiausių apdovanojimų, nesitenkina vien asmeniniais sporto pasiekimais. Įstojusi į Lietuvos žmonių partiją moteris siekia sportą padaryti prieinamą daugumai žmonių.

Sportuoti pradėjo subrendusi

– Kurioje uostamiesčio pusėje praleidote vaikystę?

– Gimiau ir augau Klaipėdos dalyje, kurią dabar daugelis vadina Šanchajumi. Mūsų laikais jis vadintas žiedo rajonu – Jurbarko, Upelio gatvės. Likimas taip pakrypo, kad būtent tame rajone dabar balotiruojuosi į Seimą. Ten yra mano gimtoji vieta, ten ir dabar dar ne vienas mane pamena kaip Alą Vasiljevą. Buvome tipiška klaipėdiečių šeima: tėtis jūrininkas, žvejybinio laivo kapitonas, mama didžiąją gyvenimo dalį rūpinosi mumis – trimis vaikais. Užaugau su dviem broliais, esu vyriausia. Baigiau Pamario mokyklą, kuri tada vadinta tiesiog 13-ąja vidurine. Baigusi ją įstojau į prekybos mokyklą, paskui greitai įsimylėjau, ištekėjau, pagimdžiau sūnų.

– Vadinasi, nesportavote nuo vaikystės. Kada ir kaip pradėjote domėtis kultūrizmu?

– Sportuoti pradėjau būdama tam gana brandaus amžiaus. Man buvo bene 28-eri. Tada mūsų šalyje moterų atletinė gimnastika tik ką buvo atsiradusi. Mano vyras sportavo, jam neblogai sekėsi. Kartu važiuodavome į varžybas. Kai pirmą kartą pamačiau ant scenos moteris, pamaniau, kad ir aš galiu panašiai. Taip pradėjau sportuoti.

– Ar lengva buvo? Juk reikėjo nemažai užsispyrimo.

– Aš žinau, kad norint ko nors pasiekti užsispyrimo reikia visur: ir sporte, ir politikoje, ir tiesiog profesinėje veikloje. Man nebuvo sunku laikytis dietų, juo labiau kad nesu saldumynų mėgėja. Maždaug po metus trukusių treniruočių laimėjau Lietuvos pirmenybių taurę. Pradžioje turėjau scenos baimę. Daugeliui šios sporto šakos žinovų užsifiksavo atmintyje, kad aš tapau paskutiniąja Tarybų Sąjungos čempione. Tada dar nebuvo fitneso, o tiesiog kultūrizmas, kurio tikslas buvo kuo daugiau raumenų. Vieną dieną pasižiūrėjau į veidrodį ir supratau, kad man jau užteks. Be to, sportavau daugiau savo malonumui, o ne dėl kažkokių apdovanojimų, nors buvau pasiekusi labai didelių laimėjimų.

Didžiuojasi auklėtiniais

– Ar dabar jūsų gyvenimas yra susijęs su sportu?

– Kai baigiau aktyviai sportuoti, sportas tapo mano darbu. Ketverius metus buvau Lietuvos kultūrizmo ir kūno rengybos federacijos (IFBB) viceprezidentė, dabar esu Lietuvos rinktinės trenerių tarybos narė, be to – šios sporto šakos tarptautinės klasės teisėja. Galiu didžiuodamasi vardyti savo auklėtinius: fitneso pasaulio čempioną Martyną Malakauską, absoliutų Europos čempioną jaunimo kategorijoje Michailą Matanovą, nemažai laimėjimų pasiekusios itin gabios mano mokinės – pusseserės Irina Nikitina ir Evelina Nikitina. Be to, dirbu ir su daugybe kitų sporto šakų sportininkais, kurie siekia palaikyti bendrą sportinę formą. Tarp jų yra ir krepšininkų, ir boksininkų. Visai neseniai tapau diplomuota kineziterapeute. Tai leidžia padėti žmonėms, besikankinantiems dėl nugaros, sąnarių ar kokių kitų skausmų. Dar vienas sutapimas – visas mano gyvenimas susijęs su sportu, net gyvenu Sportininkų gatvėje.

– Ar dirbate tik su profesionaliais sportininkais?

– Tikrai ne, treniruotis ateina ir žmonės, kurie nori palaikyti dailią kūno formą, ir tie, kas nori numesti svorio. Dirbu žmonėms ir džiaugiuosi, kai jie ne tik sportuoja, bet ir randa sau gerą kompaniją bendrauti. Man labai malonu, jog galiu patarti, kaip išspręsti sveikatos problemas. Iš eisenos galiu pasakyti, kokios bėdos kamuoja žmogų, net vaikus stebėdama gatvėje matau, kuriam iškrypęs stuburas, kuriam kažkuris raumuo pertemptas. Beje, treniruoju net vaikus.

Dirba su mažais ir senais

– O ar vaikams galima treniruotis su svarmenimis ir staklėmis?

– Apmaudu, kad neišmanydami žmonės kartais turi nuostatą, jog vaikui negalima lankyti kultūrizmo treniruočių. Visiškai atsakingai galiu pasakyti – tai netiesa. Vaikams ne galima, o reikia lankyti šios sporto šakos treniruotes. Turėjau šešių vaikų grupę. Be abejo, jiems reikia kitokių sąlygų, programos. Tiesiog viską reikia daryti protingai. Aš nebijau su jais dirbti, nes išmanau, kiek ir kokių krūvių galima skirti mažiesiems. Jie nori lygiuotis į suaugusiuosius, be to, jiems patinka pabūti ilgiau nei trunka treniruotė. Ne kartą tekdavo telefonu raminti tėvus, kad salėje jie netrukdo ir nepersitempia. Pas mus vaikai gauna gerą bendrą fizinį pasiruošimą, o kiek ūgtelėję gali rinktis bet kurią mėgstamą sporto šaką.

– Iki kokio amžiaus žmonės gali lankyti kultūrizmo treniruotes?

– Amžiaus ribų čia nėra. Viskas priklauso nuo sveikatos bei fizinės formos. Viena mano treniruotes lankanti 85 metų moteris nuolat sportuoja, normaliai jaučiasi. Kiek jaunesnės – 64 ir 65 metų moterys tikina, kad neužmigtų, jei dieną nepasimankštintų. Jos sportuoja labiau dėl sveikatos nei dėl grožio. Dirbant su garbaus amžiaus žmonėmis taip pat reikia sudaryti specialias programas, prižiūrėti, kad nepersitemptų, nors patys ir mano, kad jiems viskas gerai.

– Ką rodo jūsų patirtis: ar daug žmonių supranta sporto svarbą?

– Labai apmaudu, kad Lietuvoje kol kas sportui skiriama tiek mažai dėmesio. Žinau ir kiekvieną argumentuotai galiu įtikinti, kad bet koks sportas svarbus sveikam kūnui palaikyti. Aišku, aš nekalbu apie profesionalųjį sportą. Tačiau nuo mažumės išsiugdytas įprotis judėti tik teigiamai veikia kūną, neleidžia jam suglebti ir apsaugo nuo pernelyg ankstyvo senėjimo. Sportas, sveikata, geras nusiteikimas, gebėjimas ilgiau ir geriau dirbti bei uždirbti, turėti šeimą, normalius vaikus – viskas tarpusavyje susiję.

Klaidos sužlugdys sportą ir šalį

– Ar matote valstybės vykdomoje sporto politikoje klaidų?

– Nemažai. O kai kurios jų gali būti lemtingos ne tik sportui, bet ir valstybei. Ketinimai padaryti sporto būrelius vos ne komercijos įmonėmis, kurios turėtų išsilaikyti iš besitreniruojančių vaikų mokesčių, glumina. Net nemokamus būrelius vaikai mažai lanko, o kai reikės kloti pinigus, sporto salės visai ištuštės. Kitas dalykas – būtina finansuoti ne vieną sporto šaką, o daugelį, kad žmonės galėtų pasirinkti pagal pomėgius ir gabumus. Manau, būtina vystyti visas sporto šakas, nepaisant to, ar jos yra olimpinės, ar ne. Kuo daugiau vaikų bei suaugusiųjų lanko treniruotes, tuo lengviau tarp jų pamatyti būsimas žvaigždes. Jeigu iš sporto darysime komerciją, nukentės ne tik jis, bet ir visa šalis.

– Kalbate kaip politikė.

– Nesikratau politikos. Buvau vienos partijos gretose, bet pamačiau, kad mano idėjos niekam neįdomios, ir išstojau. Dabar esu Lietuvos žmonių partijos narė. Mane patraukė jos lyderių supratimas, kad sportas yra svarbus šaliai, jos prestižui ir gyventojų sveikatai. Mano tikslas nėra bet kokia kaina pakliūti į Seimą. Kur kas svarbiau, kad idėja, apie kurią čia tiek daug kalbėjau, plistų ir pasiektų valdančiuosius sluoksnius. Nes sportas susijęs su medicina, socialine aplinka ir apsauga. Mano svajonė – sportą padaryti prieinamą kaip galima platesniam žmonių ratui. Dabar apie ką bebūtų kalba, iškart metama frazė: „Nėra pinigų“. O aš esu tikra, kad daugybę dalykų galima padaryti minimaliomis sąlygomis. Man pakeliui su tokiais žmonėmis, kurie nori padaryti daug gerų dalykų be kalbų apie didelius pinigus, kurie daugiau daro, nei žada. Esu tikra, kad įmanoma suburti sporto klubus miestiečiams, kuriuose šiltuoju metų laiku būtų dirbama lauke: prie jūros, miške, parkuose. Pinigų reikėtų tik trenerio algai sumokėti. Visa tai būtina daryti jau dabar. Privalome užauginti sveiką kartą. Dar viena mintis – šalies įvaizdį kelti per sportą. Juk sporto varžybos pritraukia daugybę sporto aistruolių, garsina jas organizuojančios šalies vardą, skatina turizmą, kartu ir ekonomiką. Juk tai taip paprasta.

– Gal turite kokią svajonę, susijusią su pačios kultivuojama sporto šaka?

– Jau kelerius metus suku galvą, kaip surengti jei ne Klaipėdoje, tai kitoje Lietuvos vietoje Europos ar net pasaulio jaunimo ir veteranų fitneso čempionatą. Aš esu tikra, kad daugybė žmonių eitų žiūrėti veteranų kultūristų pasirodymų. Pati esu mačiusi sportininkus, vyresnius nei 60 ir net 70 metų. Italijoje žavėjomės 87-erių kultūristu. Manau, žmonės mielai apsilankytų tokiose varžybose ir ne vieną jų tai pastūmėtų treniruotis. Dabar jau turime areną. Tereikia labai nedaug – rasti rėmėjų ir suburti komandą renginiui organizuoti. Sau esu pažadėjusi – jei pavyks šią svajonę įgyvendinti, tai pati taip pat lipsiu į sceną kaip varžybų dalyvė.