Klaipėdos apskričiai ką tik pradėjęs vadovauti Arūnas Burkšas darbe ketina kliautis stipriausia savo savybe – mokėjimu susitarti.

Vertina protingesnius

– Tai koks gi tas Arūnas Burkšas?

– Esu derybininkas, moku išklausyti visas puses. Esu pakankamai draugiškas ir manau, kad negalima išeiti žmonėms nesusitarus ar, neduok Dieve, susipykus. Visuomet reikia ieškoti išeities. Nors galbūt darbe esu griežtas, bet galvoju, kad esu teisingas. Iš gerumo žmonės pridaro tiek daug blogų dalykų. Kita vertus, esu tolerantiškas kitai nuomonei, nesu kietakaktis. Tuo pačiu aš moku atsiprašyti, net bet kokioje auditorijoje. Klaidas reikia pripažinti. Labiausiai gerbiu ir vertinu protingesnius už save. Tačiau žadu dirbti nepataikaudamas tiems, kuriuos pažįstu. Taip pat nežadu šokti per galvą ir spręsti klausimų, kurie nepriklauso.

Draugystė su A.Valinsku

– Jūsų kandidatūra į aplinkos ministrus sukėlė pasipriešinimo bangą, kaip tuomet jautėtės?

– Pasirodo turiu storą odą. Neslėpsiu, buvo blogai ir spjauti į viską norėjosi. Mokiausi ir stiprėjau su kiekviena diena. Tačiau tai, ką darau, darau iš širdies. Yra didžiulis skirtumas, kai kažkas daroma iš išskaičiavimo ir iš širdies. Gal skambiai pasakyta, tačiau tai ne proto, o širdies šauksmas. Toje situacijoje aš negalėjau pasiduoti ir viską mesti. Yra sakoma, kai nugali, nebūtinai kažkas turi pralaimėti. Tačiau toje situacijoje pasitraukimas būtų lėmęs pralaimėjimą visomis prasmėmis.

– Ar draugystė su Arūnu Valinsku šįkart neapkartino jūsų asmeninio gyvenimo?

– A.Valinską pažįstu 20 metų. Tuo metu aš jau buvau vedęs, anksti vedžiau, pirmame Šiaulių pedagoginio universiteto kurse. Buvau po armijos ir man reikėjo pedagoginio darbo praktikos, tad įsidarbinau vaikų darželyje Nidoje keliems mėnesiams. Atlyginimas buvo mažas, todėl ieškojau papildomo darbo gelbėjimo stotyje. Mes susipažinome, kai jis su Inga atvažiavo su studentų būriu padirbėti Nidoje. Inga dirbo gelbėtoja moterų pliaže. Arūnas kaip teisininkas su milicininkais patruliavo mieste ir užtikrino tvarką. Draugystė tęsiasi nuo pirmos pažinties dienos, kažkas patraukė. Mes patys keitėmės ir augome nuo jaunystės, vaikai mūsų kartu užaugo.

Tikiu tuo, ką jis daro ir ką mes kartu ketiname nuveikti. Draugystė tęsiasi nuo pirmos pažinties dienos, kažkas patraukė.

Vadina kenkėjais

– Kas labiausiai įskaudino klausant kaip kiti jus vertina?

– Tai, kad mane pavadino susipykusiu su gamta. Man tuomet tikrai buvo skaudu. Devyniolika metų dirbau Neringos savivaldybės taryboje. Juk Neringoje nė vieno suoliuko nepastatyta be leidimo ar derinimo. Pirmieji šalyje ėmėmės taip švarinti miesto gatves, kad nė šiukšlelės neliktų. Tarybiniais laikais nebuvo įmanoma gauti net paprasčiausių šiukšliadėžių. Mes jomis apstatėme visą miestą, kad žmogui nekiltų minties mesti sau po kojomis nuorūkos. Kuršių nerija įtraukta į UNESCO saugomų objektų sąrašą, tačiau ne tik dėl kopų ir gamtos, bet ir dėl tų pačių žmonių, jų kuršiškų pastatų, viso kraštovaizdžio. Kas jį puoselėjo? Tiek patys žmonės, gerindami ne tik savo sąlygas, bet ir turistų poilsio kokybę.

– Dėl jūsų valdomos kavinės "Inkaro kaimas" rekonstrukcijos kreiptasi į prokuratūrą, kaip jūs atremiate kaltinimus?

– Tai buvo mūsų tėvų tvartas, kuriame jie laikė gyvulius, žąsis, vištas. Senas, įlinkusiu stogu, apleistas pastatas. Vėliau aš pats, gavęs visus reikiamus leidimus, įrengiau kavinę. Ten buvo priestatas, kuriame vyko koncertai, festivaliai. Kažkada sugalvojau, kad man gėda teikti paslaugas tokiame pastate. Jis nebeatitiko jokių reikalavimų, nei higienos, nei sanitarijos. Kilo mintis pritaikyti namelį turizmui, įrengti poilsio kambarius poilsiautojams. Tai darė visi aplinkui. Dabar pastatas atitinka kuršišką koloritą, tai yra dviejų galų troba. Buvusi Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė kreipėsi į prokuratūrą, nes esą šis pastatas neatitinka generalinio plano schemos. Ir aš ne vienas toks, tie, kurie čia gimė, kurie savo namus tvarkė, yra vadinami kenkėjais. Pasigirsta nuomonių, kad Neringa turi atrodyti taip, kaip atrodė prieš 40 metų.

Nusivylė valstybe

– Kokia jūsų svajonė, ko siekiate?

– Kartais pasvajoju apie ramų gyvenimą. O šiaip negaliu atsidžiaugti savo anūke. Tai yra tikrieji džiaugsmai. Ta pati jachta, kurią su Arūnu turime. Buriuoju 35-erius metus, pradėjau nuo antros klasės, o bures mačiau nuo gimimo. Daug metų žaidžiau krepšinį, o dabar tenisą. Nors žmona man sako, kad nustočiau apgaudinėti save svaičiodamas apie ramų gyvenimą. Mano svajonės tokios, tačiau kol dar yra potencijos ir energijos aš norėsiu veiklos. Esu nusivylęs valstybe. Todėl ir siekiu kažką keisti. Mano draugai klausia, kiekgi aš mėlynių suskaičiuoju po įvairiausių niuksų. Bandau atsakyti, kad esu sportininkas ir moku kovoti. Turiu ištvermės.

– Ar šie metai buvo skaudžiausiai įveikta gyvenimo kryžkelė?

– Darbo pasikeitimas nėra paprastas dalykas. Tačiau viliuosi, kad Neringos aš nepalikau. Manau, kad reikia nustoti dairytis atgal ir kalbėti apie praeitį. Laikas žvelgti į priekį.