Klaipėdos futbolo mokyklos direktoriaus pavaduotojas, geriausias pastarųjų metų šios sporto šakos teisėjas Audrius Žuta save su švilpuku aikštėje matė nuo mažens. 41-erių klaipėdiečiui šis pomėgis būtinas kaip adrenalinas.

Skalsi teisėjo duona

– Teisėjo gyslelė išryškėjo dar būnant jaunučiu. Prašydavau trenerių, kad leistų teisėjauti bendraamžiams. Vėliau šis pomėgis neblėso, atvirkščiai – dar labiau sutvirtėjo. Smagu prisiminti, kad buvau subūręs jauniausią per visą Lietuvos futbolo istoriją teisėjų brigadą, kurioje be manęs dar buvo aktyviai futbolą Klaipėdos "Aro" komandoje žaidę Edmundas Gaigalas ir Saulius Atmanavičius. Mums, jauniems žaidėjams, buvo patikėta nemaža atsakomybė – teisėjauti 1-osios lygos rungtynėse.

– Nuo ko priklauso pagarba teisėjams – amžiaus, patirties?

– Autoritetas įgyjamas darbu. Pavyzdžiui, Gediminas Mažeika – pagal stažą jaunas arbitras, tačiau žaidėjai jį gerbia. O kitas teisėjas visą gyvenimą yra žaidėjų siuntinėjamas įvairiomis kryptimis, nes nedrįsta imtis ryžtingesnių sprendimų. Nėra neklystančių. Tačiau futbolininkai greitai suvokia, kuris teisėjas – tendencingas, o kuris – tiesiog liurbis, klystantis vien dėl savo nekompetentingumo.

– Kokios rungtynės buvo įsimintiniausios?

– Džiaugiuosi, jog į geriausių Lietuvos teisėjų gretas įsiliejau iš karto – baigęs aktyvią futbolininko karjerą. Kelerius metus paeiliui man tekdavo didžiulė našta po tris kartus per metus teisėjauti FBK "Kauno" ir Panevėžio "Ekrano" rungtynėse. Mus, arbitrus, prieš šias varžybas spausdavo didžiulė psichologinė įtampa. Ji tvyrodavo ore. Ne kiekvienam buvo lengva tai atlaikyti. Nėra ko lyginti šių metų lyderių "Ekrano" ir Vilniaus "Vėtros" varžybų atmosferos.

– O tarptautiniuose vandenyse teko daug nardyti?

– Svajonė teisėjauti per oficialias nacionalinių rinktinių rungtynes išsipildė per pusę. Buvau vyriausias arbitras trejose draugiškose tarpvalstybinėse varžybose. Lenkai žaidė su baltarusiais, estai su kanadiečiais ir baltarusiai su Andoros rinktine. Taip pat gavau teisę teisėjauti per penkis UEFA taurės susitikimus. Tačiau tenka konstatuoti, kad Lietuvos atstovams futbolo industrijos vadovai leidžia pasireikšti tik nereikšmingiausiuose – pirmuosiuose etapuose. Manau, kad tam įtakos turi šalies futbolo lygis, federacijos autoritetas. Deja, mūsų futbolas Europoje nekotiruojamas. Kad ir kaip būtų, atmintyje išliks 2005-ųjų seminaras, kuriame teko bendrauti su autoritetingiausiais Senojo žemyno arbitrais Pierluigi Collina, Markusu Merku ir kitais. Kartu su jais pietavęs ir vakarieniavęs galiu pasidžiaugti, kad šie žmonės nustebino paprastumu, nuoširdžiu bendravimu.

– Tačiau ir nuoskaudų jūsų karjeroje buvo.

– Trejus metus nuo 2005 iki 2007 metų buvau aukščiausios – FIFA kategorijos teisėjas. Bet dėl ne nuo manęs priklausančių priežasčių netekau šios kategorijos. Tai buvo labai apmaudu ir dėl tokio neobjektyvaus sprendimo labai sielojausi.

– Tačiau neteisybės Lietuvos futbole yra nuo senų laikų.

– Tai patyriau savo kailiu, kai dar žaidžiau Klaipėdos "Are", Šiaulių "Karedoje". Vienose varžybose teisėjai "žudė", kitose – "tempė už ausų".

Futbolas nuo vaikų darželio

– Kodėl mažasis A.Žuta pasirinko futbolą, o ne kitą sporto šaką?

– Tame pačiame name gyveno treneris Pranas Ivaškevičius. Kamuolys traukė nuo vaikų darželio laikų, tai matydamas specialistas ir pakvietė į treniruotę. Nors vyresnis brolis Vilmantas buvo muzikantas, visiškai neviliojo menas, muzika ir šokiai, o sportas buvo lyg koks narkotikas. Pirmosios pratybos buvo pas P.Ivaškevičių, tačiau netrukus patekau pas 1969 metais gimusius vaikus treniravusį Remigijų Alonderį.

– Kokie prisiminimai liko atsisveikinus su futbolininko karjera?

– Man labai pasisekė gyvenime. Kai ūgtelėjau, 1985 metais Klaipėdoje buvo tikriausiai didžiausias futbolo pakilimas per visą istoriją. Tais metais tūkstančiai klaipėdiečių plūdo į stadioną palaikyti "Atlanto", laimėjusio TSRS 2-osios lygos čempionatą ir patekusio į 1-ąją lygą. Sprausdamasis tarp jų nemaniau, kad kitąmet mane pakvies į reprezentacinę miesto vienuolikę. Labai gerai prisimenu pirmąją išvyką į Gruziją ir Armėniją. Nors tąkart neišbėgau į aikštę, tačiau baigiantis sezonui kelis kartus treneris Česlovas Urbonavičius suteikė kelias progas pasivaržyti su vyrais. Mano, kaip futbolininko, šuolis prasidėjo 1989 metais, kai "Atlantas" virto "Sirijumi". 1990-aisiais ekipa laimėjo įspūdingas pergales – iškovojo šalies čempionų titulą, lemiamose rungtynėse nugalėjusi Panevėžio "Ekraną", ir Lietuvos futbolo taurę, įveikusi tuomet pajėgių žaidėjų kupiną Vilniaus "Žalgirį". Vėliau keliai mane nuvedė į Minską, žaidžiau "Dinamo" komandoje TSRS aukščiausiosios lygos čempionate. Sėkmingas debiutas buvo paženklintas įvarčių gausa. Ir šiandien malonu prisiminti, kai, grįžus iš tuometės Ordžonikidzės, kurioje įmušiau abu įvarčius, Minsko oro uoste mus sutiko šimtai aistruolių. Kaip neprisiminti dviejų taiklių smūgių į Kijevo "Dinamo" vartus. Per daugybę metų visų pergalių neįmanoma suskaičiuoti.

– Buvote tarp tų klaipėdiečių, kurie gynė ir Lietuvos nacionalinės rinktinės garbę.

– 1992 metais Algimantas Liubinskas pakvietė į nacionalinę rinktinę rungtynėms su austrais. Labiausiai įsiminė pergalingas įvartis į Slovėnijos vartus. Išbėgau žaisti likus pusvalandžiui ir esant rezultatui 1:1. A.Liubinskas mane "įmesdavo" į aikštę, kai būdavo sunkiausios akimirkos. Netrukus Arminas Narbekovas parito man kamuolį, o aš iš labai patogios padėties pasiunčiau dievui į langus. Visą gyvenimą prisiminsiu tąkart piktus A.Narbekovo, Valdo Ivanausko, Viačeslavo Sukristovo žvilgsnius. Atrodė, kad sudraskys. Tačiau, kai, likus žaisti apie dvi minutes, man pavyko pasiekti įvartį, jie džiaugėsi lyg nebūtų buvę ankstesnių piktų žvilgsnių. Taip pat atminty gyvos rungtynės su tuomet Europos čempionais tapusiais danais. Su tituluotais varžovais sužaidėme lygiosiomis, o aš aikštelėje kovojau visas 90 minučių. Tame susitikime mes ne vien buvome "apsikasę" prie savo vartų, bet ir pavojingai atakavome. Galiu prisiekti – tais laikais šalies garbę gindavome ne dėl pinigų. Lietuvos futbolo federacija apmokėdavo už kelionę, o už varžybas gaudavome tik simbolines sumas, iš tikrųjų už ačiū. Kiekvienąkart prieš rungtynes skambant himnui kūnas pagaugais nueidavo.

Žmoną surado Minske

– Kaip nutiko, kad Minske pasiekėte ne vien sportinių pergalių?

– Kai "Dinamo" klubas man skyrė butą naujame name, pagalbos dažnai teko prašyti kaimyno Viktoro. Žinote, beveik visi futbolininkai nemoka net vinies įkalti. Kaimynas padėdavo iš širdies. Jam buvo visiškai nesvarbu, kad buvau žinomas "Dinamo" žaidėjas. Turėjo jis dukrą, už mane penkeriais metais jaunesnę Olgą. Susibičiuliavome. Tad, juokauju, kad žmonos nereikėjo toli ir ilgai ieškoti. Nors ir grįžau į Lietuvą, su ja palaikiau ryšius, o 1995 metais susituokėme. O butą Minske pardavęs, nusipirkau Klaipėdoje namą, automobilį.

– Ar žmona negeidė, kad liktumėte Baltarusijoje?

– Nebuvo net užuominos. Atvykusi į Klaipėdą greitai išmoko lietuviškai, o šiandien dirba vaikų darželyje vyriausiąja buhaltere. Sugyvenome du vaikus – 10-metis Irmantas lanko futbolo treniruotes pas trenerį Rimantą Skersį. Sūnui pasakiau, jog tu turi tvirtai apsispręsti, ar būsi šokėjas, ar futbolininkas. Pasirinko kamuolį. Jei atžalai įsakysi lankyti kurią nors sporto šaką – nieko gero nebus. Irmantas gimė visiems Lietuvos sporto mėgėjams įsimintiną dieną, kai Kauno "Žalgirio" krepšininkai, finale nugalėję italų "Kinder" klubą, iškovojo Eurolygos čempionų taurę. Be to, renkant sūnui vardą sulaukėme įvairių pasiūlymų. Vieni ragino pakrikštyti Žalgiriu, kiti – Volodia, mat sūnaus gimimo diena sutapo ir su Vladimiro Lenino gimtadieniu.

Ketverių Vilija dar neapsisprendė, kokią sporto šaką pasirinks.

– Ar po tiek metų žmona nenusivylė, kad pasirinko Lietuvą?

– Ne. Viskas gerai.

Pavaduotojo kėdė – netikėtai

– Kaip susiklostė, kad futbolininkas, teisėjas tapo funkcionieriumi?

– Kai futbolo mokyklos direktoriumi po konkurso tapo Antanas Adomynas, jis mane pakvietė kartu dirbti. Buvo jau mano karjeros saulėlydis, todėl ilgai nedvejojau.

– Tai buvo netikėta?

– Taip. Buvau numatęs, kad, baigęs žaisti futbolą, pasinersiu į teisėjavimo reikalus.

– O būti treneriu nesvajojote?

– Ne. Labai gerbiu trenerius, tačiau šis darbas manęs nevilioja. Tai labai sunkus pedagoginis darbas. Manau, kad 85 procentai trenerių pareikštų, jog niekuo gyvu nenorėtų būti teisėjais.

– Kas be kamuolio ir švilpuko dar įdomu jums?

– Bajoruose, prie Kretingos turime namą, prie jo žemės sklypą, sodą, kuriame praeina didžioji laisvalaikio dalis. Tačiau nesame daržininkai – neauginame morkų ar bulvių. Čia atvažiuoja geri draugai, linksmai leidžiame laiką.

– O gal ką kolekcionuojate?

– Anksčiau rinkau monetas, olimpinius rublius. Ir litų senų turiu. Tačiau pastaraisiais metais jų nekaupiu. Užtat namuose – daug marškinėlių, kurių gavau aktyviai žaisdamas ir teisėjaudamas. Pavyzdžiui, šią savaitę teko būti ketvirtuoju teisėju per Švedijos ir Kazachstano jaunimo rinktinių rungtynes. Švedai padovanojo visiems arbitrams lietuviams naujus savo rinktinės marškinėlius.