Nei sotus gyvenimas Amerikoje, nei puikus darbas Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje nesustabdė nuo avantiūros – darbo vaikų globos namuose „Rytas“. Būtent taip savo vadovavimo pradžią apibūdino šių namų direktorė Regina Milašienė.

Vizitinė kortelė

1958 m. rugpjūčio 13 dieną gimė Skuodo rajone.

1975 m. baigė Mosėdžio vidurinę mokyklą.

Tais pačiais metais įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą.

1980 m. pradėjo dirbti Klaipėdos lopšelyje-darželyje „Šaltinėlis“.

1986 m. pradėjo dirbti KLASCO.

2001 m. tapo vaikų globos namų „Rytas“ direktore.

2002 m. įstojo į Klaipėdos universitetą.

Atviri ir bendraujantys

– Ar artėjančių Kalėdų nuotaikos globos namuose kuo nors skiriasi nuo kitų metų laiko?

– Verda įprastas gyvenimas, nors šventės atneša daugiau džiugesio, pasitempimo, daugiau gerų darbų. Jei per metus, kaip ir kiekvienoje šeimoje, pasitaiko visko, tai prieš šventes labiau susivienijame. Mes esame pati didžiausia miesto šeima, kurioje auga 64 vaikai ir dirba 50 darbuotojų.

Svečių pas mus niekada netrūksta. Esame atviri ir bendraujantys. Turime nemažai bendradarbiavimo sutarčių, pavienių žmonių, norinčių padėti. Pagaliau ir tų pačių vaikų ateina kas nors aplankyti: draugai, artimieji, giminės. Nors iš tėvų gal tik kokius tris lanko tėvai, ir tai kartais patiems vaikams būna dėl jų gėda.

Kiekvienas mūsų vaikas turi savo dramatišką istoriją. Jos negali tiesiog perskaityti. Vaiką turi prisijaukinti: vieną paglostyti žodžiu, kitą apkabinti ar pabarti. Trečiam reikia visko iš karto. Nėra taip, kad situaciją gali atidėti, – viską reikia spręsti čia ir dabar.

Kai dirbi tokioje įstaigoje, negali pamiršti rūpesčių vos uždaręs duris. Čia nėra ramių laisvadienių ar atostogų, nes gali būti pakeltas vidury nakties ar iškviestas savaitgalį. Tai ne vagonai, kuriuos iškrovei, suskaičiavai tonas ir turi darbo rezultatą. Šiuo atveju po darbo dienos ar net metų rezultato nepamatysi.

– Kaip su savo auklėtiniais randate bendrą kalbą, ypač pradžioje?

– Pirmieji žingsniai globos namuose vaikui būna patys sunkiausi. Vaikai būna pasimetę ir išsigandę, pikti ant viso pasaulio. Pastaruoju metu didėja tokia tendencija, kai jie grįžta iš globėjų šeimų. Jie netenka dar vienos šeimos. Tai būna skaudžiausia. Kartais tiesiog turi pajausti, ką reikia daryti. Nėra formulės ar taisyklės, ką turi daryti, kai ateina naujas vaikas.

Paauglių niekas nenori globoti. Jei jų atsisako vieni globėjai, kiti, paskui patys vaikai nebenori būti mėtomi iš vienos šeimos į kitą. Kai kurie kategoriškai atsisako gyventi pas globėjus ir pageidauja augti čia. Džiaugiuosi, kai jie nenori kartoti tėvų klaidų ir galiu jiems padėti.

– Kai jūsų auklėtiniai palieka globos namus, ar sekate jų gyvenimą?

– Aš turiu lyg dvi šeimas. Mano tikroji šeima negauna tiek dėmesio, kiek šita, esanti globos namuose. Kiekvienas išleisdamas į gyvenimą savo vaiką juo pasirūpiname, kiek galime. Kaip išleisti šitą vaiką, kai negali nieko įduoti? Bet stengiamės iš bendro katilo suruošti lauknešėlį, kad jis neišeitų į gatvę. Pasitaikė ne vienas atvejis, kai savo auklėtiniams galėjome nupirkti kokį nors butą. Ir dabar vienai 18-metei galėsime tai padaryti. Kai lieka koks nors tėvų turtas, kovojame su giminaičiais, kad galėtume nors šiek tiek padėti tam vaikui.

– Nors ir kiek stengtumeisi, genai daro savo – tokių pastebėjimų teko girdėti apie globos namų auklėtinius. Jie neretai pasirenka tėvų kelią, susidūrę su sunkumais. Kiek čia yra tiesos?

– Taip nutinka vienam kitam. Kaip ir šeimoje: augini kelis vaikus, o vienas ima ir paslysta. Vaikui negali įduoti žemėlapio, kur nubraižyti teisingi gyvenimo keliai ir klystkeliai. Bet kokiu atveju stengiesi padėti, kuo gali: patarimu, dokumentų sutvarkymu ar tiesiog padovanoti batus, jei matai, kad jis basomis kojomis. Negali vaikui uždėti antspaudo, kad jei jis auga vaikų namuose, neturi tvirto pagrindo po kojomis.

Pinigai mainais už apkabinimą

– Nuolat išgyventi dramatiškas istorijas nėra lengva. Kaip susitvarkote su tokiu krūviu?

– Kartais svyra rankos, bet pasakau sau, kad negaliu būti silpna. Neturiu kito pasirinkimo. Kai esi šiame kelyje, atlėkęs ryte turi įjungti variklį, kad kiekvienas sraigtelis pradėtų suktis. Gal ne kiekviena moteris ryžtųsi turėti antrą tokią šeimą, nes reikia būti psichologiškai labai stipriai, turėti tvirtus pečius, pasiryžti labai daug kartų rizikuoti ir negailėti savęs.

– Kaip atsidūrėte globos namuose?

– Neplanuotai. Turėjau gerą dirbą KLASCO socialinėje tarnyboje, kur mano žinioje buvo 2,5 tūkst. žmonių. Įmonė skyrė didžiulį dėmesį darbuotojams. Mano santykiai su jais buvo puikūs.

Atsitiktinai laikraštyje pamačiau skelbimą. Nusprendžiau dalyvauti konkurse. Nei namuose, nei darbe nežinojo, kad ryžausi tokiai avantiūrai. Kiti penki konkurso dalyviai man pasirodė tokie pasitikintys, o aš tokia naivuolė, globos namuose iki tol buvusi tik su įmonės parama. Kai paskelbė, kad laimėjau konkursą – lyg akmenį ant galvos uždėjo. Paprašiau leisti pagalvoti. Darbe ne iškart norėjo išleisti.

Iš pradžių buvo labai sunku. Namučiai buvo paskendę skolose, be galo prastos sąlygos, visur tamsios spalvos, daug problemų. Mažais žingsneliais pradėjome lipti iš skolų, pilkų spalvų ir niūrių nuotaikų. Dabar turime jaukias ir geras sąlygas čia gyvenantiems žmogeliukams ir darbuotojams. Nors ne visada jų darbas įvertinimas taip, kaip turėtų būti.

– Spėju, kad ankstesnėje darbovietėje uždirbote daugiau nei čia?

– Taip, dirbdama KLASCO jaučiau moralinį ir materialinį pasitenkinimą. Kai ėjau čia, net nepaklausiau, koks atlyginimas. Galvojau, kad už sunkų darbą turi atitinkamai ir mokėti. Viskas pasirodė kitaip. Bet kai atėjęs vaikas apsikabina ir padėkoja, kad augo čia, tada pinigų nebeskaičiuoji. Tiesiog išmoksti gyventi pagal galimybes.

– Jūsų globos namai išskirtiniai tuo, kad dirba net 11 vyrų. Ugdymo įstaigai – tai didžiulis pasiekimas. Kaip pavyko juos prisikviesti?

– Taip, pas mus dirba jauni šaunūs vyrukai. Visi jie turi šeimas. Vaikams tai didžiulis pavyzdys. Mūsų įstaigai nereikia reklamos, bet iš lūpų į lūpas sklinda, kad čia dirba šauni komanda. Jei dirbtų vien moterys, būtų labai sunku. Vyrai duoda labai daug, ypač berniukams.

Sūnus tarnavo Afganistane

– Prisipažinote, kad dėl didžiosios šeimos kenčia jūsų namiškiai. Ar jie neprašydavo ten ir palikti darbo rūpesčius?

– Kas rytą keliuosi 5 val., 7 val. jau būnu darbe. Namo išeinu tada, kai jaučiuosi rami. Kai augo vaikai, buvo priekaištų, kad skiriu per mažai dėmesio. Dabar šeima užaugo. Su vyru užauginome sūnų Šarūną ir dukrą Rūtą. Kiekvienas jau turi savo gyvenimą. Vyro dažnai nebūna namuose. Tad visą savo laiką dabar galiu skirti šitiems namams.

Po darbo ilsiuosi dirbdama. Gyvenu kaime viena, turiu draugę – vokiečių aviganę Moną, tad reikia pačiai žolę nusipjauti, sniegą nusikasti. Norisi, kad šitie namai taip pat būtų jaukūs, kur galėtų sugrįžti vyras, atvažiuoti anūkė. Kartais pajuokauju, kad labai laukiu pensijos. Tada daug skaitysiu, nes turėsiu daug laiko. Jau dabar tokias knygas dedu į krūvą.

– Kaip vaikai reaguodavo į jūsų darbą, kol buvo maži?

– Dukra, dar būdama gimnazistė, globos namuose mokė šokti. Mano vaikai taip pat įsiliejo į šią šeimą. Tik jiems būdavo gaila mamos, kuri grįžta pavargusi. Šitas darbas – kaip diagnozė. Anksčiau šeimai labai daug pasakodavau apie savo darbą. Paskui pagalvojau, kad juos apkraunu. Tad nusprendžiau namuose nebekalbėti apie darbą.

– Kokį gyvenimo kelią pasirinko jūsų vaikai?

– 24 metų dukra iškart baigė du universitetus: choreografiją ir sportinius šokius Klaipėdos universitete. Pasirinko darbą, susijusį su šokiais. 31 metų sūnus turėjo savo verslus, bet nepasisekė. Paskui buvo skaudus išgyvenimas – trejiems metams pagal kontraktą išvyko į Afganistaną. Jis buvo labai karštame taške – Kandaharoje, pagal kontraktą dirbo amerikiečių karinėje bazėje. Kai per žinias matai, kad ten kažkas sprogo, žuvo... Įsivaizduokite, ką turi išgyventi mamos širdis.

Apie tarnybą sūnus negalėjo daug kalbėti, nes ribojo sutartis. Žinau, kad buvo sudėtingų situacijų. Šį rudenį grįžo, pasibaigus kontraktui. Bandėme tartis, kad jis daugiau ten nevažiuos ir neskaudins artimųjų.

– Papasakokite daugiau apie savo vyrą.

– Mano vyras Algimantas – klajoklis. Penkeriems metams buvo išvykęs į Ameriką. Buvo galimybės ten įsikurti visai šeimai. Važiavau ten adaptuotis du kartus po kelis mėnesius. Negalėjau ten gyventi. Buvo nepriimtina aplinka, bendravimas, atstumai. Buvo skaudu palikti tuomet dar gyvus tėvukus.

Po pirmo grįžimo iš Amerikos išbučiavau visas namų durų rankenas iš laimės, kad grįžau namo. Antrą kartą buvo dar blogiau. Pasakiau, kad niekur nevažiuosiu. Vyras grįžo namo. Jam čia buvo sunku adaptuotis. 50 metų vyras ilgai negalėjo rasti darbo, nes grįžo vos įsibėgėjus krizei. Iki tol jis buvo dirbęs KLASCO ir tolimųjų reisų vairuotoju, tad vėl pasirinko tokią duoną. Dabar daugiausia laiko praleidžia Norvegijoje, namuose jo nebūna po mėnesį ir daugiau.