Ilgas kelias į Klaipėdą
Kiekvieną vakarą po penktos valandos Senojoje turgavietėje susirenka būrelis vyrų – ukrainiečiai po darbo uosto įmonėse čia susitinka pasikalbėti apie bendrus reikalus. Jau daugiau nei savaitę jų pokalbių temos – tos pačios – apie įvykius jų tėvynėje ir žinias iš namų.
Keli vyrai atvyko prieš kelerius metus į Klaipėdą iš Mykolajivo, mums šis miestas labiau žinomas kaip Nikolajevas. Tai yra miestas Ukrainos pietuose, į šiaurės rytus nuo Odesos, prie Pietinio Bugo ir Ingulo upių santakos.
Prieš kelias dienas, kai dienraščio "Klaipėda" korespondentai kalbino vyrus, Odesoje dar buvo kiek ramiau nei kitur, bet Nikolajevas jau gyveno siaubingų įvykių baime.
Vyrai pasakojo, kad jų mieste rusų kariuomenės tuo metu dar nebuvo, bet nuolat aidėjo oro pavojaus signalas.
Jauno darbininko Sergejaus Pustiakovo šeimai – žmonai su trejų metų vaiku – pavyko nusigauti iki Odesos. Iš ten moteris traukiniu nuvažiavo iki Lvovo. Savaitgalį ji jau buvo Lenkijoje, netoli Poznanės, ir ieškojo būdų tęsti kelionę į Klaipėdą.
Didžiausia bėda jaunai moteriai su vaiku buvo išvažiuoti iš Nikolajevo. Mieste upių krantus jungia tiltai. Geležinkelio stotis neveikia, nes geležinkelis susprogdintas. S.Pustiakovo žmonai Marijai reikėjo ieškoti kitų būdų nusigauti į Odesą. Ten juos pasitiko svetimi žmonės, priėmė pernakvoti.
"Lenkijoje ją turėjo sutikti kūmai, gyvenantys šioje šalyje. Anksčiau nedažnai bendraudavome, jie tik vaiką pakrikštijo ir išvažiavo. Bet kai sužinojo, kad žmona su sūnumi važiuoja iš karo zonos, iškart pasišovė padėti, – pasakojo Sergejus. – Labai baisu, kai trimetis vaikas telefonu pasakoja: "Babach, babach, diedukas slėpėsi, Vitia slėpėsi, mama slėpėsi." Ar tokios turi būti vos pradėjusio kalbėti vaiko aktualijos? Ar normalu gyvenimą pradėti baimėje? Namie liko mama. Sesuo dar svarsto, ką daryti, viskas baugina."
Kitas uostamiesčio jūrinėje kompanijoje dirbantis ukrainietis pasakojo, kad jo šeima – karo zonoje. Jie jau negali iš ten ištrūkti.
Pokalbio dieną iš Odesos, Kijevo žmonės dar galėjo išvažiuoti.
"Iš Chersono, kuris vos už 60 kilometrų nuo Krymo, jau nebeįmanoma, ten labai baisu. Žinome, kad rusų kariai taikius gyventojus grobia ir naudos juos kaip įkaitus. Visiškai realu, kad važiuojantis autobusas su civiliais bus apšaudytas ar net sunaikintas. Kol kas džiaugiamės bent tuo, kad galime susisiekti internetu, kad namiškiai dar turi elektrą ir namai dar šildomi. Mus gelbsti Lietuvos sprendimas leisti nemokamai susisiekti telefonu", – pasakojo vyras.
Siaubas: R.Semenenka jau kelias dienas neturi ryšio su Mariupolyje gyvenančiais tėvais ir nežino, ar jie dar gyvi. Asmeninio archyvo nuotr.
Kelionė pabrango kartais
"Šeima už kelionę iš Nikolajevo iki Odesos, tarp miestų – maždaug 200 kilometrų, sumokėjo 120 eurų. Vežėjai ir anksčiau veždavo žmones iš Kijevo į Klaipėdą ir už tokią kelionę imdavo 60–80 eurų, dabar ši kaina penkis šešis kartus didesnė. Ir lietuviai, ir ukrainiečiai taip elgiasi. Aš pats turiu bene šešis vežėjų telefonų numerius. Jie mikroautobusais veža po 9 ar 10 žmonių. Aišku, kelionė pavojinga, o degalai pabrango, bet ne kartais, o procentais", – dalijosi žiniomis S.Pusiakovas.
Jaunas vyras tikino, kad pinigai karo metu – ne esmė, svarbu žmones saugiai išgabenti.
Turgavietėje pasikalbėti susitikę vyrai gyrė lenkus ir pasakojo, kad anksčiau iš Kijevo į Lenkiją traukiniai važiuodavo du kartus per savaitę.
Dabar jie kursuoja kas dvi valandas. Daugelis turi žinių, kad per sieną praleidžiami ir tie žmonės, kurie bėgdami iš aktyvaus karo zonos nespėjo pasiimti dokumentų.
Moko, kaip priešintis
Vyrai gyrė Nikolajevo srities gubernatorių Vitaliy Kimą, kuris bendrauja su žmonėmis "Telegram" kanalu.
Ukrainiečiai pasakojo, kad srities vadovas labai konkrečiai ir aiškiai, be politikavimo informuoja, kas ir kur vyksta, iš jo žmonės vietoje ir toli nuo namų sužino pačias naujausias žinias.
Praėjusią savaitę V.Kimas prašė labai paprastos pagalbos – kaip įmanoma arčiau prieiti ar privažiuoti prie rusų kariuomenės vilkstinės, fotografuoti ją ir siųsti nuotraukas, nurodant tikslias koordinates.
Ši informacija labai svarbi Ukrainos gynėjų aviacijai.
"Gubernatorius šaunuolis, jis padeda žmonėms susigaudyti, kaip kiekvienas civilis gali kovoti už savo šalies nepriklausomybę", – vienas per kitą kalbėjo turgavietėje susirinkę vyrai.
Misija: P.Olaras įsitikinęs, kad dėl tėvynės laisvės ir pergalės nieko negaila. V. Petriko nuotr.
Ištiko šokas
Kalbėdami vyrai jau sugeba juokauti, tiesa, jų pokštai žiauroki.
Vienas, perfrazuodamas V.Putino kalbas apie Ukrainoje gyvenančius nacius, ironizavo, kad Ukrainoje pusryčiams valgydavo mažus vaikus, o čia, Lietuvoje, maitinuosi beliašais.
"Bjauru visa tai, ką rusams kalba apie mus. O dar bjauriau, kad yra tikinčiųjų tokiais paistalais", – neslėpė įtūžio ukrainiečiai.
Vyrai atviravo, kad susirinkę pabendrauti kartais nusijuokia, bet iškart surimtėja, mintys apie namiškius nepalieka nė akimirkai.
"Pirmosiomis dienomis buvome tiesiog ištikti šoko. Mano šeimos namas labai pavojingoje vietoje, vos už kelių dešimčių metrų gatvė, o iškart už jos – didžiausias mieste mūsiškių karinis dalinys. Du tiltai, kuriuos reikia pervažiuoti vykstant į Odesą ir į Kijevą, dažniausiai pakelti ir net užminuoti, tai reiškia, kad dingti nėra kur. Dar vienas tiltas kelyje į Odesą iš dalies sugriautas, juo dabar gali važiuoti lengvieji automobiliai ir krovininės mašinos, bet karinė technika per jį negalėtų važiuoti – per siaura ir trapu. Viena vertus, džiaugiamės, bet kartu ir baisu, namiškiai gyvena kaip saloje", – pasakojo vyras iš Nikolajevo.
Mūsiškiai ten lieka su viena mintimi – kausis iki paskutinio.
Kitas pašnekovas dalijosi gyvais prisiminimais, kad vasario 23-iąją telefonu jį pasveikino žmona (šią dieną minima Tarybinės armijos diena, daugelio sovietų kariuomenėje tarnavusiųjų laikoma Vyrų diena – D.J.).
"Ji man pasakė, kad bus karas. Tada ją raminau, sakiau, nesąmonė. Kitą rytą atėjome į darbą ir išgirdome, kad Ukraina jau bombarduojama. Visi sulindome į telefonus. Galite įsivaizduoti, koks tą dieną buvo darbas. Nuotaika – kaip per laidotuves, visi sutrikę ir išsigandę. Baisiausia, kad nėra kur trauktis, labiausiai bijome dėl šeimų. Mūsiškiai ten lieka su viena mintimi – kausis iki paskutinio. Dabar jau kraujas verda, už tai, kad taikius žmones, vaikus, moteris žudo, vienintelė mintis galvose – kerštas. V.Putinas tikina, kad pasiuntė kariuomenę išvaduoti rusakalbių Ukrainoje. Va, mes – rusakalbiai, bet jis gi ne vaduoja, o žudo! Mes žinome, kad viskas baigsis taika, bet kitas klausimas, kiek ji pareikalaus aukų", – vienas per kitą kalbėjo Klaipėdoje dirbantys ukrainiečiai.
Kalbėdami apie nuo karo bėgančius ukrainiečius vyrai tikino juos pasitiksiantys ir kaip galėdami patys jiems padėsiantys.
"Pats buvau Rusijoje 2010 m. Patikėkite, tai – baisi šalis. Didžiuosiuose miestuose lyg ir normalu. Užvažiavome pas vieno bendradarbio tėvus į Ivanovą, kuris sovietmečiu buvo vadinamas nuotakų miestu. Buvo sunku suvokti, kad žmonės taip gali gyventi. Nepalyginsi su Ukraina. Tegu mes ne turtuoliai, bet kaimuose – tvarkinga, švaru. Aš galvoju, gal V.Putinui pavydu pasidarė", – svarstė ukrainietis.
Danilas Butenka. Asmeninio archyvo nuotr.
Misija – gelbėti žmones
Dmitrijus Chomenka iš Irpinės miesto netoli Kijevo iki praėjusių metų rudens buvo Ukrainos kariuomenės kariškis. Po to išvažiavo padirbėti į Estiją dažytoju.
Kai prasidėjo karas, žmona jam pranešė apie tai telefonu. Dmitrijus paskambino senam savo draugui dokumentalistui, žurnalistui Piotrui Olarui. Šis davė jam savo mašiną, ir vyras išvažiavo atsivežti savo šeimos.
Susisiekęs su savo tarnybos draugais D.Chomenka klausė, kaip galėtų prisijungti prie tėvynės gynimo, ir išgirdo prašymą kitaip padėti – gabenti kaip įmanoma daugiau moterų ir vaikų iš karo apimtos Ukrainos.
"Irpinė dabar karščiausias taškas, žmonės iš ten negali išvažiuoti. Tikiuosi, kad kaip nors jie nukeliaus arčiau Lenkijos sienos, aš važiuosiu jų paimti. Pradžioje važiavome visureigiu, bet praėjusią savaitę nuvykome į kažkokį mažą Lietuvos miestelį, kur vyko Ukrainos paramos akcija. Visiškai nepažįstamas žmogus, vardu Vaclovas, aš jo net pavardės nežinau, priėjo prie mūsų ir pasiūlė savo mikroautobusą. Taip vienu kartu galėsime parvežti devynis žmones. Jau žinome, kad mūsų laukia dvi moterys ir keturi vaikai. Pakeliui paimsime dar kelis. Vešime juos į Juodkrantę. Ten jau apsigyveno pirmosios ukrainietės su vaikais. Vaikučiai jau pirmadienį pradės lankyti Nidos mokyklą, o "Begos" vadovas Aloyzas Kuzmarskis pasiūlė man darbą", – pasakojo D.Chomenka.
P.Olaro vaikystės draugas Karlovi Varuose (Čekija) turi savo poilsiavietę, jis pasiūlė žmones vežti ten, galbūt taip pavyktų greičiau iš karo zonos išgabenti daugiau žmonių.
D.Chomenkos tėvui – 66-eri, jis prašėsi paimamas kariauti, bet jam liepė eiti namo ir padėti namiškiams. Mamai – 65-eri. Naktimis jie miega nuosavo namo rūsyje, o dieną mama eina į virtuvę, gamina maistą ir neša savisaugos būrių kariams tiesiai į priešakines linijas, kur vyksta mūšiai.
"Vasarą Karpatuose sukome filmą, paskui aš susirgau ir palikau ten savo mašiną. Kai prasidėjo karas, perdaviau savo fordą šalies reikmėms. Lengvosios neryškių spalvų mašinos ten dabar labai reikalingos, jos dar gali važiuoti sumaitotais keliukais, atvežti būtiniausius dalykus ir net šaudmenis. Dabar nieko negaila, svarbu, kad Ukraina išgyventų. Kas geriau gali iliustruoti mūsų tautos nuotaikas ir nusiteikimą, jei ne sprendimas atiduoti rusams belaisvius, bet tik jei jų pasiimti atvažiuos motinos", – pasakojo P.Olaras.
Tautiškumas: dar lankydamas Seržo Lifario šokių akademiją D.Butenka (apačioje antras iš dešinės) pajuto pasididžiavimą savo tautos kultūra. D. Čancevos nuotr.
Tėvai neatsiliepia
Klaipėdiečiai, kurie lankosi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliuose, per kelerius pastaruosius metus pamėgo jaunus baleto šokėjus iš Ukrainos. Karas palietė ir juos.
Keli šokėjai žiemą buvo grįžę į Ukrainą mokslo reikalais. Ten juos užklupo karas. Dvi merginos sugebėjo grįžti.
Tačiau trys vaikinai to padaryti jau negalės.
"Romanas Semenenka pirmosiomis karo dienomis bandė išvykti į Lietuvą, bet vyrai nuo 18 iki 60-ies iš šalies neišleidžiami. Kai jis apie tai pranešė, Ilja Temčenka ir Timūras Robčenka nė nevažiavo prie valstybės sienos", – dalijosi žiniomis apie draugus baleto šokėjas Danilas Butenka.
Aš nė trupučio neabejoju – Ukraina laimės.
Šeštadienį R.Semenenka atsiliepė kalbinamas socialiniuose tinkluose.
"Aš gyvas ir sveikas, o tai dabar – svarbiausia naujiena. Esu Lvove. Mano brolis su žmona – Kijeve, kol kas jie saugūs. Labai išgyvename dėl tėvų. Jie – Mariupolyje. Trečią dieną su jais nepavyksta susisiekti. Mūsų žiniomis, mieste jau penkios dienos neveikia centrinis šildymas ir vandentiekis, nėra dujų ir elektros. Nuolat apšaudomi gyvenamieji rajonai. Labai tikimės, kad tėvai gyvi. Dabar viskas lyg ir kiek ramiau, belieka rasti saugesnę vietą ir laukti, kol visas šis mūsų šalį užklupęs siaubas pasibaigs", – apie savo gyvenimą Tėvynėje parašė R.Semenenka.
Dirba viena ranka
Klaipėdoje esantis D.Butenka kol kas džiaugiasi, kad jo mieste Krivoj Roge kol kas ramu, bet netoliese esančiame kaime Baštanka – tikras karas.
Nors Danilas dabar – Klaipėdoje, negali užmigti, o vos užsnūdęs sapnuoja karą. Nuo pirmųjų karo dienų jis ėmėsi savanoriauti.
"Vakar krovėme surinktus ukrainiečiams daiktus. Tai buvo ne tik rūbai, bet ir maisto daviniai, higienos priemonės, maistelis kūdikiams, šiltos kojinės, avalynė mūsų kovotojams. Dirbau viena ranka, antroji traumuota. Kartu sunkvežimius krovęs vaikinas paklausė, ko aš viena darbuojuosi. Kai jam paaiškinau, paragino eiti namo. Negaliu. Man tokios veiklos dabar labiausiai reikia. Turiu daryti, ką ir kiek galiu, – kalbėjo savanorystei visą savo laiką dabar atiduodantis šokėjas. – Mes niekada nebuvome maži žmonės, kaip V.Putinas bando sakyti. Kiekvienas mūsų esame didesnis už jį, valdantį milžinišką tylinčią šalį. Jis nepalauš mūsų valios būti laisvais. Aš nė trupučio neabejoju – Ukraina laimės."
