Apie neseniai inauguruotą Klaipėdos universiteto rektorių profesorių ir habilituotą daktarą Eimutį Juzeliūną visuomenė netruko susidaryti įspūdžio: tai – lietuviškai santūrus akademikas. Vis dėlto pats mokslininkas savęs šiaurietišku rimtuoliu netituluoja ir mielai pasakoja anekdotus, o studijuodamas iš jūreivių slapta pirko plokšteles ir kitiems studentams rengdavo diskotekas.

Atskirai, bet kartu

– Jums teko dirbti Vokietijoje, Anglijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ar už jūrų marių kartu vykdavo ir šeima?

– Ne. Vienas mano sūnus – Kopenhagoje, kitas sūnus yra fizikas, tuo metu jis mokėsi Vilniaus universitete, žmona taip pat dirba Vilniuje. Vykdant projektus tiksliai darbo valandos nebuvo suskaičiuotos, todėl galėjau dažnai grįžti. Ir grįždavau, Vilniaus universitete skaitydavau paskaitas, į konferencijas važiuodavau, šeima pas mane atvažiuodavo, mes bendraudavome tikrai daug. Tik galbūt ne taip, kaip tradicinė šeima, tačiau niekada nesiskirdavome. Kai dirbau Vokietijoje, visa šeima ten gyveno, vaikai ėjo į mokyklą, bet vis tiek grįžome į Vilnių.

– Žinoma, šiuolaikinės technologijos leidžia bendrauti, tačiau tai neatstoja gyvo pokalbio. Ar netrikdė išsiskyrimo momentas?

– Mano žmona yra gražiai pasakiusi, kad yra žmonių, kurie visą gyvenimą praleidžia bendrame bute, tačiau yra svetimi, bet yra ir tokių, kurie gyvena truputį toliau vienas nuo kito, tačiau yra labai artimi. Mes esame labai artimi. Maža to, šeima mane labai palaikė ir esu jai už tai be galo dėkingas. Jiems patiko mano aplinka, patiko Kembridžas, jo aura, istorinis miestas, kuriame dirbo tokie žmonės kaip I.Newtonas, Ch.Darwinas.

Neringos gyventojas

– Neringa – jums artimas kraštas?

– Aš gimiau Kuršėnuose. Mokyklą baigiau Tytuvėnuose ir tada išvažiavau į Vilnių, ten gyvenau beveik 40 metų. Pagal kilmę – žemaitis, pagal gyvenamąją vietą – labiausia vilnietis. Tačiau pastarąjį dešimtmetį oficialiai buvau Neringos gyventojas, turiu ten nekilnojamojo turto ir ten praleisdavau su šeima daug laiko. Taip, šiuo metu esu "visavertis" Neringos gyventojas, į ten kasdien grįžtu po darbo Klaipėdos universitete.

– O koks jausmas kasdien sugrįžti į Neringą? Galbūt čia atradote ką nors nauja?

– Neringoje mes su šeima būdavome kiekvieną vasarą. Mums čia gera, mes čia sportuojame ir gerai leidžiame laiką. Aš čia viską žinau, pažįstu, netgi koją čia vieną vasarą esu susilaužęs. Pasaulis dabar mažas. Jeigu aš Londone, mano sūnus Kopenhagoje, o žmona Vilniuje, tai vieną savaitgalį mes visi susirenkame Neringoje.

Darbas Klaipėdoje – iššūkis

– Tačiau dabar vėl atskirai? Žmona – Vilniuje, sūnūs – užsienyje, o jūs – Klaipėdoje?

– Taip, bet rektoriaus darbas nėra tik jo kabinete. Mes turime daugybę reikalų sostinėje, ten sprendžiama daugelis svarbių universitetui reikalų. Šiuolaikinis vadovas neturi būti prisirišęs prie vienos vietos. Galų gale yra prorektoriai, visa komanda, kuri padeda. Vadovas turi būti labilus. Jeigu tik sėdėsiu čia, tai tvarkysiuosi labai siaurai. Dar yra moksliniai reikalai, tyrimų centrai, rektorių konferencija. Visą laiką turi judėti, tai neišvengiama.

– Kai buvote išrinktas Klaipėdos universiteto rektoriumi, suskubta skaičiuoti, kiek prarasite finansiškai. Ar pasirinkęs šias pareigas daugiau atradote, ar praradote?

– Finansiniu požiūriu aš kai ką praradau, tačiau, kita vertus, čia radau darbą, kuris bus iššūkis. Atradau tam tikrą veiklą, kuri man yra nauja. Žinote, yra žmonių, kurie visą gyvenimą plaukia pasroviui, o aš iš tų, kurie linkę ieškoti. Jeigu man įdomu, aš imuosi veikti. Aš turiu mokslinės patirties ir turiu ją kam nors perteikti. Bandysiu čia.

Norėjo būti gimnastas

– O kokį save prisimenate jaunystėje? Ar buvote geras mokinys ir studentas?

– Buvo įvairiai. Mokykloje mokiausi gerai – kažkur netoli aukso medalio, bet pritrūko vieno kito pažymio. Daug domėjausi muzika, sportavau. Sportas man buvo savastis, sekdavau visus įvykius. Žaidžiau krepšinį, užsiėmiau lengvąja atletika, slidinėjau. Dabar pagrindinis mano sportas – dviratis.

– Koks buvo pirmasis jūsų dviratis?

– Pirmasis mano dviratis buvo "Ereliukas" ir penktoje–šeštoje klasėse dalyvaudavau "Ereliuko" ir "Kregždutės" dviračių varžybose. Tada laimėdavau visas rajonines ir zonines varžybas. Pasiekdavau ir respublikines, bet ten nelaimėdavau, nes vis pasitaikydavo, kad dalyvaudavo vyresni nei aš. Tiesa, varžybose dalyvaudavome kartu su vyresniu broliu. Yra ir laikraštukų likę, kur aš – laimėtojas. Dabar turiu du dviračius. Vienas – kalnų, o kitas – lygumų. Kiek nuvažiuoju – neskaičiuoju. Mėgstame su žmona iš Juodkrantės atvažiuoti į Klaipėdą, atsigerti kavos ir parminti atgal.

– O nekilo mintis pasukti į dviračių sportą?

– Aišku, kilo, tik manęs neleido. Labai prašiau tėvų, bet jie nesutiko. Norėjau važiuoti į Panevėžio sporto mokyklą ir pasukti į gimnastiką. Lankiau gimnastikos treniruotes. Mano vienas kolega tada ten mokėsi ir daug pasiekė. Buvo kandidatas į sporto meistrus, ir aš labai žavėjausi. Maniau, kad ir man reikia, tačiau tėvai buvo griežtai prieš. Sakė, kad tai nerimtas užsiėmimas.

Plokštelės ir juodoji rinka

– Tai jaunystėje irgi nesėdėjote vien prie knygų ir laboratorijose.

– Dvejus metus buvau Chemijos fakulteto studentų mokslinės draugijos pirmininkas. Bet tai buvo tokie laikai, kai ne viskas buvo leidžiama, o chemikai ir fizikai būtent tokie žmonės, kurie netelpa rėmuose. Jiems tiesiog sunku. Man irgi buvo sunku. Labai domėjausi vakarietiška muzika, o tada ji buvo susijusi su juodąja rinka. Niekur plokštelių nebuvo galima gauti, o mes jų gaudavome iš Klaipėdos jūreivių, kurie slapta parplukdydavo. Pagal oficialiąją doktriną buvome nusikaltėliai. Mes netgi vesdavome diskotekas Chemijos fakultete ir centriniuose rūmuose. Ir muzikologus pasikviesdavome, kad jie paklausytų to, ko laisvai negalėtų. Į tuos vakarus ateidavo gausi auditorija. Nemanau, kad tuomečiai aukšti pareigūnai mus būtų pagyrę už tai.

Dainavo chore

– Tai muzika buvo dar viena aistra?

– Man muzika buvo labai įdomi – penkerius metus dainavau Vilniaus universiteto akademiniame chore. O juk buvau sportininkas. Vienas dėstytojas mane kvietė treniruotis, bet aš jam pasakiau, kad negaliu, nes esu užsiėmęs – chore dainuoju. Jis pasižiūrėjo į mane ir sako: "Visi invalidai ten ir tu ten. Juk kažką kita galėtum daryti".

– Buvęs toks, kaip pats sakote, į rėmus netilpęs jaunas žmogus, kaip žvelgiate į šiandien maištaujančius, kažko nauja siekiančius studentus?

– Labai pozityviai. Atėjo nauji laikai, tai išlaisvina. Nėra iš anksto paruoštų sprendimų, tokios griežtos valstybės priežiūros. Pažiūrėkite, kiek puikių žmonių išlaisvino naujieji laikai. Iškilo tokie, kurie anksčiau už tokią veiklą būtų nubausti, o dabar mes jiems duodame apdovanojimus. Tiesiog tada buvo uždėtas savotiškas apynasris, surištos rankos, todėl žmogus bandė jas išplėšti ir taip konfliktavo su sistema.

Pasigenda šypsenos

– Žiūrint į jus atrodote santūrus, kaip sakoma, išlaikytas žmogus. Ar yra koks nors savęs suvaldymo receptas?

– Aš gal ne tiek santūrus, kiek man neįprasta aplinka. Dabar vyksta jos analizavimas ir tai sukelia rimtumo įspūdį. Nesu avantiūristas, tačiau viduje savęs dideliu rimtuoliu nelaikau. Mėgstu gerą humorą ir pats anekdotų papasakoju, ir kitų patinka paklausyti. Kai dirbau Chemijos institute, tai rytai prasidėdavo: "Papasakok anekdotą". Kam teko kada nors gyvenime dalyvauti inauguracijoje? Man – pirmą kartą. Aš gerai nesupratau, kas ten vyko ir koks tai kosmosas. Todėl ir buvau susikaustęs. Iki šiol aš dirbau laisvesnėje aplinkoje. Čia yra kitaip.

– O ar nesusiduriate su tokiomis situacijomis, kai rimtuoliai aplinkiniai "ištraukia" jūsų šypseną?

– Pasitaiko. Nesakysiu pavardžių, bet neseniai buvau susitikęs su labai svarbiu žmogumi. Kalbėjome ilgokai ir jis nėkart nenusišypsojo, buvo labai rimtas. O aš visą laiką galvojau: kodėl jis nesišypso, kodėl jis toks rimtas, gal pyksta ant manęs? Paskui supratau, kad tai yra tokia žmogaus laikysena. Tai nėra blogai. Apskritai Lietuvoje žmonės nelinkę šypsotis. Kai ateinu skaityti paskaitos, iškart atskiriu auditoriją – oi, kokie liūdni, susikaustę ir rimti veidai. Mes, lietuviai, esame uždaro būdo. Paskui įpranti ir pats toks tampi, viskas atrodo yra gerai. Bet kai iš kur nors grįžti, tai pirmos mintys būna: "Ko jie tokie liūdni, gal pyksta?" Tačiau tai nereiškia, kad vieni geresni, o kiti blogesni.

– Kaip vertinate studentus: mūsų ir užsienio, savo ir šios kartos?

– Kai kalbama, kad dabar karta prisirišusi prie interneto, nežiūri į akis – aš nežinau, bet man šiuolaikinis jaunimas labai patinka. Man atrodo, kad jie geresni. Mes buvome grubesni, laužomi sąlygų. Dabar studentai ramesni, daugiau šypsosi, bendrauja. Jie nėra pikti. Mano akimis, ši karta yra perspektyvi, turinti naują ir gerą požiūrį. Mes santykius spręsdavome besistumdydami eilėse prie produktų. Lietuvos studentai smarkiai europietiškėja.

Sutapo vertybės

– Inauguracinėje kalboje išskirtinai šiltai padėkojote savo šeimai. Koks pats esate šeimoje? Laikote visus keturis kampus?

– Nežinau, ar aš laikau, ar ne, bet žinau, kad šeima mane labai palaiko. Kai važinėjau moksliniais tikslais, tai nebuvo vienos dienos išvykos. Žinoma, ir aš juos palaikiau. Mes juk neskurstame, turime ir materialinį pagrindą, ir po pasaulį pavažinėjame, tačiau nesakyčiau, kad būtent aš laikau šeimą. Mano žmona yra labai stipri ir laiko tą šeimą. Kai manęs nėra, ji tampa pagrindiniu ir svarbiausiu asmeniu. Už tai esu labai dėkingas. Ji mane visuomet skatino ir palaikė. Mūsų vertybės sutampa.

Vizitinė kortelė

Gimė 1958 m. Kuršėnuose, baigė Tytuvėnų vidurinę mokyklą ir Vilniaus valstybinį universitetą, Chemijos fakultetą.

1994 m. Vilniaus universitete tapo habilituotu daktaru.

1998 m. Kauno technologijos universitete suteiktas profesoriaus laipsnis.

2008 m. įgijo tarptautinio verslo vadybos magistro laipsnį.

2001–2009 m. dirbo Chemijos instituto direktoriumi,
1998–2008 m. – Lietuvos mokslo institutų direktorių konferencijos pirmininko pavaduotoju, o 2008–2009 m. – pirmininku.

2008 m. skirta Lietuvos mokslo premija.

Per 100 mokslinių straipsnių, trys patentai, 30 pranešimų tarptautinėse konferencijose, 13 ES ir tarptautinių projektų, septynių doktorantų, sėkmingai apgynusių darbus, vadovas.