Tremties patirtys

– Elida yra gana retas vardas. Ar žinote istoriją, kaip jis jums buvo suteiktas?

– Feisbuke Elidų randu. Gyvų sutikusi nesu, bet antkapis, žinau, kur yra. Juodasis humoras, bet taip yra. Tuo metu, kai tėvai man rinko vardą, žmonės ieškojo vaikams įdomesnių vardų. Vienas variantų man buvo "Gitana", tačiau mama, skaitydama "Tarybinę Klaipėdą" aptiko vardą "Elida". Jai pavyko sužinoti tik tiek, kad šio vardo kilmė yra graikiška. Vėliau pati radau, kad šis vardas reiškia "gydyti, išgydyti". Su medicina nieko bendra neturiu. Galbūt aš kitaip padedu žmonėms – gebu klausytis. Kalbu retai, bet tada, kai subręstu pasakyti.

– Pati esate palangiškė ir dabar gyvenate ne Klaipėdoje.

– Gyvenu tarp Klaipėdos ir Palangos, prie Karklės esančiame Kunkių kaime. Mano šeima – tremtiniai. Seneliai buvo ištremti pačią pirmąją trėmimų dieną. Jie gyveno Darbėnų apskrityje kaime ir turėjo žemės, todėl, kaip ir dauguma pasiturinčių arba inteligentų, pateko į pirmąją trėmimų bangą. Tuo metu mano mamai buvo 10 mėnesių. Kai visus suvarė į Darbėnų geležinkelio stotį, susirinko begalė išlydinčiųjų. Tremiamuosius pradėjus kišti į vagonus, susirinkusieji pradėjo šaukti, kad mano močiutė mestų vaiką. Ir ji tiesiog išmetė mano mamą į minią. Vėl jos pasimatė tada, kai mano mamai buvo 18-a. Mamą augino jos močiutė, tačiau tai truko tik ketverius metus. Vėliau močiutė mirė, tad mamą augindavo tai vieni, tai kiti kaimo žmonės. Grįžus tėvams jie ėmė kurtis Palangoje, čia pasistatė namą. Šitame name užaugau ir aš, baigiau tuometę Antrąją Palangos vidurinę mokyklą, dabar ji – P.Jurgučio mokykla. Ištekėjau Palangoje, čia auginau sūnų. Mano pirmoji darbovietė – Palangos prekybos valdyba.

Netoleruoja agresijos

– Kodėl dabar gyvenate ne Palangoje?

– Kai prasidėjo privatizacija, mes buvome jauni, nepatyrę, gyvenome nuo algos iki algos. Ėmė mažėti darbo vietų. Palangoje nekilnojamasis turtas kainavo brangiai, todėl nusprendėme keisti jį į Klaipėdą. 1993-iaisiais atvykome čia gyventi ir įsikūrėme Budelkiemio gatvėje. Tuomet tai buvo naujas rajonas, butai su holais atrodė didelis pasiekimas. Tačiau gimiau ir užaugau name – labai greitai bute pasijutau kaip narvelyje. Kurį laiką Klaipėdoje, tiesą sakant, jaučiausi svetima. Galbūt ji man buvo per didelis miestas. Pradėjome žvalgytis, kaip grįžti link Palangos. Visuomet buvo vienintelis reikalavimas – netoli turi būti jūra. Tad vis patikrindavome ruožą nuo Ventės rago iki Būtingės. 1999 m. prie Palangos esančiame Užpelkių kaime aptikome seną sodybą ir nusipirkome ją vasaroms. Apie aštuonerius metus ten gyvenome labai kokybiškai ir džiaugėmės tuo.

– Kaip nutrūko "draugystė" su šia sodyba?

– Turėjome asocialius kaimynus. Mane tiesiog paniška baimė ima, kai girdžiu barnį, triukšmą, o bet kokio smurto apraiška man visiškai nepriimtina. Impulso pagauta į vieną skelbimų portalą įdėjau žinutę, kad parduodame sodybą. Tuo metu buvo didysis nekilnojamojo turto kainų burbulas – atvyko žmonės po valandos ir nupirko. Jau anksčiau buvau girdėjusi apie Kunkių kaimą. Ten yra gražūs rugių laukai. Pamenu, dar gerokai anksčiau besidairydama namo ir važinėdama po apylinkes užlipau ant kalnelio tuose rugiuose ir pasakiau, kad čia norėčiau gyventi, man čia yra gera. Ir kai reikėjo ieškoti namo, paskambinusi į agentūrą paklausiau, galbūt turi ką Kunkiuose. Netrukus apžiūrėjome namą, man patiko. Paskui žiūrėjome ir kitus variantus, bet aš nė nelipdavau iš automobilio. Kunkiai – mano vieta. Jūra – už poros kilometrų. Mes ją jaučiame, mes ją girdime, gaudome jos vėją.

– Ar domėjotės buvusių kaimynų likimu?

– Aš meldžiau Dievą, kad tas žmogus vyktų gydytis. Visi mūsų pokalbiai apie tai būdavo bevaisiai, bet tuomet, kai pardavėme sodybą, kaip ir kiekvieną rytą su kavos puodeliu išėjau į kiemą ir už tvoros išgirdau neįprastus garsus – paaiškėjo, kad tai vyras prausėsi ir pylė ant savęs vandenį. Jam tai nebuvo būdinga. Jis išvyko gydytis. Gana ilgai gydėsi ir pusmečiui to užteko. Vėliau, kiek žinau, grįžo prie to paties.

Atrado sportą

– Savas namas jus traukė dar ir dėl augintinių, tiesa?

– Taip, dėl šuniukų. Šiuo metu pas mus yra dvi auksaspalvių retriverių veislės kalytės, bet jos jau garbaus amžiaus – viena 12-os, o kita – 10 metų. Tuo metu, kai aš augau, Palanga buvo kitokia nei dabar. Kai gimiau, turėjome karvę, vėliau liko vištų ir ožkų, visuomet laikydavome šunų ir kačių. Šunys yra tie gyvūnai, kurie visada išklausys, supras. Visi mano šunys buvo iš veislynų. Esu tik už tai, kad šunį reikia pirkti labai atsakingai. Visi šunys turi išeiti mokyklą, kuri yra skirta ir šeimininkui. Tikrai ne šunys yra kalti dėl visokių incidentų arba dėl daromos netvarkos. Kalti žmonės. Juos reikia šviesti.

– Augintinių draugija turi įtakos ir gyvenimo būdui. Kasdien tenka skirti jiems laiko. Negali tiesiog po darbo išsitiesti prieš televizorių.

– Žinoma. Tačiau televizoriaus mano gyvenime yra labai mažai. Ryte fone skamba "Euronews", nes norime žinoti, kas vyksta pasaulyje. Vakare televizoriaus beveik nežiūriu, nebent vyksta teniso turnyrai. Kaip ir dabar, vyksta Vimbldono turnyras, tad leidžiu sau vakarais pasėdėti ilgiau. Tenisas yra naujas mano hobis, atsiradęs prieš 6 metus.

– Ar sportui dar lieka laiko?

– Atėjus dirbti į valstybinę įstaigą sportui laiko lieka labai mažai. Kai užsiėmiau tik savo verslu, žaisdavau du ar tris kartus per savaitę nuo 7 val. ryto. Dabar negaliu sau to leisti. Vasarą galbūt yra kiek paprasčiau, tačiau žiemą – sudėtinga. Mes turime tik vieną teniso salę. Kai buvau Kunkių bendruomenės pirmininkė, parašėme projektą. Bendruomenės reikmėms buvo skirtas valstybinės žemės sklypas, kuriame yra pastatytas paviljonas meninei raiškai. Kita šio projekto dalis – teniso aikštelė bendruomenei. Ji labai dažnai yra "įdarbinta". Patys mūsų gyventojai kviečiasi trenerius.

Suviliojo ne pinigai ir titulai

– Prieš pradėdama eiti savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas kūrėte savo verslą. Kodėl sutikote su šiuo pasiūlymu?

– Aš savivaldybėje esu tikslinių Alinos Velykienės atostogų metu. Po jų grįšiu į savo verslą. Kai netikėtai sulaukiau šio pasiūlymo, neabejojau, kad gebėsiu duoti naudos. Tačiau atsakymui man prireikė laiko. Turėjau įvertinti ir numatyti, kiek jau pradėtų projektų galėsiu perduoti savo komandai, nors ji ir yra susiformavusi ir dirba gerai. Tačiau yra kita verslo pusė – tiesioginis bendravimas su klientais. Žinojau, kad mano komanda su darbais susitvarkys, tačiau sprendžiau, kaip reikės išsaugoti klientus, ar jie gaus pakankamai dėmesio. Pasikviečiau juos kavos, pasakiau apie gautą pasiūlymą ir paklausiau jų nuomonės, pažadėjau, kad dėmesio jiems nepristigs, tačiau visus klausimus galėsime spręsti tik po mano darbo savivaldybėje. Sulaukiau palaikymo. Jie skatino imtis šio darbo, įgyti patirties, sužaisti šią "pokerio" partiją, kurią pasiūlė gyvenimas. Dabar nėra labai lengva. Beveik kasdien mano darbo diena baigiasi 21 val., tačiau aš niekada namo negrįždavau 17 val. Man reikalinga veikla, ne televizorius. Valstybės tarnyba nėra ta veikla, kuri vilioja labai geru atlyginimu. Pareigos? Visada turėjau tai, ką pati uždirbau. Man nereikia titulų. Kalbėdama su žmonėmis prašau, kad pamirštų titulus – turiu tėvų duotą vardą. Motyvavo tai, kad čia atėjusi gausiu naujų kompetencijų. Tai aš iš tiesų gavau ir esu tuo labai patenkinta.

Per gyvenimą – su draugu

– Ar nesunku suderinti žmonos, motinos ir vadovės, visuomenininkės pareigas?

– Aš turiu nuostabų vyrą su kuriuo jau 33 metus gyvename santuokoje. Aš jį įvardyčiau ne kaip vyrą, o kaip savo draugą, patarėją, kolegą. Tai yra žmogus, su kuriuo labai lengva gyventi. Mes galime diskutuoti bet kokiu klausimu, pasikalbėti. Mano vyras yra mano teniso partneris, mano gyvenimo partneris. Jis puikiai supranta mano gyvenimo būdą ir prie jo prisitaikė.

– Daugiau nei 30 metų drauge – įspūdinga. Ar pritariate minčiai, kad santuoka kartu yra ir darbas, menas?

– Pačiai nesitiki, kai ištariu šį skaičių. Mano aktyvumas gerai balansuoja su mano vyro racionalumu. Mūsų dviejų bendras sprendimas dažniausiai būna labai teisingas. Jei interesai bendri, tada lengva gyventi. Mes turime labai daug bendrų interesų, tarp mūsų nėra skirtumų, ir pomėgiai mūsų tie patys – tenisas, dviračiai, kelionės. Mes kasmet važiuojame atostogauti, tačiau mums nereikalingi draugai, dažniausiai vykstame dviese. Galbūt tai menas, o galbūt mums tiesiog pasisekė.

Pakeitė nuomonę

– Ar pradėjus dirbti valstybinėje tarnyboje pasikeitė požiūris?

– Aš, kaip ir dauguma kitų, esančių už savivaldybės pastato, kitaip suprasdavau čia vykstančius procesus arba pasiduodavau tai blogai opinijai, kad savivaldybėje dirbantys žmonės, kaip sakoma, labiau pratrina kelnes. Taip, čia veiksmai užtrunka ilgai. Tačiau čia organizuojamas švietimas, sveikatos priežiūra, viešasis transportas, komunalinės paslaugos – viskas, kas vyksta kasdien ir žmonėms atrodo normalu. Tačiau tai savaime nepasidaro. Yra ir kitų dalykų – tai didieji infrastruktūriniai objektai. Idėją nuo realizuoto projekto skiria labai daug stadijų. Jeigu nuo infrastruktūrinio objekto idėjos iki jos įgyvendinimo praėjo 5 metai, tai yra labai geras laiko tarpas. Viešajame sektoriuje yra daugiau ribojančių teisės aktų. Kartais atrodo, kad šiame sektoriuje yra ir labai daug politikos, nemažai asmenų, kurie pasitelkia mažiau suprantančius ir sukuria blogą nuomonę. Atėjusi čia jaučiausi kaip išvykusi toli, nelabai supratau tą "kalbą", kuria čia kalbama, ar idėjų, dėl kurių kovojama – "religijos". Man prireikė kelių mėnesių, kol pradėjau suvokti, kodėl tos procedūros tokios ilgos ir pan. Žmonės čia tikrai daug dirba. Mane stebina, kiek žmonės geba turėti galvoje skirtingų objektų, darbų, terminų. Vien Investicijų ir ekonomikos departamentas šiuo metu įgyvendina apie 90 didelių projektų.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1968 m. kovo 15 d.

1996 m. Vilniaus universitete įgijo ekonomistės kvalifikaciją.

2008 m. M.Romerio universitete įgijo teisės magistro kvalifikacinį laipsnį.