81-erių Stefanijos Širvytės pavardė ir vardas tapo žinomas daugybei klaipėdiečių, kai jai ėmėsi padėti savanoriai. Moteris apie pusmetį gyveno gaisro nusiaubtame bute, ne vienerius metus jai teko tenkintis vargana buitimi daugiabučiame name be vandens, elektros ir kitų patogumų.

Žinia apie gaisrą išgyvenusią pensininkę ne iškart pasiekė socialinius darbuotojus.

Visas būrys nepažįstamųjų suskubo iškuopti senolės butą, išmesti krūvą apdegusių daiktų, valė ir tvarkė jos vieno kambario butą, kėlė S.Širvytės dvasią, šildė ją savo rūpesčiu.

Dėl kaimynų gerumo močiutė tarsi atgimė iš naujo, ėmė skaityti laikraščius, džiaugtis pasauliu, bendrauti.

Senolės butą suremontavo Klaipėdos socialinės paramos centro darbuotojų pasamdytas meistras.

Miegas švarioje lovoje, šviesus kambarys, nauji, tegu ir kuklūs baldai, švarūs ir šilti rūbai, savanorių dėmesys pakeitė vienišą senolę.

Kai Stefanijos buitis jau buvo sutvarkyta, imtasi rūpintis jos skolomis, susidariusiomis per kelerius metus.

Pernai rudenį S.Širvytės sveikata smarkiai sušlubavo. Greitosios medicinos pagalbos medikai skubėjo jai padėti net gatvėje.

Savanoriai suprato, kad senolė negali adekvačiai įvertinti savo padėties rimtumo ir įkalbėjo ją gultis į ligoninę. Paaiškėjo, kad smarkiai šlubuoja moters širdis, be to, ji nebegalėjo pasirūpinti savo buitimi, tinkamai nesuprato savo padėties.

Kelis mėnesius, kol moteris buvo gydoma ir slaugoma įvairiose ligoninėse, savanoriai ją lankė ir rūpinosi lyg savu žmogumi.

Žiemą S.Širvytė iškeliavo į Rokiškio rajone esančius slaugos namus, kur buvo jautriai ir profesionaliai prižiūrima.

Nepaisant personalo pastangų, senolės sveikata seko, paskutinę savaitę ji nebelietė maisto, o kovo 25-ąją klaipėdiečius pasiekė žinia apie jos mirtį. Moteris palaidota Rokiškio kapinėse.

Tai buvo natūrali šios moters gyvenimo baigtis orioje aplinkoje.

S.Širvytės turto perėmėju tapo globos namai, kuriuose ji pastaruoju metu gyveno.

Į glaudžią bendruomenę išaugęs savanorių, besirūpinusių S.Širvyte, būrys neslepia, kad ši moteris, nė pati to nenujausdama, tapo jų mokytoja. Tai buvo kantrybės, atjautos, ištvermės ir geranoriškumo mokykla.