Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorę Aldoną Kerpytę pažįstantys žmonės apibūdina kaip ypatingą moterį. Ji tris kartus stojo į kovą su vėžiu ir jį įveikė. Jau beveik penkiolika metų moteris padeda rasti vidinę ramybę ir dvasinę stiprybę kitiems onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms.

Apie darbą

A.Kerpytė niekada nesvajojo ir neplanavo tapti Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktore.

25 metus Kretingos savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos direktore dirbusios moters gyvenimą apvertė onkologinė liga.

"Prieš 15 metų, vasario 14-ąją, išgirdau diagnozę: vėžys, trečia stadija. Maniau, kad daugiau nieko nebebus. Viską matau paskutinį kartą. Galvojau, atsižiūrėsiu paskutinį kartą į artimuosius, pakėliau akis į dangų, žvelgiau į kiekvieną medį. Sėmiau į save gėrį, kurį mes turime", – išgyvenimais dalijosi moteris.

Tačiau A.Kerpytė susikaupė ir pradėjo gydymą Klaipėdos ligoninėje. Moteris ieškojo atsakymų į klausimus: iš kur atsirado liga, kaip ji gyveno iki šiol, kaip turėtų gyventi, ką reikia keisti.

"Klausiau gydytojų, ar nėra kokios sergančiųjų onkologinėmis ligomis žmonių bendruomenės. Papasakojo, kad buvo keletas moterų, kurios norėjo ją įkurti, bet jau nespėjo. Pasiūlė įkurti pačiai. Sakiau – niekada gyvenime. Maniau, kad mano valandos suskaičiuotos", – pasakojo pašnekovė.

Apie tai, kad A.Kerpytė norėtų kurti onkologinėmis ligomis sergančių moterų bendruomenę, išgirdo dar kelios moterys. Jos atėjo į ligoninę. Visos susidraugavo ir 2001-aisiais įsteigė Klaipėdos apskrities moterų, sergančių onkologinėmis ligomis, draugiją "Zunda".

"Klaipėdos universitetinė ligoninė buvo davusi mažą kambarėlį ir keletą metų ten organizuodavome susitikimus. Pasiėmėme informacijos apie chemoterapiją, analizavome, kaip ji veikia, bet vėliau pamatėme, kad nerimas nemažėja. Kad įsikabintume į gyvenimą, reikėjo dvasinės stiprybės, vidinės ramybės ir psichologinės pagalbos", – tvirtino moteris.

Kretingoje gyvenanti A.Kerpytė prie Pranciškonų vienuolyno įkūrė bendruomenę "Vilties piligrimai". Joje sergantieji onkologinėmis ligomis būrėsi iš visos Lietuvos. Daugiausia – klaipėdiečiai.

"Mūsų daugėjo. Buvimas bendruomenėje turėjo poveikį. Atrasdavome ramybę, stiprinome viltį. Ir gydytojai pastebėjo, kad žmonės ramesni, lengviau pasiduoda gydymui, greičiau sveiksta. Vienuolyne nebetilpome. Atėjo brolis Benediktas ir sugalvojo statyti onkologijos centrą Klaipėdoje", – pasakojo moteris.

Onkologijos centras pradėtas kurti 2005 m. Tada jo pavadinimas buvo Vakarų Lietuvos onkologinių ligonių informacijos ir pagalbos centras. Pasak A.Kerpytės, vėliau nuspręsta, kad Vakarų Lietuva nereikia apsiriboti. Įstaiga buvo pervadinta Šv. Pranciškaus onkologijos centru.

"Prasidėjo mūsų ieškojimai. Turėjome praminti daug kelių, nes niekas Lietuvoje tokių paslaugų neteikė, o žmonėms reikėjo pagalbos. Užsienyje tokių centrų yra daug", – tvirtino pretendentė.

Pradėjus kurti centrą, A.Kerpytei vėl atsinaujino liga: "Vėl gydymas. Dievas tarsi sakė: dirbk, rūpinkis kitais ir aš tavimi pasirūpinsiu".

Trečią kartą liga jai atsinaujino prieš Pranciškaus onkologijos centro atidarymą. Tai buvo prieš dvejus metus. Moteris kentė operacijas, gydymą.

"Ir vėl sėdžiu sveika, graži, švenčiu 15-uosius savo gyvenimo viršvalandžius ir galiu dalytis patirtimi su kitais. Tai, kas įvyko, yra didžiulis stebuklas – ir išgijimas, ir centro, kuris yra vienintelė tokia įstaiga Baltijos šalyse, atsiradimas", – pabrėžė moteris.

Apie šeimą

A.Kerpytė užaugo Kretingoje. Jos tėvai buvo paprasti, darbštūs, sąžiningi žmonės – tėtis dirbo vairuotoju, mama rūpinosi namais. Moteris užaugo tarp trijų brolių. Ji buvo antras vaikas šeimoje.

"Broliai buvo geri, savaip mylėjo ir rūpinosi manimi. Labai gražiai sutarėme", – pasakojo pretendentė.

Pasak A.Kerpytės, ir dabar tarp jos ir brolių yra išlikęs stiprus ryšys.

"Visada jaučiu jų rūpinimąsi ir pagalbą. Stengiamės išlaikyti ir vertiname gerus santykius. Džiaugiamės buvimu vieni su kitais. Tai yra svarbiausia. Ypač kai atsiduri beviltiškoje situacijoje", – pažymėjo moteris.

Apie pomėgius

"Mano pomėgis – darbas", – šypsojosi A.Kerpytė. Moteris pridūrė, kad žavisi ir kelionėmis, tačiau jos nėra dažnos. Mylimiausia šalis – Italija ir jos miestai Asyžius, La Verna.

"Esu ne kartą apsilankiusi juose su onkologiniais ligoniais", – pasakojo moteris. A.Kerpytei patinka ir skaityti. Daugiausia dvasines, teologines knygas, straipsnius.

"Labai mėgstu ir bendrauti. Tiek bendrauju, kad balso stygos neatlaiko", – prisipažino moteris.

Apie Klaipėdą

Nors A.Kerpytė gyvena Kretingoje, dabar didžiąją laiko dalį ji praleidžia Klaipėdoje, kurioje nuolat lankydavosi nuo vaikystės.

"Klaipėda man yra drąsos, vilties ir laisvas miestas. Be to, čia yra jūra. Trikampis Klaipėda, Kretinga ir Palanga yra ypatingas", – pabrėžė pretendentė.

Gyvenimo credo

"Žmogus iki galo turi būti žmogumi bet kokioje situacijoje", – įsitikinusi moteris.

Pasak jos, svarbu priimti viską, ką pateikė gyvenimas, ir nereikia pasiduoti pirma laiko.

"Žmonės, kurie suserga vėžiu, neretai nuleidžia rankas. Nenori gyventi, nors nežino, kaip bus. Reikia priimti tai, kas duota. Labai svarbus yra tikėjimas. Aš priimu gyvenimo iššūkius ir perduodu Dievui, kad mane išneštų. Ir jis išneša. Reikia gyventi viltimi, tikėjimu ir mylėti žmones. Nekaltinti savęs, neteisti kitų. Puoselėti tikrąsias vertybes, atsiremti į jas ir laukti pabaigos, kuri kiekvienam duota", – teigė moteris.

Apie Metų klaipėdietę

A.Kerpytei buvo netikėta, kad pateko į Metų klaipėdietės rinkimų septynetuką. Moteris džiaugiasi, kad kiti įvertina jos veiklą, tačiau, anot jos, šis dalykas nėra pats svarbiausias.

"Manau, kad vienintelis Dievas yra tikrasis vertintojas. Man didžiausias apdovanojimas yra tai, kad gyvenu, nes man patinka gyventi šiame pasaulyje. Gyvenimas, kad ir su problemomis, yra didelė dovana žmogui", – akcentavo pretendentė.