Vos prieš kelias savaites į Klaipėdą atvykęs naujasis Rusijos generalinis konsulas Vladimiras Malyginas teigė patyręs nemažai malonių netikėtumų. Baiminęsis lietuviško nacionalizmo proveržių diplomatas buvo maloniai nustebintas, kad lietuviai yra geranoriški ir puikiai kalba rusiškai.

Palygino su Edinburgu

– Oficialaus priėmimo konsulate metu atsisveikinta su jūsų pirmtaku Anatolijumi Krotkovu, o jūs buvote pristatytas uostamiesčio bendruomenei. Kokie įspūdžiai iš šio renginio?

– Pirmasis priėmimas konsulate, į kurį atvyko daug lietuvių bei vietos rusų, man buvo labai neįprastas. Buvo be galo smalsu. Užsienio reikalų ministerijoje dirbu apie 40 metų, visą savo diplomato karjeros laiką leidau Vakarų Europos valstybėse. Ten darbas ir gyvenimas yra kitoks: priėmimai – oficialesni. Čia įdomu. Matau, kad dirbdamas Klaipėdoje įgysiu visiškai naujos diplomatinio darbo patirties. Ypač todėl, kad čia gyvena daug mūsų tautiečių bei Rusijos piliečių.

– Gal galite papasakoti apie ankstesnę savo patirtį?

– Nenoromis lyginu darbą paskutinėje komandiruotės vietoje – Škotijoje su tuo, ką man teks veikti čia. Ten buvo bene 15-os didžiausių valstybių generaliniai konsulatai: Kinijos, JAV, Prancūzijos, Japonijos, Italijos bei kitų. Todėl buvo labai daug protokolinio konsulo darbo – bendravimo su visais konsulais. Škotija įdomus kraštas – nors ir dalis Didžiosios Britanijos, bet turi savo vyriausybę, parlamentą, todėl darbas ten labiau priminė ne konsulato, o pasiuntinybės veiklą. Klaipėdoje kiek kita situacija, čia kitų šalių konsulų nėra.

– Ar dėl to nesijaučiate savotiškoje tremtyje?

– Tikrai ne. Man net patinka ši patirtis. Lietuva – nepriklausoma valstybė, mes turime tam tikrų nesutarimų kai kuriais klausimais. Bet aš čia atvažiavau vystyti visokeriopus santykius. Lietuvoje esu tik trys savaitės, todėl dar turėsiu labai daug ką suprasti, išmokti. Dabar, kaip ir kiekvienas naujoje vietoje darbą pradedantis diplomatas, turiu atlikti daugybę oficialių vizitų. Jau susipažinau su Neringos meru Antanu Vinkumi, apsilankiau pas Klaipėdos merą Vytautą Grubliauską. Su miesto vadovu spėjau pakalbėti ir apie mūsų verslininkų problemas, kilusias Klaipėdos uoste. Toks yra mūsų darbas – ne tik malonūs susitikimai, bet ir pagalba sprendžiant mūsų piliečių problemas.

– Kokiose šalyse jums yra tekę dirbti? Kokių kultūrinių skirtumų yra tekę patirti?

– Kaip jau sakiau, pastaruoju metu dirbau generaliniu konsulu Škotijoje, Edinburge. Anglijoje dirbau 11 metų su pertraukomis. Mūsų valstybės santykiai su Didžiąja Britanija visada buvo nepaprasti. Škotijoje viskas kitaip, galbūt todėl, kad istoriškai su ja turime daug saitų. Juk daug škotų tarnavo Rusijos carams. Prisiminkime kad ir feldmaršalą Barklajų de Toli. Žodžiu, škotų santykiai su rusais kur kas šiltesni nei likusios Britanijos dalies gyventojų. Be to, jie paprastesni. Škotai labai geranoriški. Net jų valdžios žmonės netoleruodavo priešiškos oficialiojo Londono pozicijos Rusijos atžvilgiu. Tai buvo labai malonu.

Baiminosi nacionalizmo

– Ar su Lietuva anksčiau turėjote kokių nors saitų? Kokie pirmieji jūsų įspūdžiai mūsų šalyje?

– Esu maskvietis, visą laiką, kai nebuvau komandiruotas į užsienio šalis, gyvenau Maskvoje, centre turiu butą. Poilsiauti taip pat mėgstu pamaskvėje. Lietuvoje anksčiau lankiausi tik porą kartų. Nuo tarybinių laikų manyje buvo gyvas įsitikinimas, kad lietuviai kalba tik lietuviškai, kad čia, kaip ir kitose Pabaltijo respublikose, gyvas nacionalizmas. Asmeniškai tokios patirties beveik neturėjau. Sakau „beveik“, nes 1980 m. po penkerių metų darbo Švedijoje porą savaičių viešėjau Taline. Nepaprastai patiko šio miesto senamiestis, bet viešnagė įsiminė ir todėl, kad vienoje parduotuvėje pardavėja pasakė, jog nesupranta rusų kalbos ir nusisuko. Klaipėdoje buvau apstulbintas – vietos žmonės kalba rusiškai. Maloniai nustebino – lietuviai yra labai geranoriški rusų atžvilgiu pradedant miestų merais, baigiant taksi vairuotojais bei padavėjomis kavinėse ar pardavėjomis parduotuvėse. Čia miela būti ir todėl, kad gamta labai panaši į mano gimtinės.

– Ar jums yra tekę girdėti neigiamų atsiliepimų apie Rusiją?

– Anglijoje esu dalyvavęs viename universitete surengtuose debatuose, kur buvo diskutuojama „Ar Rusija kelia grėsmę Didžiajai Britanijai?“ Pasiruošiau ir įtikinau auditoriją, kad nesame agresoriai. Diplomatams labai nemalonu girdėti, kad mūsų valstybė nori kažką užgrobti. Rusija – didžiulė šalis. Duok, Dieve, mums aprūpinti visus savos valstybės pakraščius. Neketiname nė su kuo kariauti ar kam grasinti. Gyvenkite, kaip norite, juo labiau kad mes jums davėme šitą nepriklausomybę. Teisingiau, jūsų parlamentai, kuriuos jūs laikėte nelegitimiais, paskelbė nepriklausomybę, ir mes su tuo sutikome. Jeigu mes būtume norėję, Tarybų Sąjunga tebegyvuotų, bet jos nebėra. Yra nepriklausoma ir stipri valstybė Rusija, kuri yra pasiruošusi turėti gerus kaimyniškus santykius su visomis valstybėmis. Mano siekis vystyti santykius ten, kur tai įmanoma ir naudinga abiem pusėms. Klaipėdos apskrityje, mano galva, labai neblogai vystomi ir regioniniai, ir prekybos bei ekonomikos, ir kultūros ryšiai bei santykiai. O jei dar pasiseks įvesti bevizį režimą tarp Europos Sąjungos ir Kaliningrado srities, bus visai puiku.

Mėgsta viskį, bet ne degtinę

– Ar Klaipėda jums buvo visiškai nepažįstamas miestas?

– Nors niekada anksčiau nesu čia buvęs, bet girdėjau apie šį miestą. O kai sužinojau, kad esu paskirtas dirbti Klaipėdoje, pradėjau domėtis jos istorija. Skaičiau, kad tai – Mėmelis, buvęs vokiškas miestas, kurį Tarybų Sąjunga, kaip ir Vilnių, po Antrojo pasaulinio karo atidavė Lietuvai.

– Diplomato darbas, kad ir kokioje šalyje tektų dirbti, turbūt yra panašus. O ką jūs mėgstate veikti laisvu laiku?

– Supratau, kad čia turėsiu daugiau veiklos, susijusios su kultūriniais mainais, su karo veteranais bei karo pabaigos šventėmis. Tai man taip pat bus šiek tiek nauja, palyginti su ankstesne, patirtis. Turiu daug pomėgių. Visose šalyse, kuriose tenka pabūti, būtinai aplankau paveikslų galerijas. Ypač mėgstu anglų tapytojų Thomo Gainsborough, Džošua Reinoldso ir keleto kitų kūrybą. Klaipėdoje jau apžiūrėjau dvi galerijas. Nepaprastai mėgstu skaityti, ypač memuarus. Domiuosi istorija. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be muzikos. Mėgstamiausia grupė – „The Beatles“. Žinodamas, kad Klaipėdoje ypač mėgstamas džiazas, turiu prisipažinti, kad tai nėra mano mėgstamiausias muzikos stilius. Žaviuosi klasikine muzika. Be to, aistringai mėgstu fotografuoti. Man patinka pavakaroti kavinėje, paragauti viskio, vyno ar alaus. Tik degtinės nemėgstu.

– Iš kur jumyse tokia trauka menui, estetikai? Gal tai jūsų tėvų įtaka?

– Gimiau Kalugoje, bet kai buvau kūdikis, tėvai persikėlė į Maskvą. Tėvas dirbo partijos centro komitete, o vėliau – Valstybės saugume. Motulės profesija – buhalterė, bet ji nedirbo. Abu mano tėvai labai mėgo meną. Lankė teatrus. Jaunas būdamas aš mačiau visus garsiausius to meto spektaklius, ne vienas jų buvo pusiau draudžiami, bet nepaprastai įdomūs. Ilgos komandiruotės užsienio šalyse atitolino nuo rusiškos kultūros aktualijų. Todėl neretai atsitikdavo, kad užsienio kultūrinis gyvenimas būdavo labiau pažįstamas, nei tėvynės.

– Jūsų tėvavardis labai retas.

– Taip, aš esu Vladimiras Ardalionovičius. Nežinau, kodėl seneliai mano tėtį pavadino Ardalionu. Galbūt įtakos padarė F.Dostojevskio romanas „Idiotas“ ar I.Turgenevo romanas „Dūmai“, juose šis vardas minimas. Tai senas stačiatikių vardas, o tais laikais, kai gimė mano tėvas, nemažos įtakos žmonėms turėjo šventikai. Rusijoje kartais susipažįstant su žmonėmis mano tėvavardis būna viena iš pokalbio pradžios temų, tačiau užsienyje, kur įprasta žmones vadinti tiesiog vardais, tai neturi jokios reikšmės.

Vizitinė kortelė

Gimė 1950 m.

1972 m. baigė Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą.

1989 m. baigė Užsienio reikalų ministerijos Diplomatinę akademiją.

Nuo 1972-ųjų dirba Užsienio reikalų ministerijos sistemoje, eidavo įvairias pareigas ministerijos centriniame aparate bei užsienyje.

1976–1980 m. dirbo Švedijoje.

1982–1987 m. – Didžiojoje Britanijoje.

1994–1996m. – Rusijos ambasados Kipre patarėjas pasiuntinys.

2000–2003m. – Rusijos URM Generalinio sekretoriaus pavaduotojas.

2003–2009m. – Rusijos Federacijos generalinis konsulas Edinburge, Didžioji Britanija.

2009–2012 m. – Rusijos URM Saugumo departamento direktoriaus pavaduotojas.

Diplomatinis rangas – 1-osios klasės nepaprastasis ir įgaliotasis pasiuntinys.

Nuo 2012 m. rugsėjo – Rusijos generalinis konsulas Klaipėdoje.