Reklamos srityje dirbantis dizaineris aktyviomis atostogomis gamtoje užkrėtė visą šeimą – žmoną Sabiną ir du sūnus. Juokdamasis klaipėdietis sakė neatsimenąs, kada paskutinį kartą ilsėjosi paplūdimyje.

Senojo roko gerbėjas

– Esate senas klaipėdietis, užaugote pačiame miesto centre. Kur mokėtės?

– Baigiau tuometinę K.Donelaičio vidurinę mokyklą, vėliau jai buvo grąžintas Vytauto Didžiojo vardas. Gyvenome kitapus gatvės. Dabar su žmona Sabina juokiamės, kad per visą šį laiką nedaug pajudėjome iš vienos vietos, tai atrodome tarsi kokios senamiesčio relikvijos.

– Laikote save sėsliais žmonėmis?

– Galbūt. Tiesa, baigę mokslus buvome išsikėlę ketveriems metams į Mažeikius, bet labiau konspiraciniais tikslais. Teko bėgti nuo Tarybinės armijos.

– Kada susidomėjote menais?

– Priešingai nei dabar, būdamas jaunas labai mėgau tapyti. Lankiau dailės mokyklą, paskui – akademiją. Tačiau dar studijų metais mane patraukė reklamos sritis. Vėliau, gavęs stipendiją, dar dvejus metus važinėjau į diplomines studijas vienoje Prancūzijos meno mokykloje. Drauge su žmona, kuri baigė literatūros studijas, įkūrėme "Vilko taką". Šiemet įmonei sukanka 25 metai. Sabina, kaip ir aš, mėgsta aktyvų laisvalaikį, tad ne tik praktikuojame, bet ir leidžiame knygas apie įvairaus pobūdžio keliones, organizuojame renginius. Mėgstame keliones, priešingas tokioms: "nusipirkau kelialapį iš agentūros ir guliu dvi savaites ant jūros kranto". Vasarą manęs paplūdimyje nerasite, reikėtų gerai pagalvoti, kada pastarąjį kartą ten buvau.

– Ar su jaunystės draugais palaikote ryšį?

– Kai susitinkame, išgeriame alaus, bet tai būna labai retai.

– Negi namuose nekabo nė vienas jūsų tapytas paveikslas?

– Oi, ne. Piešti nustojau sulig ta diena, kai gavau diplomą. Meninis darbas – nelaimė giminėje. Stengiuosi būti nuo jo kuo toliau. Tiesa, mėgstu muziką, esu senojo roko, džiazo gerbėjas.

– Gal turėjote ilgus plaukus?

– Jeigu ir turėjau, tai taip seniai, kad net nebeprisimenu.

Nemalonumai ir beprasmybė

– Keliaujate drauge su žmona?

– Jau nuo studentavimo laikų duodavomės po kalnus. Būna, išsiruošiame kokiai savaitei į Estijos salas dviračiais arba pėsčiomis į kalnus. Kur tik nesame buvę: Maroke, Jordanijoje, Irane. Pats buvimas gamtoje, miegojimas palapinėje yra nepaprastai smagus dalykas. Mėgstame ir baidares, slides, priklausomai nuo metų laiko. Įdomūs potyriai, gamtos ilgesys neleidžia ilgai išbūti vienoje vietoje.

– Ir sūnus įtraukėte į savo pomėgį?

– Kaip tik liepą kartu su jaunesniuoju geram mėnesiui ruošiamės važiuoti į kalnus. Stepas surinko savo draugų kompaniją ir paprašė manęs padėti, tai apsiėmiau kuruoti.

– Tam reikia gero fizinio pasiruošimo. Kaip palaikote formą?

– Kiekvienas žino savo trūkumus ir atitinkamai ruošiasi sezonui, sportuoja. Kai nėra sniego, prasibėgu miško takeliais. Dešimt kilometrų – pats tas.

– Keliaujant kalbos – didelis privalumas. Kokias mokate?

– Kalbu rusiškai, ispaniškai, mokykloje turėjau sustiprintą anglų kalbą ir kelis žodžius moku prancūziškai. Kalbos tam tikru laiku buvo mano hobis. Dar vienas baisingai rimtas pomėgis – kolekcionuoti pašto ženklus su kalnais. Tokių nėra daug. Indija, Nepalas, dar vieną kitą išleidžia šveicarai.

– Labai simboliška, žinant, kad alpinizmas jūsų gyvenime dominuoja jau seniai.

– Oi, sunku ir suskaičiuoti, gal apie trisdešimt metų. Alpinizmas – kaip lengvoji atletika, aprėpia daug sričių. Man asmeniškai labiausiai patinka aukštuminis kalnų kopimas. Yra toks rusiškas posakis, atsakantis į klausimą, kas tai yra. Mišinys nemalonumų su beprasmybe. Todėl norinčiųjų tuo užsiimti nedaug. Paprastai tokios kelionės trunka apie mėnesį. Bet, pavyzdžiui, ekspedicijose Himalajuose ar Karakorume išbuvome dar ilgiau.

Šimtas metrų iki pergalės

– Kas šiam pomėgiui kliudo?

– Dažniausiai aukštuminį alpinizmą, kurio minimalus aukštis – šeši tūkstančiai metrų, renkasi brandos sulaukę žmonės. Pirmieji pabandymai įkopti į septyniatūkstantininkus ar aštuoniatūkstantininkus įvyksta apie 40-ies, sukaupus pakankamai patirties. Kartais trukdo finansinis barjeras. Pigiausios kelionės – buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje, o kopti į Vidurinėje Azijoje stūksančius septyniatūkstantininkus kainuoja apie porą tūkstančių eurų. Ir tai – su labai minimaliu aptarnavimu. Kalnai, į kuriuos kopiama dažniausiai, yra pasienio teritorijose, tarkime, tarp Tadžikijos ir Kirgizijos, Kazachijos ir Kinijos, todėl reikalingi pasienio leidimai, esti kiti formalumai. Tarkime, Pakistanas ar Nepalas turi labai griežtą tvarką. Savarankiškai be vietinės agentūros pagalbos į ten esančias viršūnes neleidžiama kopti. Europoje tokių apribojimų nėra.

– Kur kopti yra brangiausia?

– Nepale ar Himalajuose. Kainuoja milžiniškas sumas, todėl daugiau ten nevažiuojame. Esu buvęs, bet daugiau tiek pinigų neturiu. Nedaug lietuvių ten vyksta, gal kas penkti metai po vieną.

– Bet 2004-aisiais vis dėlto išsiruošėte. Kaip sekėsi?

– Tai buvo pirma lietuviška ekspedicija į aštuoniatūkstantininką, joje dalyvavo tik mūsų tautiečiai. Iki tol į Himalajus vykdavo tik jungtinės grupės. Kopėme į Šiša Pangmos viršūnę. Gaila, bet pritrūko šimto metrų iki tikslo. Kuo aukščiau lipi, tuo mažiau deguonies, todėl darosi vis sunkiau išbūti. O buvome visai nebetoli... Vienam bičiuliui vis dėlto pavyko pasiekti viršūnę. Leisdamasis žemyn jis įspėjo, kad tas šimtas metrų mums truks apie dvi valandas. Būtų tekę į stovyklą grįžti tamsoje ir kažin ar būtų pavykę sėkmingai tai padaryti. Kalnuose svarbi kiekviena minutė, vėluoti negalima. Tokiame aukštyje pats turi nuspręsti, kada gana, kad rizika neperaugtų į rimtą pavojų gyvybei. Padėtis bet kada gali tapti nekontroliuojama.

– Kokius tikslus sau išsikeliate tokių kelionių metu?

– Pavyzdžiui, įveikti kiekvieno kontinento aukščiausią viršūnę. Vieni prancūzai stengėsi įkopti į kiekvienos šalies aukščiausią kalną. Daug įdomiau susigalvoti sau apibrėžtą idėją, kodėl tu tai darai. O kartais maršrutą renkiesi tiesiog jausminiu pagrindu.

– Į kokią viršūnę pastarąjį kartą įkopėte?

– Turėjome labai nesudėtingą kopimą. Pietvakarių Pamyre netoli pasienio tarp Tadžikijos ir Afganistano yra viršūnių rajonas su lietuviškais pavadinimais. Pernai buvo M.K.Čiurlionio jubiliejus, tai būtent į šią viršūnę ir kopėme.

– Ne paslaptis, kad iš kalnų parsinešamos ne tik gerosios patirtys. Ką prisiminti nėra smagu?

– Kai dingsta ar žūsta draugai, pažįstami. Apie tai kalbėti labai nemalonu. Bet kalnuose ir apskritai visų kelionių metu nutinka ir daug linksmų dalykų. Pamenu trumpiausią mūsų išvyką į Pamyrą. Nuskridę į Maskvą turėjome persėsti. Rytą atvykstame į oro uostą ir laukiame savo lėktuvo. Staiga paaiškėja, kad per klaidą atsidūrėme ne tame oro uoste, skubiai sėdome į taksi, bet, deja, nespėjome. Teko grįžti namo nunarinusiems galvas.

"Ačiū Dievui, ir žemyn"

– Turbūt jūsų dažnai klausia, kodėl pradėjote tai daryti?

– Mano tėvas irgi buvo didelis kelionių mėgėjas, jis, kaip ir aš, negalėjo pakęsti paplūdimio. Būdavo didžiausia bausmė, jei mama jį tempdavosi prie jūros. Neatsimenu tokios vaikystės, kad atostogų metu miegotume ne palapinėje. Tais laikais tai galėdavai daryti net ir Kuršių nerijoje. Tėtis turėjo valtį, todėl persikeldavome į kitą pusę ir taip atostogaudavome. Net mano kiemo draugai užsiiminėjo orientaciniu sportu. Rengdavo įvairias varžybas gamtoje, ir aš kartu važiuodavau.

– Kada įvyko pirmasis žygis?

– Studentavimo laikais. Po pirmojo kurso savarankiškai išvažiavome į Karpatus. Nors tai labiau priminė gražius gūbrius, nei kalnus. Vėliau išvykome į Kaukazą, pradėjau važinėti į alpinistines stovyklas. Mane greitai užbūrė kalnai.

– Koks jausmas viršūnėje?

– Paprastai, kai ten užsikabaroji, didelio noro mojuoti Lietuvos vėliava nėra. Oras vėjuotas, šalta, todėl viršūnėje praleidi pusvalandį ar dvidešimt minučių, ne ilgiau. Jei dar turi, išgeri arbatos iš termoso, pasifotografuoji, pasakai ačiū Dievui ir "varai" žemyn. Tuo metu didelės euforijos nejauti, nes būni pavargęs. Ir nusileidimas dažnai būna komplikuotas. Esi išeikvojęs daug energijos, tad skubiai "kasiesi" iki palapinės. Vanduo tokiame aukštyje kritiškai reikalingas. Oras kalnuose labai sausas ir žmogus netenka daug skysčių. Laimės jausmas apima apačioje.

– Kaip maitinatės kalnuose?

– Viršuje labai mažai valgai. Ir neturi, ir nenori. Užkandi greitai paruošiamos sriubos, truputį mėsos, ir tiek. Po mėnesio, praleisto Šiša Palmoje, grįžau netekęs dešimties kilogramų. Jei kas nors nori sulieknėti, tai sėdėjimas kalnuose – labai geras būdas tam, ir beveik nereikia nieko daryti.

Vizitinė kortelė

Gimė 1962 m. liepos 2 d. Klaipėdoje.

Mokėsi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, tuometėje K.Donelaičio vidurinėje mokykloje.

Baigė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetą, vėliau – diplomines studijas Prancūzijos meno mokykloje.

Nuo 1982 m. užsiima aukštuminiu alpinizmu. Dalyvavo ir vadovavo žygiams bei kopimams Kaukaze, Pamyre, Altajuje.

2004 m. bandė įkopti į Šiša Pangmos (8 027 m) viršūnę. Tai buvo pirmoji ekspedicija Himalajuose, ją sudarė vien lietuviai.

Aukščiausia įveikta viršukalnė siekia 7 500 m.

Drauge su žmona Sabina vadovauja "Vilko takui", leidžia knygas apie keliones.

Vedęs, turi du vaikus.