Kol latviai vis nerimsta po to, kai viena ryšio kompanija jų šalyje "suorganizavo" meteorito kritimą, nesnaudžia ir kai kurie išradingi klaipėdiečiai. Po nakties ant I.Simonaitytės kalno mistiškai atsirado keliolika kryžių.

Vidurnaktį žybčiojo šviesa

Kryžiai ant I.Simonaitytės kalno atsirado po trečiadienio nakties. Jie įkalti ne viršukalnėje, o nuokalnėje, kad būtų geriau matyti iš I.Simonaitytės gatvės.

Nedideliame plote įkalta keliolika kryžių – trylika iš jų siekia žmogaus kelius, o vienas – pats didžiausias – yra maždaug metro aukščio.

Didžiausias sukaltas iš ne itin dailių lentučių, o mažesnieji sumeistrauti iš medžių šakų, jas sutvirtinant paprasčiausiais baltais siūlais.

Tarp pusmetrinių kryželių prismaigstyta ir tokių, kurie siekia vos kelis centimetrus ir žolėje yra sunkiai įžiūrimi. Savotiško kryžių kalno kūrėjai nepasivargino rasti ir įdomesnių kryžių formų. Jie nedidelėse stačiakampėse lentutėse išskaptavo kryžių formą ir ją paryškino baltais dažais. Tarp kryžių padėtos kelios tokios lentutės.

Akivaizdu, kad kryžiai ant I.Simonaitytės kalno atsirado naktį iš antradienio į trečiadienį – vakar rytą prie kryžių buvo matyti šviežiai ištrypta žolė.

„Maždaug vidurnaktį pamačiau, kad ant kalno kažkas žybčioja. Stipri šviesa nušvito apie 20 kartų. Nesu labai tikinti, bet rytą eidama į darbą pastebėjau, kad ant kalno atsirado keliolika kryžių, kurių anksčiau tikrai nebuvo“, – pasakojo I.Simonaitytės gatvės gyventoja Aurelija.

Paklausta, kokias versijas apie kryžių atsiradimą ji keltų, moteris nebuvo nusiteikusi diskutuoti, nes jos pasakojimai tarp kitų žmonių sulaukė vienareikšmiškų vertinimų – kliedesiai.

Panašu, kad tas žybčiojimas buvo prožektoriaus šviesos, nes norint kryžius taip tiksliai subesti pasirinktoje vietoje, reikėjo kažkuo pasišviesti.

Išraižė Biblijos žodžius

Klaipėdiečių nebestebina, kad kai kurie žmonės, nuošaliau palaidoję savo augintinį, toje vietoje pastato kryželį. Tačiau nepanašu, kad ant I.Simonaitytės kalno įkalti kryžiai žymėtų gyvūnų kapines. Pirmiausiai todėl, kad jų tiek daug. Antra, jie labai arti vienas kito. Nebuvo matyti ir kasinėjimo žymių.

Ant didžiausio kryžiaus jį pastatę žmonės išraižė du lotyniškus sakinius. Suprasti, ką jie reiškia, padėjo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios kunigas Vilius Viktoravičius. Anot jo, vienas sakinių yra tekstas iš Senojo Testamento Pradžios knygos.

„O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“, – toks lotyniško sakinio vertimas.

Kito sakinio iššifruoti nepavyko, nes jis išraižytas ne tik neaiškiai, bet ir žodžiai buvo netaisyklingi. „Mano manymu, tai tikrai negalėtų būti katalikų darbas“, – apie kryžių atsiradimą ir užrašus ant vieno jų nuomonę reiškė V.Viktoravičius.

Klaipėdos universitete lotynų kalbą dėstanti Asta Balčiūnienė teigė, kad ir antrasis sakinys yra iš Senojo Testamento Pradžios knygos. Abiejuose pasakojama, kaip Dievas sukūrė pasaulį.

Kuria kryžių kalną?

Dar viena versija, kodėl kryžiai atsirado ant I.Simonaitytės kalno, yra ta, jog prieš Vėlines žmonės norėjo pagerbti galbūt kada nors toje vietoje palaidotus žmones.

Tačiau tai paneigė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas.

Jo teigimu, I.Simonaitytės kalnas tikrai nėra pilkapis. Jis atsirado sovietmečiu, kai buvo statomi mikrorajono daugiabučiai namai. Kasant pamatus liko daug žemių, kurios buvo sustumtos, užsėtos žole ir taip suformuotas kalnas.

Prie kalno sutikti aplinkinių namų gyventojai patvirtino, jog anksčiau kryžių tikrai nebuvo, ir pažėrė savo versijų, kodėl jie atsirado.

„Anksčiau ant kalno ketinta pastatyti didelį kryžių, bet iki šiol jo nėra. Gal taip kas nors norėjo paskubinti darbus“, – svarstė pakalbintas kiemsargis.

Šunį aplink kalną vedžiojęs vyriškis buvo įsitikinęs, kad tai vaikų darbas. Kiti klaipėdiečiai neatmetė galimybės, jog taip kažkas papokštavo įkvėpti žinios, kad šią savaitę Latvijoje „nukritęs“ meteoritas tebuvo reklaminis pokštas.

Pusamžis klaipėdietis papasakojo, kad maždaug prieš mėnesį ant I.Simonaitytės kalno buvo pastatyti du mediniai kryžiai, šiek tiek didesni, nei dabar atsiradę. Todėl esą galbūt įkvėpti šių kryžių kiti žmonės pagamino naujų ir pastatė, taip norėdami Klaipėdoje suformuoti kryžių kalną.

Gali būti, kad kryžius pastatę žmonės ir turėjo tokių siekių, juk ant vieno jų buvo išraižytas tekstas apie pasaulio sukūrimą.

Kovojo prieš naftą

Klaipėdoje tai ne pirmas atvejis, kai įvairiose vietose pastatomi kryžiai, kurių tikslas – ne religinis, o noras atkreipti dėmesį.

Melnragėje ant kopos ties naujuoju moterų pliažu kryžius buvo pastatytas todėl, kad už švarią gamtą kovoję žmonės siekė laimėti, jog Klaipėdoje nebūtų pastatytas naftos terminalas.

„Žinome, kad tas kryžius pastatytas savavališkai, tačiau tikrai nekyla ranka nuversti švento daikto“, – tikino Melnragės ir Girulių seniūnijos seniūnė Vanda Dorčienė.

Gyventojai, protestuodami prieš statybas alėjoje, kuri prasideda ties buvusiu „Vaikų pasauliu", taip pat pastatė kryžių ir jame iškalė užrašą „Dieve, išsaugok šią alėją jaunam, senam ir invalidui“. Nors kryžius iškilo savavališkai, tačiau jo niekas nedrįso nugriauti, o jį pastatę gyventojai kryžiumi rūpinosi – aptvėrė, apkaišydavo gėlių puokštėmis.

Kryžius Danės skverelyje prie „Arkos“ paminklo – taip pat nelegali statyba. Tačiau jo ne tik niekas nedrįso nugriauti, bet jis buvo ir pašventintas.

Manoma, kad daugiausiai kryžių mieste pastatyta apie 1990 metus, nes tuomet visi gyventojai jautėsi Lietuvos šeimininkais, todėl bet kuriame kampelyje ir statė tokius objektus.

„Mano nuomone, mieste religinių simbolių, tarp jų ir kryžių, yra per mažai. Manau, kad jų beveik nėra. Todėl nesuprantu diskusijų dėl kryžių nugriovimo, nes jie pastatyti be leidimų. Žmonės juk iš visos širdies juos statė, todėl negalima griauti. Kita kalba apie menkaverčius religinius simbolius. Bet nieko nežinau apie kryželius, atsiradusius ant I.Simonaitytės kalno“, – teigė V.Viktoravičius.

Vienintelio Lietuvoje Kryžių kalno, esančio Šiauliuose, istorija:

Ant kalno, kur dabar gausu kryžių, viduramžiais stovėjo medinė pilis. Ją 1348 metais sunaikino Livonijos ordinas. Daugelį metų kalnas buvo plikas, kol XIX amžiaus viduryje ant jo imta statyti kryžius. Vietiniai žmonės pasakoja, kad pirmieji kryžiai pastatyti meldžiant Dievą sveikatos. Anot kitų pasakojimų, kalne kryžius imta statyti 1863 m. sukilime žuvusiesiems atminti. Numalšinusi sukilimą caro valdžia uždraudė statyti kryžius – žmones, kurių sodybose stovėdavo kryžius, bausdavo, o kryžius griaudavo. Maldingi lietuviai nė neketino atsisakyti statyti kryžius, tačiau rinkdavosi atokesnę vietą, tokia ir buvo Kryžių kalnas. Tad Kryžių kalnas yra ir visas kliūtis įveikiančios tikėjimo stiprybės ženklas. Nepaisant caro valdžios draudimų, Pirmojo pasaulinio karo, Kryžių kalnas augo ir suklestėjo tarpukariu. Į jį žmonės kopdavo melstis, jame būdavo aukojamos mišios. Sovietų okupacijos laikotarpiu statyti kryžius kalne griežtai drausta, maldininkai vaikyti ir bausti. Negana to, kelis kartus smarkiai apgriautas ir pats kalnas, nuo jo nušluoti visi jame sustatyti kryžiai, atkirsti į jį vedantys keliai. Vienu metu kėsintasi Kryžių kalną net užtvindyti. Viskas klostėsi priešingai okupacinės valdžios lūkesčiams: juo smarkiau buvo naikinamas kalnas, juo galingiau jis atsinaujindavo. Žmonės statydavo kryžius naktimis, juos nešdavo nepaisydami pavojaus, draudimų ir persekiojimų. Kryžių kalnas tapo didvyriško pasipriešinimo tikėjimo laisvės užgniaužimui simboliu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į Kryžių kalną nenutrūkstamu srautu ėmė traukti piligrimai. Kryžius imta statyti ir kalno papėdėje, mat pačiame kalne jie jau ėmė netilpti.

*Šaltinis: www.kryziukalnas.lt