Kvies renginių gausa
Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Eglė Deltuvaitė neslėpė – Sausio 15-osios 100-mečio minėjimo renginių planas buvo rengiamas ir dėliojamas trejus metus. Net visai priartėjus šiai sukakčiai, debatų nepavyko išvengti.
Sunkiausiai sekėsi sutarti sukakties įamžinimo klausimais. Būta įvairių iniciatyvų, kai kurie žmonės norėjo konkrečių asmenybių atminimo įtvirtinimo mieste. Komisijos nuomonė buvo kita – svarstyta vieno paminklo vizija ar kokios nors kitos, visiems suvokiamos įamžinimo formos galimybė. Vienas siūlytų variantų – paminklo prie kariuomenės štabo prie Bachmano dvaro pastatymas. Bet problema – reikėtų laukti, kol ši teritorija bus sutvarkyta.
"Programa atliepia tiek akademinius, tiek minėjimus ir platesnei visuomenei skirtus renginius. Mano nuomone, programa – graži ir subalansuota. Sausio 15 dieną norintieji dalyvauti iškilmėse turės gerai pagalvoti apie aprangą ir laiką, jei žmonės norės visur suspėti. Smagu, kad galima pasirinkti, kur būti, ką pamatyti", – kalbėjo E. Deltuvaitė.
Daugybė klaipėdiečių sausio 14 dieną galės "Švyturio arenoje" stebėti koncertą "Mūsų vienas vardas – Lietuva", skirtą Klaipėdos krašto prijungimui. O sausio 15-osios vakare uostamiesčio Dramos teatre vyks iškilmingas renginys "Klaipėda – Lietuvos vartai į pasaulį 1923".
Abu šiuos renginius bus galima matyti nekeliant kojos iš namų per LRT TV, tad šventė ateis į kiekvienus namus.
Sekmadienį, sausio 15 dieną, 15 val., Teatro aikštėje ir Sukilėlių gatvės pradžioje, prie buvusios prefektūros vyks istorinė 1923 metų šio pastato šturmo rekonstrukcija. Ji turėtų būti kur kas masiškesnė ir spalvingesnė, nei panašus renginys prieš dešimtmetį.
"Tokį reginį galima pamatyti tikrai ne kasdien. Apranga, automobiliais ir net iškabomis bus atkuriamas laikmečio prieš 100 metų dvasia. Rekonstrukcijoje dalyvaus nemažai dalyvių, o žiūrovams padės viską pamatyti įrengtas didelis ekranas. Jame bus galima stebėti ir realų veiksmą, ir istorinę medžiagą. Tikėtina, kad daugeliui šis renginys padės prisiminti galbūt pamirštus dalykus, pasikartoti istorijos pamokas", – apie vieną įdomiausių šiai progai skirtų renginių kalbėjo E. Deltuvaitė.
Mums, klaipėdiečiams, ir Klaipėdos krašto žmonėms nekyla abejonių dėl šio jubiliejaus turinio.
Dar reikia laiko suvokti
Kalbėdamas apie šią istorinę sukaktį, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas teigė, kad renginių gausa ir įvairovė – puiki proga dar kartą paskelbti apie Klaipėdos reikšmę valstybei.
"Mums, klaipėdiečiams, ir Klaipėdos krašto žmonėms nekyla abejonių dėl šio jubiliejaus turinio. Kalbant apie sostinę ar žmones, gyvenančius toliau nuo Klaipėdos, – procesas – dinamiškas, matyt, jam dėmesio reikės skirti nemažai. Mane labai džiugina, kad į mūsų kvietimą dalyvauti pagrindiniuose šventiniuose renginiuose atsiliepė mūsų partneriai iš Latvijos, Sakartvelo, net Izraelio, nekalbu apie mūsų šalyje reziduojančių ambasadorių korpusą. Ko gero, žmonės iš toliau labiau suvokia šito sprendimo ir jo įgyvendinimo svarbą, nei kai kurie gyvenantys čia, Lietuvoje. Lietuvai dar reikia laiko suvokti, kad Klaipėda yra 100 metų didelė dovana Lietuvai, tik ji ne visada adekvačiai vertinama. Tikiu, kad šiais metais renginių gausa turėtų būti skirta ne vien klaipėdiečiams ir šio krašto žmonėms, bet visai Lietuvai priminti, padėti susivokti. Visa tai turėtų būti ne vien sausio 14 ir 15 dienomis, tai turi tęstis ištisus metus. Kad bent jau šiais metais Lietuva suprastų, kad jau 100 metų ji yra jūrinė valstybė, o ne kraštas šalia jūros", – teigė V. Grubliauskas.
Vytautas Grubliauskas. Vytauto Liaudanskio nuotr.
Skirtumai ir panašumai
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentas dr. Vytautas Jokubauskas žino, kad 1923-iųjų pradžios įvykiai, kurių šimtmetį minės visa Lietuva, daugeliui yra nelengvai įkandama mįslė. Todėl pradėdamas kalbą apie 100 metų senumo įvykius, akcentavo faktus, dėl kurių niekas nesiginčija – tuo metu egzistavusį skirtumus ir panašumus tarp Prūsijos Lietuvos (Mažosios Lietuvos) ir Didžiosios Lietuvos.
Viena svarbiausių skirčių – skirtingos religijos: Klaipėdos krašte dominavo evangelikai liuteronai, Lietuvoje – katalikai. Esą tai lėmė daug kultūrinių skirtumų.
Antrasis skirtumas tarp šių regionų – politinė istorija. Klaipėdos kraštas buvo "vokiškos politinės" sistemos dalis: jo istorija siejama su vokiečių ordinu, Prūsijos kunigaikštyste, Prūsijos karalyste, Vokietijos imperija. Lietuva išgyveno visai kitą politinę tapatybę – Lietuvos didžioji kunigaikštystė, Rusijos imperija. Šios dvi istorinės patirtys skyrė, bet buvo ir du akivaizdžiai vienijantys dalykai – bendra lietuvių kalba ir jų bendra baltiška kilmė. Šių kraštų susijungimo skeptikai akcentavo religinį ir iš to išplaukiantį šių dviejų regionų kultūrinį skirtingumą, optimistai akcentavo bendrą kilmę ir kalbą.
Nevienodi Lietuvos ir Klaipėdos krašto dydžiai. XX amžiaus pradžios surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo beveik 2 mln. gyventojų, o Prūsijos (Mažojoje) Lietuvoje tik beveik 100 tūkst. asmenų gimtąja (motinos) kalba nurodė lietuvių.
Istorikė doc. dr. Silva Pocytė savo darbuose atskleidžia, kad Prūsijos lietuviai neturėjo savarankiškų politinių siekių, jų elitas nediskutavo apie savarankiškumą. Didžiojoje Lietuvoje ši mintis buvo plačiai aptarinėjama. Toks buvo istorinis kontekstas prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Kūrėsi naujas pasaulis
"Pirmas pasaulinis karas sugriovė nusistovėjusią sistemą. Jis atvėrė galimybes ir 2 milijonams lietuvių, ir 100 tūkst. Prūsijos lietuvių. Po karo žlugo didžiulės imperijos, o kai kurių visai neliko, Vokietija ir Rusija neteko reikšmingų teritorijų. Susiklostė lietuviams palanki situacija ir jie galėjo tuo pasinaudoti. Po Didžiojo karo daugybė tautų skelbė savo nepriklausomybę. Lietuviams pasisekė ir jie sukūrė nepriklausomą valstybę", – aiškino V. Jokubauskas.
Jis priminė, kad po karo paskelbusios nepriklausomybę naujos valstybės Europoje neturėjo aiškiai pažymėtų sienų, bet turėjo daug teritorinių aspiracijų. Tada iškilo ir Klaipėdos klausimas. Nes 1919 metais pasirašius Versalio taikos sutartį, pirmą kartą suformuojamas toks administracinis darinys, kaip Klaipėdos kraštas. Antantė, remdamasi prieš Pirmąjį pasaulinį karą fiksuota gyventojų sudėtimi, atskyrė šį kraštą nuo Rytų Prūsijos (Vokietijos).
"Vakarų politikai turėjo minčių, kad kraštas turi atitekti Lietuvai. Klausimas, kokiomis sąlygomis, kaip ir kokiai Lietuvai. Dar būta abejonių, ar Lietuvos valstybė gali egzistuoti, ar ji apsigins, išliks, atsilaikys. Nepamirškime, tuo metu puolė Raudonoji armija, bermontininkai, vyko karinis konfliktas su Lenkija. Kol galvota, ką daryti su Klaipėdos kraštu, šis paskiriamas administruoti Antantei. Britai atsisakė imtis šio reikalo, tada jo ėmėsi prancūzai. Tai buvo misija laikinai administruoti šią teritoriją, kol bus išspręstas krašto statusas. Vienareikšmiškai galima konstatuoti, kad kraštas jau buvo atskirtas nuo Vokietijos. Ji, pasirašydama Versalio taikos sutartį, šio krašto atsisakė. Panašiai administruojamų teritorijų buvo ne viena, Klaipėda šia prasme nebuvo unikali", – svarbiausius istorinius aspektus akcentavo istorikas.
Vertinimas: istorikas V. Jokubauskas įsitikinęs, kad Klaipėdos prancūzų valdžios nuvertimo operacija buvo gana džentelmeniška. Asmeninio archyvo nuotr.
Stūmė į lenkų glėbį
Prancūzai į Klaipėdą atvyko 1920 metų pradžioje ir perėmė krašto administravimą, tuo pat metu spausdami Lietuvos vyriausybę derybomis su Lenkija kurti bendrą federacinę valstybę arba atsisakyti Vilniaus.
Lietuvos vyriausybė laikėsi griežtos pozicijos – Vilnius yra istorinė Lietuvos sostinė, tad Klaipėdos perdavimas užsitęsė.
V. Jokubauskas priminė, kad prancūzams buvimas Klaipėdos krašte nemažai kainavo – čia dislokuotas Alpių šaulių batalionas mažėjo ir traukėsi, kol liko vos viena kuopa.
Karą laimėjusių šalių Ambasadorių konferencijoje (Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija) ėmėsi svarstyti Klaipėdos krašto klausimą. Be alternatyvos perduoti jį Lietuvai, jei lietuviai susitars su lenkais, buvo laisvojo miesto statuso suteikimas. Dar viena galimybė – prancūzai perduoda Klaipėdos administravimą lenkams.
Lietuvos vyriausybė suvokė, kad tokiu atveju Lenkija spaus Lietuvą iš dviejų pusių – nuo Vilniaus krašto ir pajūrio.
"Nepamirškime, kad siena su Lenkija tarpukariu buvo uždaryta. Vienintelis būdas laisvai prekiauti buvo Klaipėda arba galimybė naudotis Latvijos uostais. Antantės ambasadorių konferencija turėjo spręsti Klaipėdos klausimą 1923 metų pradžioje. Todėl sausio mėnesį buvo bandoma užbėgti už akių sukuriant naują status quo, kad Klaipėdos kraštas nebūtų perduotas administruoti Lenkijai arba paskelbtas laisvuoju miestu, – paaiškino V. Jokubauskas. – Žinoma, tai nebuvo krašto susigrąžinimas, tai buvo jo prijungimas ar sujungimas. Lietuvos kariuomenė ir Šaulių sąjunga įžengė į Klaipėdą, bet jie neatėmė tos teritorijos iš Vokietijos, nes kraštą tuo metu jau valdė Prancūzija, kuri ieškojo naujų sprendimų dėl krašto priklausomybės ateityje."
Drąsus ir apgalvotas žingsnis
Istorikas atkreipė dėmesį, kad Lietuva buvo viso labo 2 mln. gyventojų turinti naujai susikūrusi valstybė su maža (apie 50 tūkst. karių) kariuomene.
Nors Klaipėdoje buvo tik viena Prancūzijos kariuomenės kuopa, derėtų nepamiršti, kad ši šalis tuo metu buvo viena pasaulio superimperijų, turėjusių milijoninę kariuomenę. O Lenkija buvo jos strateginė sąjungininkė, pasirengusi pradėti žygį prieš Lietuvą, jei tik ši būtų paskelbta agresore.
"Jei Antantės šalys būtų nusprendusios neleisti Lietuvai turėti savo sudėtyje Klaipėdos krašto, lenkai tai ir būtų padarę, – konstatavo V. Jokubauskas. – Pati operacija buvo gana džentelmeniška. Miestą gynusiųjų pusėje žuvo trys asmenys: vienas vokietis žandaras ir du prancūzų kariai, vienas jų, tikėtina, visai netyčia. Lietuvos pusėje nuostolių buvo daugiau – 12 karių, dalis jų – matyt, dėl vadų kompetencijos. Šturmuojant Sendvarį ir Smeltę tiek daug aukų buvo galima išvengti, ataka prieš kulkosvaidžių ugnį rodė karininkų nepatyrimą."
Pati operacija buvo gana džentelmeniška.
Užėmę miestą lietuviai netrukus prancūzams atidavė viską, ką iš jų paėmė – transportą ir ginklus. Tą patį vakarą į Klaipėdą atplaukė Lenkijos karinis laivas "Komendant Pilsudski".
Po poros dienų čia pasirodė Britanijos ir Prancūzijos kariniai laivai. Jeigu jie būtų gavę užduotį išstumti Lietuvos sukilėlių pajėgas iš Klaipėdos, tai būtų lengvai padarę, nes lietuviai buvo ginkluoti tik šautuvais ir kulkosvaidžiais.
Tuo metu Lietuvos kariuomenė stovėjo Gargžduose ir stebėjo, kas vyksta.
Nei prancūzai, nei britai lietuvių nevarė iš krašto, visiems tiko tai, kas įvyko.
"Esminė data – 1923 metų vasario 16 diena, kai Ambasadorių konferencija priėmė sprendimą perduoti Klaipėdos kraštą ir jį de jure prijungti prie Lietuvos. Reziumuojant reikia pasakyti, kad sausio įvykiai užkirto kelią Lenkijos galimybei gauti šią teritoriją ir sudarė sąlygas Vasario 16-osios sprendimui. Išskirtina tai, kad po sausio 15-osios tarpukario Lietuvos spaudoje pasirodė tik miglotos žinutės apie Klaipėdos užėmimą. O po vasario 16 dienos Lietuvos laikraščiai ir žurnalai ėmė rašyti, kad Klaipėda prijungta prie Lietuvos. Taigi pabrėžtas teisinis veiksmas, įtvirtintas tarptautine sutartimi. 1928 metais pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos sutartis dėl sienų. Siena ėjo Nemunu. Tai buvo dar vienas teisėtas ir oficialus Vokietijos Klaipėdos krašto atsisakymas. Labai svarbu suprasti, kad vėlesni įvykiai – 1939-ųjų Vokietijos agresija prieš Lietuvą ir 1945 metų Raudonosios armijos įžengimas į Klaipėdą – negali būti siejami su Klaipėdos krašto priklausomybe Lietuvai. Tai yra Antrojo pasaulinio karo etapai, o Vokietijos po 1938 metų užimtos teritorijos nepripažįstamos teisėtai jai priklausančios", – konstatavo V. Jokubauskas.
Prancūzai: 1921 m. gegužės 1 d. Teatro aikštėje įvyko Prancūzijos karinės įgulos paradas G. Petisné (prieš koloną) paskyrimo Vyriausiuoju komisaru proga. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Nauda buvo abipusė
Tarpukariu Klaipėdos kraštas lietuviams buvo lyg dabar mums – Norvegija. Čia buvo mokami kur kas didesni atlyginimai, todėl žmonės iš Didžiosios Lietuvos važiuodavo į Klaipėdos kraštą uždarbiauti.
Lietuvos valstybė įgijo penkis kartus didesnę jūrinę perspektyvą. Be Klaipėdos tai būtų sunkiai įmanoma. Klaipėda ir jos uostas tarpukariu, kaip ir šiais laikais, Lietuvos valstybės ekonomikai davė didžiulį postūmį. Šiais laikais uostas suteikė galimybę valstybei užsitikrinti energetinį saugumą.
Prancūzmečiu Klaipėda neturėjo ekonominio užnugario, jai šis laikas buvo labai sudėtingas. Miestas buvo per mažas, poreikio tokiam didžiuliam uostui jis neturėjo. Lietuva buvo natūralus užnugaris uostui – tai puikiai matė Antantės šalys.
Tapo Vakarų valstybe
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė minėjo skaičius: nuo XX a. pradžios, kai Klaipėdoje gyveno apie 20 tūkst. gyventojų, ji 1939 m. išaugo iki 50 tūkst.
"Tarpukariu buvo kalbama, kad Vilnius yra valstybės širdis, o Klaipėda – plaučiai. Gyvastis neįmanoma nei be vieno, nei be kito. Ši metafora tinka ir šiems laikams. Apmaudu, kad sostinė ir iki karo, ir dabar serga ta pačia liga – regioninės politikos stygiumi", – įsitikinęs V. Jokubauskas.
Klaipėdos krašto prisijungimo reikšmę jaučiame ir dabar. Jei nebūtų Sausio 15-osios įvykių, veikiausiai Klaipėdos kraštas nebūtų priklausęs.
Po šių įvykių pasikeitė Lietuvos statusas, ji tapo jūrine valstybe. Čia su vizitais atplaukdavo užsienio valstybių kariniai laivai.
"Ilgą laiką buvusi Rusijos imperijos gniaužtuose Lietuva buvo vakarinis rytų valstybės pakraštys. Prisijungusi Klaipėdos kraštą Lietuvą tapo Vakarų valstybe, į šalį plūstelėjo vakarietiška kultūra. Visa valstybė pasisuko į Vakarus ne tik savo teritorija, bet ir gavo progą pajusti kitą darbo kultūrą. Istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad valstybė labai daug investavo į Klaipėdą ir visą kraštą. Gaila, kad pasisukus pasaulio istorijai, mūsų šalis labai greitai viso to neteko. Vis dėlto gailėtis neverta – akivaizdu, kad dėl susijungimo laimėjo abi pusės. Nepamirškime, kad skurdo ir vargo buvo ir Klaipėdos krašte, ir Lietuvoje", – pasakojo Z. Genienė.
Ryškiausias akcentas – centre
Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vadėjas Vitalijus Juška įsitikinęs, kad Klaipėdos krašto susijungimas su Lietuva uostamiestyje įamžintas gana plačiai ir įdomiai. Vienas ryškiausių, visiems klaipėdiečiams gerai žinomų paminklų mieste "Arka" pastatytas 2003 metais, minint Tilžės akto 85-ąsias ir Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva 80ąsias metines. Ant paminklo iškalti Ievos Simonaitytės žodžiai: "Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva". Šiais žodžiais išreikšta 1923 metų įvykių esmė, motyvas ir siekis.
"Mano galva, šiuo paminklu tinkamai įamžintas pats Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos susijungimo faktas, o dėl skonio, kaip ir dėl grožio, visuomenei sutarti sunku. Klaipėdoje tai yra pats didžiausias akcentas ir jis pažymi šį reikšmingą ne tik miestui ar kraštui, bet ir visai valstybei įvykį", – įsitikinęs V. Juška.
Paveldosaugininkas priminė dar vieną kiekvienam klaipėdiečiui gerai žinomą minimų įvykių įamžinimą – gatvę miesto centre jau kelis dešimtmečius vadiname Sausio 15-osios vardu. Šis gatvėvardis jau tapo miesto dvasinio paveldo dalimi.
Be to, Klaipėdoje yra ne viena atminimo lenta, skirta labiausiai nusipelniusiems Klaipėdos krašto prijungimo dalyviams atminti.
Tapo traukos centru
"Šio krašto žmonėms atvykėlių plūstelėjimas po prijungimo prie Lietuvos buvo didžiulis iššūkis. Vietinių gyvenimas buvo nusistovėjęs per šimtmečius, staiga viskas pasikeitė. O ir 1923–1924 metais buvo laikas, kai Lietuva dar tik kūrė savo ekonominį pajėgumą. Nepamirškime, kad vietinių žmonių priešpriešą su atvykusiaisiais iš Lietuvos lėmė ir baimė dėl konkurencijos netekti darbo vietų. Nerimauta, kad naujai atvykusieji nestreikuos, nekels triukšmo, o klaipėdiškiai jau turėjo profsąjungas ir mokėjo pakovoti už savo teises. Bet buvo ir sugyvenimo atvejų, kūrėsi mišrios šeimos. Į Klaipėdą buvo siunčiami kultūrininkai, galvota apie aukštosios mokyklos kūrimą. Manau, Lietuva turėjo per mažai laiko", – teigė Z. Genienė.
Ryškiausi ženklai jau stovi
Atnaujinamame Skulptūrų parke nuo tarpukario stovi paminklas sukilimu vadinto sausio 15-osios įvykio aukoms.
Sausio 15-ąją žuvo du 21-ojo pėsčiųjų šaulių bataliono kariai, jie buvo palaidoti Klaipėdos miesto kapinėse, kurios vėliau tapo Skulptūrų parku. Tiksli jų kapų vieta nėra žinoma. Spėjama, kad ji yra naujesnėje buvusių kapinių dalyje, katalikų kvartale. Ten ir bus pastatytas kryžius.
Dar vienas kryžius atsiras ir XIX amžiaus antroje pusėje vykusio Vokietijos–Prancūzijos karo metu žuvusiems prancūzų kariams.
Minint Klaipėdos krašto prijungimo 100-metį numatytas iškilmingas šių kryžių atidengimas. Dalyvauti iškilmėse žada ir Prancūzijos delegacija. Šių kryžių projektavimu pasirūpino Klaipėdos miesto savivaldybė, o kryžiaus pagaminimą ir pastatymą apmokėjo Prancūzijos ambasada.
"Labai džiugu, kad su Prancūzija nėra jokios priešpriešos. 100-mečio senumo įvykiai vertinami kaip labai sudėtingos ir įdomios istorijos dalis. Gerai, kad ir prancūzų atminimo ženklai užims tokią svarbią vietą šiame minėjime", – kalbėjo V. Juška.
Statys paminklus
Paveldosaugininkas džiaugiasi, kad tikru paminklu šiek tiek primirštam Ernesto Galvanausko vaidmeniui sausio įvykiuose paminėti jau tapo dokumentinis filmas "Pūga prie Mėmelio". Informatyvus kūrinys padės ne tik jauniems žmonėms, bet ir suaugusiesiems suvokti sausio 15-osios įvykių esmę ir prasmę.
E. Galvanausko atminimo lentelė jau yra pagaminta ir turėtų būti pritvirtinta prie Herkaus Manto gatvės 50 namo sienos. Savivaldybės Žymių žmonių įamžinimo komisija prieš keletą metų pritarė tokiam įamžinimui.
Šį namą 1930 metais E. Galvanauskui suprojektavo žymus tuometis Klaipėdos architektas Herbertas Reissmanas. Namas yra privatus ir jau ilgiau nei dešimtmetį tvarkomas, todėl lentelė vis dar nepritvirtinta.
Žadama atidengti paminklą Klaipėdos sukilimo vadui, tarpukario Lietuvos kontržvalgybininkui ir diplomatui Jonui Polovinskui-Budriui. Jis turėtų atsirasti Bachmano dvare, prie pėstininkų brigados "Žemaitija". Be to, esama realių ketinimų šio iškilaus asmens palaikus iš Čikagos (JAV) pargabenti į Klaipėdą, kaip jis pats to norėjo. Dar svarstomas klausimas, kur jis galėtų būti palaidotas: miesto kapinėse – dabartiniame Skulptūrų parke šalia paminklo sukilėliams ar Kopgalio kapinaitėse.
Pagerbs ir prancūzus
Minint Klaipėdos prijungimo sukaktį ant Klaipėdos universiteto pastato, kur prieš 100 metų buvo dislokuotas 21-asis pėsčiųjų šaulių batalionas, bus atidengta atminimo lenta.
Pastatas Sukilėlių gatvės pradžioje, kur buvo Prancūzijos prefektūra, taip pat pažymėtas atminimo lenta.
"Būtų puiku, jei turėtume ir netradicinių būdų atminimo ženklams. Svarstau, o ką jeigu visų sukilimo dalyvių pavardės šviesos projekcijomis būtų nuolat rodomos kokioje nors tam tinkamoje vietoje. Bet čia mano asmeniniai subjektyvūs pasvarstymai", – dalijosi mintimis V. Juška.
Jau visai netrukus bus išleistas solidus daugiau nei 500 puslapių apimties leidinys, skirtas 1923 metų įvykiams. Šią fundamentalią knygą parengė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, finansiškai parėmus Klaipėdos savivaldybei ir Kultūros ministerijai.
Tai bus viena svariausių dovanų visiems Lietuvos žmonėms.
Naujausi komentarai