Puikūs Baltijos šalių tarpusavio santykiai – iliuzija, kurią bandė išsklaidyti Amerikos lietuvis Jonas Narbutas. Šis tarpukario Lietuvos žurnalistas, Lietuvos krepšinio rinktinės 1937 m. triumfo liudininkas, smulkiai aprašė, kaip mūsų sportininkai parvežė Lietuvai Europos „meisterio“ vardą. Tačiau nepajėgė nuslėpti kartėlio dėl čempionato šeimininkų – kaimynų latvių elgesio.

Užvirė ambicijos

1937 m. II Europos krepšinio čempionate lietuviai tikriausiai tikrai nebūtų prasimušę į favoritus, jei ne šmaikštūs latvių žurnalistai.

Prieš 75 metus pirmenybėms Rygoje buvo įregistruotos Estijos, Italijos, Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Latvijos, Čekoslovakijos, Rumunijos, Bulgarijos, Turkijos ir Egipto komandos.

Apie tai, kad laurus nuskins lietuviai, latvių žurnalistai nė nesapnavo.

Likus septynioms savaitėms iki čempionato, Latvijos sporto savaitraštis „Sporto Pasaule“ išspausdino dviejų puslapių straipsnį, kuriame išanalizuotas visų komandų pajėgumas. Paskutinėje vietoje, anot latvių sporto ekspertų, liko lietuviai.

„Šitaip nustumiant Lietuvą į paskutinę vietą, buvo duota suprasti, kad Lietuva stovi žemiau Azijos ir Afrikos tautų. Suprantama, kad taip rašydamas, latvių sporto žurnalistas sąmoningai žemino Lietuvą“, – savo knygoje rašė J.Narbutas.

Kai šį savaitraštį pamatė rinktinės krepšininkas Leonas Baltrūnas, pasijuto įžeistas tokio įžūlumo, nes jis pats buvo gimęs ir augęs Rygoje, ten baigė gimnaziją ir latviškai mokėjo ne blogiau nei lietuviškai. Tiksliai išvertęs, straipsnį pateikė mūsų sporto funkcionieriams. Šie įtūžo ir skubiai atrado pinigų iškviesti du Amerikos lietuvių krepšininkus – Feliksą Kriaučiūną ir Praną Talzūną komandai pastiprinti.

Beje, būtent šis krepšininkas Rygoje pirmą kartą parodė metimą į krepšį viena ranka per galvą – „kabliu“.

Apgyvendino prie turgaus

II Europos krepšinio čempionatą Rygoje sporto žurnalistas Juozas Kusa „Lietuvos aide“ aprašė taip: „Lietuvos rinktinė Rygon atvyko penktadienio vakare, buvo gražiai sutikta latvių atstovų stotyje ir viso didžiulio Rygos lietuvių, ypač moksleivijos būrio. Buvo įsikurta gana padoriame “Excelsior„ viešbutyje netoli stoties“.

Rinktinės žaidėjas L.Baltrūnas šį faktą taip aprašė savo atsiminimuose: „Mes Rygoje buvome apgyvendinti ne “Romos„ viešbutyje, kur tik išrinktieji ir tolimesni kaimynai buvo įkurdinti, bet netoli stoties ir turgaus, “Excelsior„ viešbutyje, kuris buvo visai neblogas, bet kiek toliau nuo žaidimų stadiono“.

J.Narbutas mano, esą latviai norėję mums parodyti, kad nesame lygūs kitiems jų svečiams.

„Daugiausiai mus nustebino, kad traukiniui įriedant į Rygos stotį, mūsų nepasitiko nei vienas oficialus žaidynių rengimo atstovas ir tik iš lietuvių palydovo sužinojome, kur turime apsigyventi. Vietos lietuviai sakė, kad tą patį rytą kitu traukiniu atvažiavę užsienio krepšininkai buvo sutikti stotyje su orkestru ir visokiais draugiškumui įrodyti pataikavimais“, – rašė L.Baltrūnas.

Spauda negailėjo pagyrų

Po pirmos pergalės prieš italus (22:20) visi buvo sukrėsti netikėtumo, kai krepšinio pasaulyje niekam nežinoma Lietuva pakirto čempionato favoritus.

Čia J.Narbutas pabrėžia, kad rungtynėms teisėjavęs latvis Baumanis nenorėjo matyti grubaus italų žaidimo. Tačiau kitą dieną Rygos spauda garbingai pabrėžė Lietuvos rinktinės pranašumą.

„Lietuvos pergalė buvo visai pelnyta“, – rašė dienraštis „Segodnia“.

„Rits“ pripažino, kad „italai buvo nustebę, nes nelaukė tokio gero lietuvių žaidimo“. „Sporto Pasaule“ išsamiai aprašė varžybas ir akcentavo, kad „lietuviai rodė tiesiog stebuklus“.

Po antrosios pergalės prieš estus (20:15) visa Rygos spauda vėl šlovino Lietuvos rinktinės pergalę, o „Sporto Pasaule“ pasirodė su tokia antrašte „Lietuva – naujas Europos meisteris?“

Na o po lietuvių pergalės prieš lenkus (32:25), „Rits“ parašė : „Didesnė dalis žiūrovų taip džiaugėsi, lyg latviai vyrai būtų nugalėję“.

Šiandienos vertinimu, šališkumu latvių apkaltinti negalėtume. Bet lietuviai rado prie ko prikibti.

Teisėjai pylė žibalą

Jei įtampą tarp kaimynų bandė užglaistyti Latvijos spauda, situaciją gadino latvių teisėjai, kuriems negailėta priekaištų.

Trečiose varžybose, kur Lietuvos rinktinė nugalėjo egiptiečius (21:7), lietuviai atkreipė dėmesį būtent į latvių teisėjavimą.

Rašydamas apie Lietuvos rinktinės pasiektų pergalių stimulą, J.Narbutas negalėjo nepastebėti, kad „buvimas pas latvius, kurie mūsų neįvertino nei spaudoje, nei atskiruose Rygos gyvenimo momentuose, pakėlė mūsų ambiciją įrodyti, kad taip elgdamiesi visai klysta“.

„Tai ne šiaip pastabėlė. Latvių teisėjų klausimas apskritai šiose pirmenybėse pasidaręs labai nesmagus, ypač mūsiškiams jie rodo negerą, neleistiną tendenciją“, – rašė sporto žurnalistas J.Narbutas.

Ne tik lietuviai, bet ir prancūzai oficialiai pareiškė, kad finalinėse varžybose latviai jiems neteisėjaus.

Sirgaliai atvyko traukiniais

Po pergalingo triumfo čempionate latvių žurnalistai vėl negailėjo pagyrų lietuviams, nors šie ir toliau liko įtarūs.

„Rits“ parašė: „Per penkias dienas nugalėti penkias komandas – tai pasiekimas, kuriuo gali didžiuotis tik Lietuva“.

Latviai pasirodė labai korektiški pasidžiaugę, kad „Europos “meisteris„ (t.y. čempionas) pasilieka Baltijos valstybėse“.

„Briva Zeme“ pastebėjo, kad „jei pirmą lietuvių pergalę galima laikyti atsitiktinumu, tai po finalinių rungtynių niekas neabejojo jų pajėgomis“.

Tik „Jaunakas Zinas“ bandė kiek įgelti, esą paskutinę pergalę pasiekti lietuviams padėjo dviem traukiniais į Rygą atvykę sirgaliai iš Lietuvos.

Vyriausiasis Latvijos sporto vadovas, ministras pirmininkas Margeris Skujeniekas šioms spekuliacijoms padėjo tašką, laikraščiui pareiškęs, kad „Lietuva pirmą vietą laimėjo pelnytai, nes nė vienas negalėjo užginčyti tai, kad ji parodė geriausius pasiekimus“.

Paniekino prezidentą?

Visą šią įtampą tarp latvių ir lietuvių vainikavo dar vienas nemalonus kuriozas.

Kai Lietuvos rinktinė traukiniu išvyko iš Rygos ir artėjo prie Mintaujos, susigriebta, kad viešbutyje pamiršo Latvijos prezidento dovaną čempionams. Rinktinės palydovas E.Racevičius skubiai grįžo į Rygos viešbutį.

Latvių sporto organizatoriams apie tai jau buvo pranešusi viešbučio vadovybė ir tie labai įtūžo esą, „palikdami dovaną lietuviai norėjo įžeisti Latvijos prezidentą ir visą latvių tautą“.

Šis nelemtas dovanos pamiršimas taip paprastai nesibaigė. Po kelių dienų Latvija diplomatiniu keliu paprašė pasiaiškinti, kodėl Latvijos prezidento dovana buvo palikta viešbutyje ir pabrėžta, kad jei atsakymas nepatiks, tarp Lietuvos ir Latvijos gali nutrūkti ne tik sportiniai, bet ir diplomatiniai santykiai.

Lietuviai tikina nuoširdžiai atsiprašę už šį incidentą ir gerus santykius su kaimynais išsaugojo.

Komentarai

Arvydas Juozaitis

Filosofas, rašytojas, publicistas, sportininkas, politinis ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras

Dabar jau seniai viskas yra pasikeitę priešinga kryptimi, dabar latviai mus daugiau gerbia, nei mes juos. 1937 m. pasipūtimo nelikę nė kvapo. Jie tada perpus geriau gyveno, o mes buvome Europos nuošalėje, tuo labiau, jie buvo susiję su vokiečių kultūra. Jie turėjo Europos užnugarį ir jautėsi civilizacijos priekyje, o mes – pamestinukai. Beje, mūsų santykių pašlijimo priežastis buvo viešas užsienio reikalų ministro A.Voldemaro pareiškimas, kad Daugpilis ir Liepoja turi priklausyti Lietuvai. Ką latviai turėjo pagalvoti? Tai buvo pasakyta XX a. trečio dešimtmečio pradžioje. Tada latviai mums atidavė Palangą, o mes pareiškėme, kad norime dar, kas mums nepriklauso. Latvijos spauda, žinoma, netylėjo. Dabar latviams neramu dėl dalyvavimo Visagino atominės elektrinės projekte, prie kurio turėtų prisidėti 1 mlrd. eurų. Jie nenusiteikę investuoti į Lietuvos ūkį, nes elektrą vis tiek teks pirkti, kaip ir anksčiau. Šita situacija juos vėl audrina. O jei latviai sugalvos išgauti naftą iš jūros prie Liepojos, prasidės mūsų trintis su jais ir dėl šelfo. Čia irgi uždelsto veikimo bomba, bet kultūriškai mes turime bendrauti kuo daugiau, apie tai aš ir knygą rašiau.

Zenonas Butkus

VU, Istorijos fakulteto dekanas, Lietuvos ir Latvijos santykių specialistas, profesorius

Tarp įvairių šalių būna nesutarimų. Yra tokia lietuvių psichologinė nuostata – didžiosioms valstybėms buvo nuolaidžiaujama ir šiandien, ir anuomet, o pyktis išliejamas ant mažesniųjų kaimynų. Pas mus tai yra patologiška, iki kaulų smegenų įaugę. Radę menkiausią pretekstą, siekiame įkirsti, nors su kitomis šalimis rastume milijonus kartų didesnių incidentų. Reikia iš visuomenės kaip nors šitai išmušti. Nėra Baltijos vienybės. Dabar gi Latvijoje stato paminklą karaliui Mindaugui, neabejojama, kad rado jo kapą. Bet nė vienas mūsų archeologas nenuvažiavo, neina net pažiūrėti. Jei Mindaugo kapas būtų rastas kur nors Rusijoje, Lenkijoje ar Vokietijoje, keliais nušliaužtų. Latviai mums esą per menki. 98 procentais priešprieša latviams sklinda iš mūsų. Kiekvienas turi savo tautą suvaldyti, o ne ieškoti kaimynų klaidų.