Negrįžęs niekada nesigailėjo
– Užsiminėte, kad Lietuvoje gyvenate jau 45 metus, iš jų – beveik 40 metų Klaipėdos mieste. Kodėl nusprendėte nebegrįžti į gimtąjį Tadžikistaną?
– Penkerius metus studijavau Vilniaus dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija – A. D.) keramikos specialybę, baigiau 1984 m. Iš pradžių nusprendžiau grįžti į tėvynę, galvojau, ten kelsiu kultūros lygį. Bet tuo metu buvo užsimezgęs romanas su bendramoksle. Sprendėme, kur gyventi, čia ar ten. Išvykau į Tadžikistaną, bet po metų grįžau. Atvykau į Klaipėdą ir apsigyvenau, kitais metais bus 40 metų, kaip čia gyvenu ir dirbu – jau gerokai ilgiau nei savo tėvynėje.
– Ar kada nors gailėjotės, kad negrįžote į gimtinę?
– Ne, nesigailėjau. Čia labai greitai pajudėjo kūrybinė karjera, čia jau buvo didelis bičiulių ir kolegų ratas, buvo kažkaip lengviau. O Tadžikistane greit po mano apsisprendimo gyventi Lietuvoje prasidėjo pilietinis karas, kuris truko penkerius metus. Labai blogai ten buvo. Tuo metu iš Tadžikistano išvažiavo labai daug žmonių. To karo aš nepatyriau. Paskui prasidėjo Tadžikistano atsigavimas. Antras dalykas, mano profesijos žmonėms – keramikams – ten yra sudėtingiau išgyventi.
– Ar Tadžikistane didelė konkurencija kalbant apie keramikus?
– Atvirkščiai, konkurencijos nėra, bet ir meno paklausa nedidelė. Kalbant apie Lietuvą, meno kūrinius čia vis dėlto žmonės perka, puošia namus, biurus. Tadžikistane tokių tradicijų nėra, ten pakabina kilimą, tuo viskas ir pasibaigia. Tiesa, dabar jau po truputį viskas keičiasi, jau po truputį žmonės daugiau įsigyja meno kūrinių ir Tadžikistane, nes ten daug užsieniečių apsigyveno, gal jie kiek pradėjo diktuoti tam tikras madas. Tačiau ilgus metus ką nors parduoti mano gimtinėje buvo sudėtinga. Sovietmečiu tik muziejai pirkdavo meno kūrinius. Yra ir mano darbų nupirkę, kai ten rengdavau parodas. Siųsdavau darbus į Tadžikistaną, čia gamindavau, nes ten dirbtuvių neturėjau.
Gimtosios kalbos peripetijos
– Keista, kad ilgus metus Tadžikistane vyravo toks savotiškas požiūris į šiuolaikinį meną.
– Matote, ten ir dabar dominuoja tradicinis menas. Ten įprasti yra ornamentai, medžio raižiniai, panašiai, kokių daugybė yra Irane. Vilniaus dailės institute mokiausi modernesnio skulptūrinio meno. Aš nežiedžiu puodelių, lėkščių, vazų, ąsočių, netapau jų ornamentais, kurie ten populiarūs. Mano kūrinių braižas – ne tautinis, o pasaulietinis.
Vizija: menininkas I. Baroti įsitikinęs, jog kultūrine prasme Klaipėdą galėtų prikelti tik kurianti akademinė jaunuomenė. / Vestos Jašinskaitės nuotr.
– Ar savo gimtinėje esate žinomas menininkas?
– Tadžikistane esu žinomas, ten ir spaudoje kartais apie mane parašo. Buvo išspausdintas didelis interviu regioniniame laikraštyje „Azija plius“. Jie irgi panašių dalykų klausinėjo, bet jiems sakiau, kad tautodailė turi būti tautodaile, o modernus menas turi būti moderniu menu. Pasakojau jiems, kad ir Lietuvoje yra tradicinis tautos menas, bet jis nesuplaktas su moderniu menu. Kitaip tariant, aiškinau, kad reikia plačiau žiūrėti į kūrybą.
– Tadžikų kalbos nepamiršote taip ilgai gyvendamas Lietuvoje ir ar lietuviškų žodžių nepainiojate su tadžikiškais?
– Žodžių nepainioju, bet tadžikų kalba labai keičiasi, kadangi jau 45 metai praėjo nuo mano išvykimo, tai mano tadžikų kalba yra tokia labiau buitinė, ne literatūrinė. Pernai su vaikais ir anūkais važiavome į Tadžikistaną, vietiniai manęs klausė, iš kur atvažiavau, nes, anot jų, esu ne mūsiškis. Sakau, kad esu vietinis, o jie juokiasi, nes po dviejų pirmų sakinių nusprendė, kad esu atvykėlis. Per tuos metus kalba labai pasikeitė, atsirado naujadarų, pavyzdžiui, literatūrinę kalbą, kuria kalbama per TV, jau ne visai suprantu. Sovietmečiu būdavo daug rusiškų pavadinimų: „magazin“ (liet. parduotuvė), „aeroport“ (liet. oro uostas), o dabar tų žodžių nebeliko, atsirado tadžikiški žodžiai, kurių aš jau nežinau. Tadžikų kalba spaudą man skaityti gana sunku, tad skaitau rusiškai, nes jie spausdina laikraščius ir rusų kalba. Pamenu, buvo atvykęs Tadžikistano prezidentas į Lietuvą, susitiko su mūsų prezidentu Valdu Adamkumi, pakvietė į tą susitikimą ir mane kaip Lietuvoje gyvenantį tadžikų atstovą. Tadžikistano žurnalistai tada ėmė mane kalbinti, buvau šokiruotas, kad sunkiai suprantu, ko manęs klausia. Tadžikų kalba priklauso persų kalbų grupei. Tadžikistano istorija gana turtinga, taip pat ir savo literatūra. Kai prasidėjo sovietmetis ir buvo įvesta kirilica, buvo faktiškai nukirsta svarbi tautos šaknis. Įsivaizduokite, kad kas nors panaikintų lotynišką šriftą ir įvestų arabišką. Tadžikistane įvyko panašiai.
Požiūris į Rusiją
– Koks paprastų tadžikų požiūris į Rusiją pačiame Tadžikistane?
– Ne paslaptis, kad tadžikai ilgą laiką buvo gana prorusiški, į Rusiją tadžikai ir dabar dažnai važiuoja uždarbiauti. Bet šiuo metu požiūris į Rusiją keičiasi, karas Ukrainoje daro savo. Kiekvieną kartą, kai atvykstu ten, diskusija tuo klausimu netyla tarp draugų, kolegų ir šeimos narių. Mano požiūris į Rusijos veiksmus toks, kaip kiekvieno sveikai mąstančio žmogaus, netoleruojančio smurto ir teroro.
– Daugumos lietuvių požiūris į Rusiją sovietmečiu irgi buvo gana priešiškas.
– Ir aš tai suprantu, nes, pavyzdžiui, Tadžikistanas irgi iš visų pusių apsuptas valstybių, kurios jam yra nedraugiškos. O Tadžikistanas juk labai turtingas auksu, aliuminiu, ten kone ištisus metus auga vaisiai ir daržovės, kuriuos reikia kažkur eksportuoti. Tiesa, kinai pastaraisiais metais nutiesė daug gerų kelių, įrengė tunelius po kalnais. Tik kinai veltui nedirba. Mano žiniomis, iš penkių Tadžikistano aukso kasyklų keturios priklauso kinams. Kinų ekonominė invazija didelė, bet kitos išeities nėra. O vietos produkcija labiausiai eksportuojama į Rusiją, nes tai – didelė valstybė. Tik su Rusija Tadžikistanas sienų neturi, reikia vežti per kitą šalį. Pietuose yra Afganistanas, vakaruose – Uzbekistanas, šiaurinė siena ribojasi su Kirgizija, o rytuose – su Kinija. Kinams iš mūsų nieko nereikia, jie ir taip ilgainiui paims, ką norės. Tad Rusija liko viena galimybių prekybai, iš ten gaunant dujų ir naftos. Todėl santykiai su Rusija lig šiol buvo glaudūs.
– Ar prasidėjus karui su Ukraina tadžikų pozicija Rusijos atžvilgiu keičiasi?
– Pačioje Rusijoje pradėjo labiau spausti emigrantus, stipriai išaugo šovinizmas po teroristinio išpuolio pamaskvės koncertų salėje „Crocus City Hall“, kai žuvo maždaug pusantro šimto žmonių ir kai buvo paskelbta, kad tariami šauliai – Tadžikistano piliečiai. Kažkaip keistai visa šita istorija nutilo, tarsi nieko ir nebuvo. Abejonių kelia viskas, pradedant sulaikytaisiais, baigiant atsakymais į klausimus, kas vis dėlto buvo tie užsakovai ir ko tomis žudynėmis buvo siekta.
„Tautų draugystės“ neliko
– Užsiminėte, kad tadžikai jūsų klausinėja ir apie Lietuvą. Kaip jiems mes atrodome?
– Kol nesusiduria su lietuviais ir neatvyksta į Lietuvą, turi visokių minčių. Tačiau dabar Lietuvoje yra tikrai labai daug atvykusių tadžikų, jie čia dirba samdomais darbininkais, patys kuria verslus. Ypač Vilniuje, kur sutikau ne vieną tautietį. Jie ten įkūrė restoranus. Klausiu, kodėl jie Rusijoje nedirba, o čia atvažiavo? Jie žodžių į vatą nevynioja, sako, kad rusai – nacionalistai. Aš sakau, bet juk ir apie lietuvius taip kalbėjote, jie man šypsosi: „Ne, lietuviai ne tokie, gal jie ką ir galvoja, bet neužgaulioja.“
Didžiausias skaudulys yra, kad esame uostamiestis, netgi kurortinis miestas, o jaunų žmonių – mažai.
– Kas pasikeitė, kalbant apie Rusiją, juk sovietmečiu buvo itin deklaruojama tautų draugystė?
– Rusiškas šovinizmas buvo ryškus ir sovietmečiu. Tuo laiku gyvenau ir Tadžikistane, ir Lietuvoje, todėl žinau, ką sakau. Lietuviai jokie ne nacionalistai ir ne šovinistai. Tai yra propagandos padarinys, lygiai kaip „banderovcais“ ir fašistais Rusijoje dabar vadinami ukrainiečiai. Beje, rusų propaganda Tadžikistane žmones labai stipriai veikia. Pats žiūrėjau rusiškus kanalus Tadžikistane, patikėkite, jie į propagandą labai daug investuoja. Pasėdėjus savaitę prie tokio TV, ne vienam požiūris pasikeistų taip, kaip reikia rusų propagandistams. Medžiaga parengta labai kokybiškai, naudojami psichologiniai triukai, paprastiems žmonėms visas tas melas brukamas suprantama kalba.
Apie pigią darbo jėgą
– Užsiminėte, kad, nepaisant to, tam tikras perversmas tadžikų protuose vyksta ir ne visada rusų propagandistų naudai. Kas nutiko? Ar taip juos paveikė Rusijos įsiveržimas į Ukrainą?
– Didelę įtaką turėjo karas, antra vertus, Tadžikistane pasikeitė ir politikai. Jau pasigirsta tokių minčių, kad su rusais reikia baigti draugystes, nes tai – nepatikimas partneris. Kaimynai uzbekai savo istorijos vadovėliuose vaikams jau pateikia informaciją apie sovietų vykdytą jų tautos genocidą, Tadžikistane to dar nėra. Bet tai, ką tauta išgyveno, kitaip to nepavadinsi. Pats pamenu mokyklos laikus, mokyklą baigiau 1974 metais, kai gal nuo šeštos klasės rudeniop kasmet mus išveždavo nuiminėti medvilnės derliaus. Patikėkite, tai labai sunkus darbas. Mus apgyvendindavo daržinėje, miegodavome ant sudedamųjų lovelių ir tris mėnesius saulėkaitoje diena iš dienos rinkdavome medvilnę, už jos kilogramą mokėdavo kapeikas, buvo nustatytos surinkimo normos, regis, 8 kg per dieną. Neįvykdžiusiems normos grėsdavo nuobaudos. Rankos būdavo kruvinos, nes medvilnės krūmeliai dygliuoti. Dabar daugiausia medvilnę augina Uzbekistane, kur landšaftas lygus ir derlių galima nuimti naudojant mechanizmus, o Tadžikistane vietos kalnuotos, lygių laukų labai mažai, mašinų medvilnės nuėmimui niekaip nepanaudosi, todėl tiek tada, tiek ir dabar ji nuimama rankomis.
– Grįžtant prie vaikų darbo. Juk prasidėjo mokslo metai, o vaikai, užuot mokęsi, dirba vergišką darbą. Kaip čia taip?
– Visiškai teisingai. Dirbama ne mėnesį, o tris. Mokymo planas visiškai sugriūna. Vaikai taip ir likdavo kažko neišmokę.
– Kaip manote, ar tai būdavo daroma sąmoningai, ar tiesiog trūko darbo jėgos?
– Reikėjo pigios darbo jėgos. Dar vienas svarbus momentas, kalbant apie rusišką šovinizmą. Pas mus buvo ir rusiškų mokyklų, jų mokinius ryte atveždavo į medvilnės laukus, o vakare autobusais parveždavo namo, mes, tadžikai, nakvodavome daržinėse tuos tris mėnesius niekur nepajudėdami iš vietos. Be to, rusų vaikams negaliojo jokių normų reikalavimai, kiek jie pririnkdavo tos medvilnės, tiek užtekdavo, niekas į tai nekreipė dėmesio. O ir dienos normos jiems būdavo mažesnės, ne 8, o 5 kg. Jau tada man dėl tokios baisios neteisybės virė kraujas. Kodėl jie taip saugomi, o mūsų vaikai taip engiami?
Kūrybinio jaunimo klausimas
– Grįžtant apie Klaipėdą, kaip per tuos keturis dešimtmečius keitėsi miestas ir jo žmonės?
– Džiugu, kad Lietuvoje, taip pat ir Klaipėdoje, poreikis menui visada buvo, nors mūsų pačių vartojimas buvo mažesnis nei dabar.
– Ar Klaipėdą galima vadinti kultūringu miestu?
– Tai – atskira tema. Klaipėdos kultūrinis griuvimas prasidėjo gal tada, kai įstojome į ES, kai buvo atvertos sienos. Mes šiandien nebeturime jaunųjų menininkų. Progresyvių, tuo pat metu „agresyvių“ menininkų nėra. Kviečiu nemokamai eksponuoti darbus galerijoje, bet jų neatsiranda. Turiu planų lapkričio pabaigoje surengti jaunųjų menininkų darbų parodą, skleidžiu žinią, kad ateitų, siūlytų darbus, kuriuos norėtų parodyti. Nėra akademinio jaunimo, Dailės akademijos padalinys labai mažas. Kai prasidėjo kova už nepriklausomybę, įvyko toks ir kultūrinis sprogimas, nes atgavome laisvę. Tada telkėsi jaunimas iš dailės srities, konservatorijos, teatro, jie kažką kūrė, dažniausiai be pinigų. Dabar ta karta paseno, o pamainos nėra. Ir kol neatsiras „agresyvus“ akademinis jaunimas, Klaipėda kultūriniu požiūriu merdės. Jaunuomenė renkasi užsienį arba Vilnių, kurį, beje, vejasi Kaunas. O Kauną kas pakėlė? Irgi studentai. Mes Klaipėdoje dar nepasiekėme to dugno, kad galėtume atsispirti. Didžiausias skaudulys yra, kad esame uostamiestis, netgi kurortinis miestas, o jaunų žmonių – mažai.
– Niekas nieko nesiūlo, kaip išsiveržti iš šito uždaro rato?
– Anaiptol, mes siūlėme įvairius variantus, kaip išjudinti Klaipėdos kultūrinį gyvenimą, tačiau be rezultatų. Dabar vėl valdžia kalba, kad reikia pritraukti jaunimą, suteikti jam sąlygas gyvenimo startui. Gal po kokių penkerių metų jie pradėtų stotis ant kojų. Negaliu nepaminėti Alfonso Žalio strategijos, kai jis kvietė į Klaipėdą meno žmones ir duodavo jiems ir būstą gyvenimui, ir dirbtuves darbui, kad jie čia tik liktų, kurtų, keltų miestą. Ir pats tokiu būdu atsidūriau Klaipėdoje, čia atsirado menininkų iš visų miestų, nes jiems sudarė sąlygas. Dabar turėtų būti atrasta kažkokia kita forma, kaip pritraukti žmones, bet tai reikia daryti. Pamenu, kai ruošėsi statyti Kultūros fabriką, mus kviesdavosi pokalbiams, kaip mes įsivaizduojame, kas ten turėtų būti. Mes siūlėme idėjas, paskui staiga pamatėme, kad viskas linksta ne į tą pusę, kol vieną dieną išgirdome, kad čia menų nebus. Paskui kilo kova už buvusį policijos pastatą Jūros gatvėje. Viskas baigėsi be rezultatų. Juk savivaldybė turi daugybę tuščių pastatų, tai leiskite ten veikti kūrėjams, jei norite, kad kas nors pajudėtų mieste. Labai tikiu, kad kas nors pajudės, nes uostamiesčiai visame pasaulyje gyvi, multikultūriniai, klestintys miestai. Todėl, tikiu, ir Klaipėda turėtų sulaukti pakilimo.
Projektą „Klaipėdos žmonės“ finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.
