Įrašė į magnetofono juostą

– Ar pamenate, kaip buvo statomas „Geras žmogus iš Sezuano“ ir V. Kernagis kūrė jam dainas?

– 1990 metais režisierė Aurelija Ragauskaitė atvyko į Klaipėdą statyti Bertoldo Brechto pjesę „Geras žmogus iš Sezuano“. B. Brechtas be personažų dialogų naudojo dainas. Tai buvo laikai, kai V. Kernagis buvo labai populiarus, gal todėl režisierė pasikvietė būtent jį, taip pritraukdama spektaklį prie to laikmečio ir suteikdama jam aktualumo. Nežinau, kiek laiko jis kūrė muziką, bet Klaipėdoje ją pristatė per vieną dieną. Studijoje buvo tai, ką Klaipėdos dramos teatras turėjo geriausio: pianinas „Petrof“, magnetofonas „Jupiter“ ir galas žino koks mikrofonas. Tądien gal per penkias ar šešias valandas V. Kernagis įrašė visas dešimt dainų. Viskas buvo atlikta be galo profesionaliai. Kadangi V. Kernagis nemokėjo natų, jo atlikimas buvo tiesiog įrašytas į magnetofono juostą. Vienas įrašas, kaip darbinė medžiaga, liko teatrui, kitą gavome mes su Regina Šaltenyte. Kadangi jau buvome šeima, namie mokėmės „zongų“ iš magnetofono įrašų, dainuodami kartu su V. Kernagio balsu.

– Vaidinote pagrindinius spektaklio veikėjus?

– Didžiausias krūvis spektaklyje teko Reginai. Ji atliko Šen Te vaidmenį, todėl dainavo bene pusę visų „zongų“. Tai buvo nemenka atsakomybė. Aš vaidinau kontroversišką asmenybę – vandens pardavėją Vangą ir dainavau vieną „zongą“. Šis muzikinis spektaklis visas buvo atliktas be mikrofonų. Pats nesu labai geras dainininkas, todėl savo „zongą“ atlikau pusiau kalbėdamas, pusiau dainuodamas. Regina su savo užduotimi susidorojo labai gerai, pamenu, kad Vilniuje po spektaklio ji su V. Kernagiu kažką kalbėjo, bet aš to pokalbio smulkmenų nežinau. Vaidinome ir dainavome, kaip sename operos teatre – be jokio įgarsinimo. Spektaklio dainos patiko ne tik mums, bet ir visiems spektaklyje vaidinusiems aktoriams.

– Kaip V. Kernagis įvertino savo paties kūrybą spektaklyje ir jūsų darbą?

– Kiek pamenu, į premjerą V. Kernagis neatvažiavo, bet po kelių mėnesių jis atėjo į spektaklį, kai klaipėdiečiai gastroliavo Vilniuje Jaunimo teatre. Tai buvo vienintelis kartas, kai sukūręs šias dainas, jis išgirdo spektaklyje jas atliekančius aktorius. V. Kernagis pats savęs nelaikė dideliu muzikantu ar kompozitoriumi, nors aš manau, kad jis buvo vienas stipriausių melodistų Lietuvoje.

Siekis: aktorius I. Reklaitis ilgokai ieškojo spektakliui kurtų maestro dainų ir jas netikėtai surado. / I. Reklaičio asmeninio archyvo nuotr.

Nurašė ir pamiršo

– Kaip atsitiko, kad tarp begalinio populiarumo V. Kernagio dainų neiškilo ir šie „zongai“?

– Aš labai stebėjausi, kad V. Kernagis niekada ir niekur pats šių „zongų“ nedainavo ir niekur apie juos nekalbėjo. Nežinau, kodėl. Gal jis kritiškai vertino šį darbą ar tiesiog norėjo pamiršti. Kai bene po septynerių metų spektaklis buvo nurašytas, Nacionaliniame teatre vyko kažkoks pobūvis, sutikau V. Kernagį ir ryžausi prie jo prieiti. Tai nebuvo labai paprasta, nes jis turėjo daugybę gerbėjų ir buvo pavargęs nuo jų dėmesio. Prisistačiau ir paklausiau, koks „zongų“ likimas. Jis pažiūrėjo į mane nieko gero nežadančiu žvilgsniu ir sako: „Klausyk, seni, aš dabar visai kitais dalykais užsiėmęs, nelįsk, eik linksminkis.“

– Ar tai buvo vienintelis jūsų bandymas pakalbinti maestro?

– Dar po bene dešimties metų V. Kernagis atvažiavo į Klaipėdą koncertuoti Parodų rūmuose vykusiame kalėdiniame vakare. Buvo pilna salė, jis dainavo populiariausias savo dainas, bet kažkodėl nesijautė polėkio. Gal Vytautas jau žinojo apie savo ligą, o gal tik nujautė. Po koncerto mes su Regina priėjome prie jo padėkoti, jis apsidžiaugė. Mes ir vėl prakalbome apie jo „zongus“. Vytautas atvirai pasakė, kad neprisimena nė vienos natos, nė vieno žodžio. Man reikėjo savotiško jo palaiminimo, todėl paklausiau, ar jam būtų įdomu, jei tos dainos atsirastų ir atgimtų. Jis patvirtino, kad to norėtų.

Tada ir prasidėjo paieškos?

– Kitą dieną aš nubėgau į teatro archyvą Herkaus Manto gatvėje, radau „Gero žmogaus iš Sezuano“ voką, kuriame turėjo būti visa spektaklio archyvinė medžiaga. Vokas buvo didelis, bet beveik tuščias – tik pjesė, kelios nuotraukos ir vienas natų lapelis, kuriame buvo vienos dainos melodijos vienintelė eilutė. Ir viskas. Jokių akordų! Teatre daugiau nieko neradau. Mano entuziazmas staiga baigėsi, supratau, kad pažado negalėsiu įvykdyti.

– Ar manėte, kad paieškos taip ir baigsis?

– Kai po metų pasklido kalba, kad V. Kernagis sunkiai serga, vėl ėmiausi paieškų. Kreipiausi į spektaklio akompaniatorius Bangą Balakauskienę ir Arnoldą Jankūną. Banga patikino, kad viską buvo išmokusi mintinai ir grodavo iš atminties, natų neturi. Arnoldas prisiminė, kad pas tėvus garaže turėtų būti padėtos natos. Labai jo laukiau, paaiškėjo, kad jis rado tik dviejų dainų įrašą, bet jų kokybė buvo prasta. Jei nebūtume radę natų, ketinau surinkti spektaklyje dainavusius aktorius ir būtume bandę iš atminties, kartu su akompaniatoriais atkurti visas dainas. Neabejoju, kad mums būtų pavykę, nes mūsų aktoriai – labai dainingi, o melodijos – įsimenančios.

– Minėjote, kad vieną įrašą turėjote judu su Regina. Koks jo likimas?

– Apmaudu, kad jis pražuvo mūsų sūnų rankose. Berniukai nesuprato jų vertės ir juostelę sukarpė.

Išgelbėjo atsitiktinumas

– Kaip galiausiai radote šį įrašą?

– Praėjo dar šiek tiek laiko ir būdamas teatro mažojoje salėje visiškai atsitiktinai mūsų garso operatoriaus Sigito Račkausko paklausiau apie spektaklio archyvo likimą, teiraudamasis, kur jis galėjo dingti. S. Račkauskas pribloškė atsakymu – pasirodo, turi visą V. Kernagio įrašytą juostą. Ir atnešė. Pamenu, kai pasikišęs po palto skvernu tą juostą nešiausi namo, glaudžiau ją prie širdies, kaip brangiausią daiktą. Parsinešiau, bet paklausyti negalėjau, nes tokių juostinių magnetofonų beveik nebebuvo likę. Nebeturėjome jo ir mes. Paskambinau pažįstamam žmogui iš „Balticum“ televizijos ir kitos dienos vakare jis man atvežė juostinį magnetofoną.

– Ar tai buvo tikrai tas įrašas?

– Palaukėme, kol magnetofonas atšilo, įsijungėme ir abu su Regina išgirdome V. Kernagį dainuojant „...kol aš dar žilas nebuvau, skraidžiau padebesiais…“. Pajutau tikrą laimės akimirką, nepaprastą džiaugsmą, kad pagaliau pavyko rasti tai, ko taip ilgai ir atkakliai ieškojau. Susižvalgėme su Regina ir pamatėme vienas kito akyse ašaras. Toliau viskas vyko labai greitai, nusipirkau tris kasetes, padauginau šį įrašą, kad jis tikrai nedingtų. Viena kasetė buvo skirta V. Kernagiui, antrą pasilikau sau, o trečią paslėpiau, kad niekur nedingtų.

– Ar pavyko ją perduoti dainų autoriui?

– Laukiau progos nuvežti ją V. Kernagiui, bet užtrukau, nes buvo Naujieji metai, nebuvo galimybės nuvažiuoti į Vilnių. Tik vėliau supratau, kad tai buvo savotiškos lenktynės su mirtimi. Nežinojau, kaip rimtai serga Vytautas, gal būčiau tai padaręs anksčiau. Vasarį vienai dienai nuvažiavau į Vilnių pasveikinti su gimtadieniu savo mamą. Per vargus gavau Vytauto telefono numerį, daug kartų skambinau, bet jis nė karto nepakėlė ragelio. Tada sugudravau: parašiau žinutę, kurioje prisistačiau ir parašiau, kad, kaip ir jis, esu lankęs dramos būrelį pas Valeriją Marcinkevičiūtę-Karalienę. Vytautas buvo vyresnis už mane ir mes būrelyje nesusitikome, bet tai nesvarbu. Būtent šis būrelis jam buvo šventas dalykas, visi mes buvome tarsi vienos kraujo grupės. Maždaug po pusvalandžio V. Kernagis man perskambino. Pradėjau sakyti, kad turiu jo įrašą spektakliui ir norėčiau, kad jis nepatektų į rankas tų žmonių, kurie galėtų iš to pelnytis. Nes tai tikrai buvo turtas. Gudrus žmogus galėjo įvairiai su juo pasielgti. Klausiau, ką man daryti su tuo įrašu. Jis pavargusiu balsu pasakė: „Klausyk, seni, man dabar labai blogai, mane veža į ligoninę...“ Spėjau paklausti, ar galiu jį perduoti aktoriui Gediminui Storpirščiui, kurį pažinojau. Vytautas patvirtino, kad jam tikrai galiu. Taip ir padariau. Šis pokalbis įvyko maždaug prieš pusantro mėnesio iki V. Kernagio mirties.

Pajutau tikrą laimės akimirką, nepaprastą džiaugsmą, kad pagaliau pavyko rasti tai, ko taip ilgai ir atkakliai ieškojau.

Savo balso nebeišgirdo

– Ar jūsų pagalbos išleidžiant naują „zongų“ įrašą nebeprireikė?

– Mano atvežtos kasetės neužteko. Iš jos padaryti naują įrašą į kompaktinį diską nebuvo galima, reikėjo originalios juostelės. Ją teko vežti Vytauto kolegai į Palangą. O jis ją perdavė vilniečiams ir jie profesionalioje studijoje iš juostelės išgavo visus garsinius niuansus.

– Kaip sužinojote apie kompaktinės plokštelės atsiradimą?

– Po metų mudu su Regina buvome pakviesti į Vilniaus rotušėje surengtą V. Kernagio mirties metinių renginį. Aš atėjau gerokai anksčiau, salė dar buvo beveik tuščia, dar buvo tikrinamas garsas. Įėjau ir išgirdau jau sutvarkytus „zongus“. Ten pat atsisėdau ir išsižiojęs klausiausi. Mane užplūdo tos pačios emocijos, kaip pirmą kartą išgirdus įrašą, kai po ilgų paieškų tai suskambo mūsų namuose. Buvo tikra palaima. Tai buvo išleista kompaktinė plokštelė „Neatrastas Vytautas Kernagis“. Nepagailėjau pinigų ją įsigyti, nes negalėjau grįžti be tokios ypatingos lauktuvės Reginai, mat ji tada su manimi į Vilnių nevažiavo. Tuo metu tokia dovana buvo įteikta Prezidentui Valdui Adamkui ir dainų aranžuotojui Andriui Kulikauskui.

– Gal susitikote su V. Kernagio našle?

– Tada mane kankino vienintelis klausimas – ar Vytautas spėjo išgirsti savo dainas. Pasibaigus renginiui priėjau prie jo žmonos Dalios. Ji atsakė man į šį klausimą – nespėjo. Jaučiausi pralaimėjęs lenktynes su laiku. Aš tikiu, kad šie spektaklio „Geras žmogus iš Sezuano“ „zongai“ virs dainomis. Jos dar atgims kokiame nors ypatingame projekte ir taps tokios pat žinomos, kaip visos kitos V. Kernagio dainos.