Lietuvoje plagiatas – kasdienybė. Svetimus autorinius darbus čia vagia ir paprasti piliečiai, ir akademikai. Daugeliu atvejų pas mus autorius pats turi kovoti su intelektinių kūrinių vagimis ir pats turi ginti savo teises teismuose.

Panaudojo reklamos buklete

Klaipėdietis istorinių spaudinių leidėjas Kęstutis Demereckas jau ne vienus metus užsiima specifine leidyba.

Jis pats renka informaciją apie Klaipėdos krašto miestelius ir gyvenvietes, rašo pažintinio, kultūrinio, istorinio pobūdžio tekstus, ieško anų laikų fotografijų ar atvirukų bei leidžia knygas.

Darbas – kruopštus, reikalaujantis daug pastangų ir kompetencijos.

Tad autoriui būna labai apmaudu aptikus, kad jo tekstus be atsiklausimo ir autorystės nuorodų panaudojo kiti.
Kitaip tariant, pavagia be jokių skrupulų.

"Savo tekstų randu įvairiuose leidiniuose. Kartą plaukėme keltu iš Kylio, ten buvo padėti reklaminiai bukletai keturiomis kalbomis apie Klaipėdos kraštą. Ir skaitau aš savo tekstą apie Kintus, kuris nukopijuotas žodis į žodį nuo mano leidinio. Pasirodo, žmonės nesivargina nieko savo parašyti, paima ir nukopijuoja", – piktinosi leidėjas.

Vagiliauja už ES pinigus

Bene didžiausi vagys – įvairių kultūrinių programų "kūrėjai" už ES pinigus.

Pasirodo, dažnas atvejis, ypač rajonuose, kai, rengiant spaudai kokią nors knygą apie krašto ar miestelio istoriją, tiesiog kopijuojami jau parašyti darbai.

"Jie iš mūsų leidinių lengva ranka kopijuoja žemėlapius, iliustracijas, tekstus. Tai – pats lengviausias būdas įgyvendinti tokį "projektą", juk mažai kur tie jų opusai skelbiami, gal todėl jie tikisi, kad ir vagystės niekas nepastebės", – svarstė K.Demereckas.

Kitas klaipėdietis spaudos fotografas Vytautas Liaudanskis buvo labai nustebęs, kai savo paties darytas nuotraukas pamatė vienoje knygoje apie rajono miestelį. Ten prie jo darbų buvo užrašyta "Muziejaus archyvas".
Akademikų pokštai

K.Demereckas teigė, jog ne kartą reiškė pretenzijas dėl vagysčių.

Vieni vagišiai atsiprašydavo ir klausdavo, kuo galėtų atsilyginti, tačiau iš jų nė vienas piniginio atlygio nesiūlė. Nors baudos už plagijavimą yra nemenkos.

"Nustebau, kai vienas akademikas savo knygoje panaudojo labai gražią mano darytą nuotrauką – kompoziciją su maldaknygėmis bei žvakide – ir nenurodė jokios autorystės. Maža to, manęs net neatsiklausė, ar sutinku, kad mano darbas būtų publikuojamas. Nieko jam nesakiau, kad nenumirtų iš gėdos", – liūdnai pajuokavo K.Demereckas.

Klaipėdietis pasakojo, kad leidykla "Šviesa" neretai prašydavo panaudoti fotografijas vadovėliuose, ir autorius mielai sutikdavo.

"Atsiųsdavo sutartį, sumokėdavo 30 litų, kartais nesumokėdavo, bet atsiklausdavo. Tai yra žmogiška ir natūralu, jie nurodo autoriaus pavardę, tada nėra ko pykti. Bet kai pavagia ir tyli, tada jau – bjauru. Pavyzdžiui, mano bičiulė vienai savivaldybei padovanojo įrėmintus karpinius ir po kurio laiko pamatė, kad tos savivaldybės leidinyje yra to karpinio kopija, be jokių nuorodų apie autorystę. Vagys ir tiek", – įsitikinęs leidėjas.

Užsienyje lekia iš postų

Vakarų Europoje autoriaus teisės gerbiamos kur kas labiau nei pas mus, ten baudos už plagiatą yra labai griežtos.

"Autorius ten yra saugomas kaip reikiant. Juk ne vienas Vokietijos valdžios vyras krito iš posto, kai paaiškėjo, kad jie nuplagijavo mokslinius darbus, daktaro disertacijas. Pavyko įrodyti, kad nurašyta labai daug. O pas mus kas vyksta? Pas mus – žemas vagių lygis", – neslėpė K.Demereckas.

Nugvelbęs K.Demerecko istorinį atviruką, įkliuvo ir vienas dienraštis. Autoriui pavyko įrodyti savo tiesą ir su laikraštininkais susiderėti, kad šie už skriaudą pareklamuotų naują leidyklos knygą.

"Juk nėra sunku paklausti, ar galima panaudoti dalį teksto arba iliustraciją. Kritiniu atveju galima nurodyti, kas yra autorius, o čia paima, nurašo, kaip savo. Dar turėjau su viena profesore rimtą ginčą dėl autorystės, bet susitarėme", – teigė K.Demereckas.

Rašytojai ginasi patys

Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA) direktorius Jonas Liniauskas tvirtina, kad plagiato atveju tekstų ar fotografijų autoriai turėtų kreiptis į teismą. Nes rašytojai LATGA neperdavė savo turtinių teisių, kaip yra padarę muzikantai, dainų autoriai.

Taigi autoriaus santykis su leidėju ir teisių perdavimas yra tik jo bei leidėjo reikalas.

"Mes rašytojams mokame tik už knygų panaudą bibliotekose, gavę statistiką, kiek kartų buvo skaityta knyga. Tuos pinigus iš valstybės biudžeto perveda Kultūros ministerija, o mūsų asociacija juos paskirsto. Mes surenkame pinigus ir išdaliname autoriams už kūrinių kopijavimą popieriniu būdu", – tvirtino J.Liniauskas.

Net norint publikuoti naujos Nidos bažnyčios fotografiją, reikia kreiptis į LATGA, gauti licenciją, už tai bus sumokėta architektui, kuris statė tą bažnyčią.

Taip esą yra su visais naujesniais žymiais architektūriniais kūriniais, kurie naudojami reklamai ar kokiam kitam tikslui.

"Rašytojai, kurie nukentėjo nuo plagiato, turi kreiptis į advokatą, kreiptis į teismą, įrodyti vagystę ir išsireikalauti pageidaujamą sumą iš plagiatoriaus", – teigė J.Liniauskas.

Situacija varo į neviltį

Anot teisininkų, autorinių teisių bylos yra pačios "slidžiausios".

Ne taip seniai Lietuvoje pešėsi dvi leidyklos dėl vienos knygos. Viena jų pakeitė knygos pavadinimą, kita užginčijo.
Paaiškėjo, kad pasipiktinusios leidyklos licencija tai knygai pasibaigusi. Ją įsigijo kita leidykla, pasamdė kitą vertėją, tas kitaip išvertė.

"Patys dažniausi atvejai, kai, neatsiklausę autorių, kažkokie veikėjai plagijuoja ir platina jų tekstus. Kūrinio panaudojimas be autoriaus sutikimo yra pirmas pažeidimas. Pirmiausia reikia tartis su autoriumi dėl atlygio, ar tai būtų keli eilėraščio posmeliai, ar kitokio kūrinio pastraipa. Juk kai kurie autoriai gali nesutikti, kad tame leidinyje būtų jų pavardė ar kūryba", – pastebėjo J.Liniauskas.

Nors LATGA vadovas mano, kad situacija turėtų būti pakeista per artimiausius penkerius metus, tačiau iki šiol Lietuvoje apie autorių teises ar intelektinę nuosavybę jokių užuominų nėra ne tik mokyklos programoje, bet ir Dailės akademijoje.

Kam mokėti, jei gali vogti?

"Patys autoriai nežino savo teisių. Jie nuneša savo knygą į leidyklą, jam sumoka pinigus ir jis džiaugiasi, kad tą kūrinį išleis. Bet kai pasirašo sutikimą, kad leidžia atgaminti savo kūrinį visokiais pavidalais, nepagalvoja, jog už tas kopijas jiems irgi priklauso atlygis", – pabrėžė J.Liniauskas.

LATGA vadovas mano, kad autorius reikia šviesti apie jų teises.

J.Liniauskas prisiminė komišką situaciją, kai viename rajone miesto jubiliejaus proga pastatytą stelą po keliasdešimties metų perdirbo kitas skulptorius, prilipdydamas "girtuoklį su statine".

"Tokie dalykai pasitaiko dėl neišmanymo. Jei apklaustumėte žmones, paaiškėtų, kad pusė jų nežino, kas tos autorinės teisės, jie nežino, kad negalima vogti, negalima nemokamai kopijuoti, išskyrus asmeniniams tikslams ir tik vieną egzempliorių. O kiti apsimeta, kad nesupranta, nes nenori mokėti. Kam mokėti, jei galima pasivogti?" – ironizavo J.Liniauskas.

Kovoja su plagiatoriais

LATGA 2011 metų ataskaitoje rašoma, kad po to, "kai viena politinė partija politinėje reklamoje panaudojo M.Mikutavičiaus ir M.Matulevičiaus kūrinį "Aš myliu Lietuvą" be autorių sutikimo, įvairūs interesantai ir reklamos gamintojai kurį laiką intensyviai domėjosi kūrinių panaudojimo reklamoje subtilybėmis".

Padažnėjo autorių klausimų, susijusių su kūrinių skaitmeninimu ir elektronine leidyba, ir tada, kai Lietuvos nacionalinė M.Mažvydo biblioteka pradėjo skaitmeninti kūrinius.

LATGA specialistai pastebėjo, "kad besidomintys autorių teisės klausimais įprastą kūrinio panaudojimą komerciniais tikslais neteisingai prilygindavo turtinių teisių apribojimo atvejams, pavyzdžiui, citavimui, kūrinio panaudojimui mokymo tikslais ar informacijos tikslais."

2012 m. LATGA iniciatyva buvo iškeltos dvi administracinės bylos dėl neteisėto muzikos kūrinių naudojimo neturint licencinės sutarties su LATGA bei paskirtos administracinės baudos už neteisėtą literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) ar gretutinių teisių objekto arba jų dalies viešą atlikimą.

LATGA teigia, jog šių administracinių bylų pagrindu civiline tvarka išsiieškojo žalos atlyginimą iš pažeidėjų.

2011 metais buvo iškeltos stambios bylos (ieškinių suma – 877 572 litai) kabelinės retransliacijos operatoriams.