Vieną spalvingiausių politikų Česlovą Juršėną už jo padorumą ir gyvenimo nuostatas gerbia ne tik kolegos, bet ir oponentai. Buvęs Seimo pirmininkas ir žinomas žurnalistas, nestokojantis humoro jausmo, atskleidė pikantišką biografijos faktą – jo artimieji jį spaudė tapti kunigu.

Kaimas kryžkelėje

– Iš kur esate kilęs?

– Esu kilęs iš Rytų Lietuvos, Ignalinos rajono. Gimiau "po lenkais", tai yra tuo metu, kai Vilniaus kraštas buvo okupuotas tuometės Lenkijos valstybės. 1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir jau po dviejų savaičių Lenkija buvo užspausta iš dviejų galų: iš vienos pusės – hitlerinės Vokietijos, iš kitos – stalininės Tarybų Sąjungos, kuri užėmė didelį gabalą žemių, tarp tų užimtų teritorijų – ir Vilniaus kraštą. Ta istorija gerai žinoma – kraštas grąžintas Lietuvai. Tačiau buvo vienas niuansas: užgrobtos Lenkijos gabalas atiteko Tarybų Sąjungai arba Baltarusijai. Ir mano Panižiškės kaimas buvo ant ribos. Per mano tėvo pievą ėjo naujoji Lietuvos Respublikos siena su Tarybų Sąjunga. Tiesa, paskui, kai Lietuva buvo inkorporuota į TSRS, didžioji dalis krašto prijungta prie Lietuvos teritorijos. Kai tik pradėjau suprasti, kas yra kas, prisimenu, anais laikais būdavo sakoma "iš Lietuvos paėmė sau žmoną" arba "į Lietuvą nutekėjo", nes ten buvo Lietuva, o čia – ponų Lenkija.

– Kokie santykiai vyravo tarp vietos lenkų ir lietuvių tuo metu jūsų tėviškėje?

– Lietuviai mūsų krašte buvo spaudžiami. Tai pasakojo ir tėvas, ir mama. Kai pradėjau skaityti, namuose beveik nebuvo lietuviškų knygų, vien – lenkiškos. Ir aš taip pamažu pramokau lenkiškai, tai vienas pliusas iš tos blogos anų laikų tvarkos, nes lietuviškas švietimas buvo taip užspaustas, kad mūsų krašte buvo likusi tik viena lietuvių gimnazija Švenčionyse.

– Ar ką nors pamenate iš karo laikų?

– 1941 m. man buvo treji metai. Prisimenu, tik kad vokiečių tankai, suarę mūsų javų lauką, nuvažiavo į rytus. Bet mano vaikystės prisiminimai labai šviesūs, nesvarbu, kad istoriniu požiūriu buvo labai sunkūs  laikai. Vien ką reiškė žmonėms trys okupacijos.

Priesakas – nesikišti į politiką

– Kaip jūsų šeimai pavyko išvengti represijų?

– Mūsų kaimas buvo nedidelis ir jis per daug nekliuvo nei vieniems, nei antriems, nei tretiems. Lietuvis valstietis visada laikėsi vidurio linijos. Kalbant apie lenkų okupaciją, lietuvių kalba buvo nustumta į šoną – mokyklose kalbėjo ir mokė lenkiškai, valdžia buvo lenkiška, ar Švenčionyse apskrityje, ar Daugėliškyje valsčiuje turėjome kalbėti lenkiškai, ir taškas. Nacių okupacija bent per mūsų kaimą ėjo ramiai. Iš vietos žmonių niekas nepasitraukė į tarybinius partizanus ar kokį kitokį pasipriešinimą. Aplink mus nebuvo žydų, mes nematėme žydų žudynių, nors apie tuos dalykus tėvas yra pasakojęs ir piktinęsis vienu kaimynu, kuris nusiaubė išvarytų žydų namus.

– Ar karo metais jūsų apylinkėse nebuvo raudonųjų partizanų?

– Veikė šiose apylinkėse nemažai tarybinių partizanų, jie pagarsėjo baudžiamąja operaciją prieš Švenčionių apskrities komisarą F.Olį. Tada pasekmės buvo žiaurios, naciai šaudė visus, kurie po ranka pakliūdavo.

– O kaip tarybiniais laikais?

– Pokarį gerai prisimenu, nes buvau jau ūgtelėjęs. Naktį reikėjo vienus vaišinti ir girdyti, dieną – kitus. Ir jeigu norėjai likti gyvas, turėjai sutarti su visais. Vieną naktį mano tėvą stipriai sumušė, ar dėl to, kad paskubėjo grūdus į valsčių priduoti, nežinau, bet jis buvo dryžuotas kaip zebras. Bet iš mūsų kaimo nebuvo nei miškinių arba partizanų, nei liaudies gynėjų. Mažytis Panižiškės kaimas tvarkėsi savaip. Ir tėvas mane vis mokė: "Tik nesikišk į politiką".

Tėvų noro neišpildė

– Bet nepaklausėte tėvo?

– Taigi, nusprendžiau tapti žurnalistu. Mokiausi labai gerai, vidurinę mokyklą baigiau aukso medaliu. Tai tėvai ir dėdė atkakliai siūlė, kad eičiau mokytis į Kunigų seminariją. Tai buvo geras siūlymas, svarbiausia – kuo toliau nuo politikos. Pirmosios Komunijos ėjau pas kunigą disidentą Bronių Laurinavičių, kas jis toks buvo, žinoma, sužinojau vėliau. Taigi jis per baigiamąjį pamokslą pasakė, kad iš mūsų gali išeiti visokių žmonių, gal net ir garsių pamokslininkų. Galima sakyti, jis nuspėjo mano ateitį.

– Kodėl atsisakėte kunigystės?

– Šitos minties atsisakiau dar mokykloje. Tais laikais turėjau tėvų klausyti, todėl savaitgaliais sėsdavau ant dviračio ir važiuodavau į Ceikinius, į pamaldas. O dviratį turėdavau kažkur pasidėti, kad kas nenušvilptų, nes ir tais laikais vogė. Ten gyveno vietinis gydytojas, pas jį ir palikdavau dviratį, o jis mane pakviesdavo žaisti šachmatais, taip ir lošdavome, kol mišios baigdavosi.

– Tai kada įvyko tas lūžis?

– Tas lūžis įvyko tada, kai vietoj mišių su daktaru pradėjau lošti šachmatais. Gal tai lėmė ir bendra aplinka. Pamenu ginčus su tėvais tuo klausimu. Štai mūsų kaimynas, ryte buvo bažnyčioje, o vakare jo namuose triukšmas, jis vėl muša žmoną. O štai kitas kaimynas vagia, tiesa, iš kolūkio. Čia lyg ir galima. Tai kas iš to jų pamaldumo? Jie gi už mane nuodėmingesni, nes aš nerūkau, negeriu ir nevagiu. Kuo esu blogesnis už tikinčiuosius? Mano nuostata yra ta, kad žmogus gali pats ir teisybę pasiekti, ir gerų darbų padaryti, nebūtinai apeliuojant į Aukščiausiąjį. Ir šitas požiūris labai sustiprėjo, kai sužinojau visą Bažnyčios istoriją. Kas laimino kryžiaus karus, kas sukūrė inkviziciją? Bolševikai? Jie tik pasisavino pagrindinį inkvizicijos principą, kad prisipažinimas – geriausias kaltės įrodymas. Tačiau ne visi Bažnyčios vadovai atsiprašė už pirmtakų nuodėmes. Pamenu, vyko penktosios nepriklausomybės atkūrimo iškilmės, tada buvau Seimo pirmininkas ir atsiprašiau už savo bei kitų praeitį. Tai buvo retas atvejis, mano kolegos manęs nesuprato, klausė, ką aš tokio padariau, juk nebuvau toks bjaurus komunistas, kaip kiti. Atsakiau, kad laikiau savo pareiga atsiprašyti, ir aš tai padariau.

– Jūsų biografijoje parašyta, kad esate laisvamanis.

– Laisvamanis – tai netikintis žmogus, bet jis nėra karingas ateistas. Tarybiniais laikais tėvus nuveždavau į pamaldas, bet prašydavau, kad manęs nespaustų eiti į bažnyčią. Koks jau esu, toks. Pamenu, kai buvau Seimo pirmininkas, tekdavo dalyvauti mišiose. Aš laikiausi tokios nuostatos per ceremoniją – kai reikėdavo klauptis, niekada to nedarydavau. Laimė, nei kunigai, nei vyskupai man dėl to niekada nepriekaištavo. Tokiu atveju stengdavausi būti kur nors šone, kad neerzinčiau žmonių. Mano principas paprastas: aš toks esu, leiskite man tokiam būti. Vėliau, jau kovodamas už laisvamanių teises, pateikiau įstatymo pataisas, kad pareigūnų priesaikose būtų galimybė prisiekti ir be paskutinio sakinio "Ir tepadeda man Dievas".

– Grįžtant prie šachmatų, ar esate žaidęs partiją su Vytautu Landsbergiu?

– Žaidėme tik vieną kartą ir, žinoma, aš pralošiau. Nesu geras šachmatininkas, kaip kalbama, bet mėgstu su kompiuteriu kokią partiją sulošti.

– Kalbėjote, kad kažkada suabejojote tikėjimu Dievą, o ar kada kilo abejonių dėl tarybinės santvarkos?

– Jeigu sąžiningai, tai man atrodė, kad galima tobulinti tą sistemą. Aš siūliau įvairių dalykų, ir jie dažniau buvo peikiami, nei giriami.

Tikslas – padėti žmonėms

– Kodėl pasirinkote žurnalistiką?

– Kadangi baigiau mokyklą aukso medaliu, galėjau rinktis bet kurią specialybę. Iš pradžių galvojau, kad reikėtų važiuoti studijuoti į Maskvą, kad tai įdomiausias ir svarbiausias universitetas tarybiniais laikais, bet, laimė, sutikau VU Filosofijos katedros vedėją Eugenijų Meškauską. Jis man paaiškino, jei ketinu paskui dirbti Lietuvoje, tai turėčiau studijuoti žurnalistiką lietuvių kalba. Aš jo paklausiau. Žurnalistika mane traukė todėl, jog aš maniau, kad laikraštis gali apginti žmogų. Ir per daugelį metų aš tuo įsitikinau, jei žurnalistas norės ir stengsis, gali apginti. Taip pat buvo, kai dirbau CK instruktoriumi. Per savo darbo praktiką turėjau 20 bylų ir 19 iš jų laimėjau, tai yra apgyniau žmogų, viena byla baigėsi lygiosiomis. Todėl ir į žurnalistiką nuėjau, kad maniau, jog galiu kai ką nuveikti žmonių labui.

– Žmona irgi žurnalistė. Kaip susipažinote?

– Mus suvedė pirmas savaitraštis "Statyba", kuriame abu dirbome. Tai buvo 1958 m. pavasarį. Redakcijoje buvo ir daugiau damų, bet mes kažkaip įsižiūrėjome vienas kitą, draugavome dvejus metus ir susituokėme 1960-ųjų gruodžio 17 d. Šitą datą labai gerai pamenu, nes tą pačią dieną 1926 m. įvyko valstybinis perversmas, kuris buvo žalingas Lietuvai. Po to juokaudavau, kad gruodžio 17 d. buvo du perversmai, vienas buvo blogas, kitas buvo geras, nes su ta pačia žmona gyvenu jau 55-us metus.

– Apie jūsų galantiškumą sklinda legendos, iš ko jį paveldėjote?

– Elementarus mandagumas ir pagarba paprastam žmogui, ir ypač moteriai, paveldėtas iš tėvų. Nesvarbu, kad jie buvo valstiečiai, jie mokė mane gerbti kitus, kad mane gerbtų. Tėvas buvo geras žemdirbys ir jį už tai gerbė, mama buvo kaimo siuvėja, taip pat labai gerbiama aplinkinių. Ta pagarbos kitiems aura tvyrojo tėvų namuose.

Vizitinė kortelė

Gimė 1938 m. gegužės 18 d. Panižiškėje, Švenčionių apskrityje.

Aukso medaliu baigė Ignalinos vidurinę mokyklą.

Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką.

Dirbo laikraščio "Statyba" redakcijoje, laikraštyje "Tiesa". Televizijos ir radijo komiteto darbuotojas, tarptautinis apžvalgininkas, nuo 1968 m. televizijos informacijos redakcijos vyr. redaktorius.

1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras. Nuo 1992 m. – penkių kadencijų Seimo narys. 1993–1996 m. Seimo pirmininkas.

Žmona Jadvyga – žurnalistė, sūnus Saulius – fizikas, Vilniaus universiteto profesorius.