Lietuvių kalbos lobynas – milijonas lietuviškų žodžių. Tačiau kasdienėje šnekoje jų vartojama gal tik tūkstantoji dalis, kuri taip pat nenumaldomai tirpsta. Paradoksalu – nevartojamų žodžių dar galima aptikti žmonių pavardėse, tačiau daugumos jų prasmės beveik nebežinomos.

Kiaulažviegio alda

Šiandien vargiai kur šnekamojoje kalboje beišgirsime žodžių darinį "kiaulažviegio alda".

O tai – lietuviški žodžiai, turintys labai aiškią prasmę. Pamėginus šitai išsiaiškinti internete, atsakymo nerasite, nes bus pasiūlyta "įsitikinti, kad visi žodžiai parašyti teisingai".

Garsaus kalbininko Antano Lyberio sudarytame "Sinonimų žodyne" žodis kiaulažviegis yra ne kas kita, o – prietema. Tai yra toks paros metas, kai ima brėkšti arba temti, ir tvarte uždaryti gyvuliai garsiai primena šeimininkui, kad jam pats laikas pas savo augintinius apsilankyti su pilnu kibiru putros.

Kitaip tariant, prietema – tai yra laikas, kai žviegia alkanos kiaulės.

O alda reiškia triukšmą. Kiaulažviegio alda – prietemos triukšmas arba prietemoje gyvulių keliamas triukšmas. Šiandien abu žodžiai netekę savo prasmės. Todėl išnykę, beje, alda arba triukšmas turėjo dar vieną sinonimą – ulpas.

Triukšmui artimas žodis – arda, jis reiškia barnį, nesantaiką. Dar keli senoviški šio žodžio sinonimai – varkalas arba zurga. Šie ir panašūs žodžiai jau – istorija, kuri mena lietuvių kalbą buvus labai turtingą.

Arklį šaukė šarūnu

Veldinys ar veldėmė yra palikimas. Taigi sinonimų žodyne apstu žodžių, kuriuos vartojo senieji gyvulių augintojai lietuviai. Ypač daug senovinių sinonimų turi naminiai gyvuliai.

Štai arklys – vienas svarbiausių šeimos maitintojų, buvo švelniai šaukiamas šarūnu ar kėve. Nusivariusį arkliuką vadindavo brakalu, kabalda, klukna, rambiu, plėsniu, derešiumi.

Dar arklys buvo pramintas lubraku, brišiumi, breidplaukiu ar duliu, bet tai galėjo būti ir jautis arba karvė. Karvė kai kuriuose regionuose vadinta keltuve arba muže.

Sproklus meičiukas – ėdrus paršas. Beje, paršas buvo švelniai menamas ir čiužučiu, o kiaulė – uise. Bases ir cages be jokios benzės gurban suvijo cimbalis. Šis gražus lietuviškas sakinys reiškia, kad avis ir ožkas be botago į tvartą suginė šuo.

Šuo kai kur dar buvo vadinamas ir cipuliu, kalakutas – kurkinu, žąsis – žiute, gaidys – skėtronu, žiurkė – žvyne. Parazitai, kurių kiekviename ūkelyje veikiausiai netrūko, taip pat turėjo savo pavadinimus: kakšlė – tarakonas, liūlė – utėlė.

Gamtos garbintojų žymė

Danginis arba saulabrolis. Taip gražiai kadaise mūsų protėviai vadino mėnulį. Tai rodo, kokią pagarbą ir svarbą senųjų žmonių gyvenime turėjo dangaus šviesuliai.

Švitras arba umaras reiškė audrą, volas arba pulis – bangą, pilaga ar duja – lietų, žiužė – ugnį, apskardas – lijundrą, vilgšna – drėgmę, caplys ar spagas – lašą, ardonė – akivarą, burliungė – purvyną, pieša – anglį. Į medėją doksojo žiūras. Išvertus į šiuolaikinę kalbą – į medžiotoją žiūrėjo apuokas.

"Petrelė (šašytė) – ne ėdis nei burkliui, nei ledspirai, nei čižylai". Vertimas: "Boružė – ne maistas nei karveliui, nei kielei, nei zylei".

Lietuvių kalbos žodynuose yra užfiksuota daugybė įvairiausių sinonimų, kuriais anksčiau buvo vadinami laukiniai paukščiai, gyvūnai ir augalai. Šiandieniniam žmogui jie virto svetimais ir yra beveik visiškai nesuprantami.

Doklina apykula

"Doklina apykula" vertimas iš lietuvių į lietuvių kalbą: "Eina tinginys".

Žodis "eiti" turbūt vienas tų, kuriam sinonimų sugalvota ne dešimtys, o šimtai. Vien A.Lyberis surinko ir "Sinonimų žodyne" pateikė 337 žodžio "eiti" atitikmenis – doklinti, gvairinti, mugoti, atakinti, tik keli iš jų.

Daugiau nei 70 sinonimų turi žodis "bėgti", mažiau girdėti – "lagenti", "caknoti".

Mūsų senoliai vietoj "dėkoti" kai kur sakydavo "ačiuoti", vietoj "aiškėti" – "veikslėti", vietoj "valgyti" – "vangūryti". Daugiau nei 100 sinonimų turi žodis "kalbėti", retesni – "šiušėti", "švabėti".

Žodis "klekmenė" reiškė apkalbas prieš vestuves. O nevalyviesiems ir pasileidėliams buvo sugalvota išskirtinai daug užgaulių žodžių. "Suoslys" – "įkyruolis", "apdvokėlis" – "beprotis", "babaras" – "plepys", "krupsa" – "bailys", "dausena" – "žioplys".

Kvailį pavadindavo avidvaku, kaušyla, knioša. Išdykėlį – aitu, drigniumi, galata.

Molmynys, milvelis, gagrė, lederga, pliūtvaras, šlamkus, veltena – taip vadinti apsileidėliai.

O pasileidėlė buvo manga. Niekinantis meilužės pavadinimas – jaukintinė, preikšė. Gvizdė – nerimta moteris. O mergininkas – boblauža.

Kedys – neužauga

Vartant sinonimų žodyną, į akis krinta žodžiai, kurie šiandien virtę pavardėmis, bet mažai kas žino, ką jie reiškia.

"Mekas" – "mikčius", "micas" arba "mickus" – "paršas", "milčius" – "duonvabalis", "merkelis" – "snaudulys", "kedys" – "neužauga", "gruinys" – "nuogalius", "kiaulakys" – "begėdis", "švytra" – "nenuorama", "švilpa" – "švilpynė", "prapuolenis" – "pradingėlis", "radvila" – "pamestinukas", tėvų pamestas vaikas, "preikšas" – "meilužis".

Lietuviškos kilmės pavardės yra kilusios iš lietuviškų ar baltiškų tikrinių ar bendrinių žodžių. Jos yra įvairios ir sudaro apie trečdalį visų dabartinių pavardžių.

Pavardės, priešingai nei vardai, dažnai įvardija neigiamą žmogaus ypatybę. Taip yra todėl, kad dauguma jų atsirado iš pravardžių, nusakančių žmogaus fizinę ar būdo ypatybę, taip pat profesiją: Šiaučius – batsiuvys, Kavolis – kalvis, Šikšnius ar Šikšnelis – odadirbys.

Nepripažįsta senos žosmės

Sako, kad anglams susikalbėti užtenka 3 tūkst. žodžių. Pasak I.Simonaitytės bibliotekos direktoriaus rašytojo Juozo Šikšnelio, lietuviams žodžių reikia daug mažiau nei britams.

"Pusė šiandieninėje kalboje vartojamų žodžių yra rusiški, angliški ar dar kažkokie, bet tikrai ne lietuviški. O lietuvių kalba ypatinga tuo, kad čia labai daug užmirštų žodžių. Mirusių žodžių, kaip mes juos pavadinome, statydami tiems žodžiams paminklą", – teigė J.Šikšnelis.

Yra paskaičiuota, jog lietuvių kalboje yra daugiau nei milijonas žodžių. J.Šikšnelis mano, kad iš jų mes vartojame mažiau nei 1 proc.

"Todėl aš ir vartau tuos aiškinamuosius, sinonimų ar "Didįjį akademinį lietuvių kalbos žodyną", kurį sudaro 20 tomų. Netgi sudarinėjau kartoteką ypač gražių lietuviškų žodžių ir vartodavau savo kūriniuose, bet paskui man redaktoriai išbraukydavo, kaip nevartotinus", – pasakojo rašytojas.

Esą akademiniame žodyne tie žodžiai teiktini, tačiau redaktoriams paprastai nepriimtini, nes jie naudojasi "Dabartinės lietuvių kalbos žodynu", kuriame yra tik 70 tūkst. žodžių.

"Suprantu, kad skaitytojui, kuris nėra labai išprusęs kalbos reikaluose, galbūt tas žodis bus egzotiškas, bet redaktoriui jis neturėtų būti egzotiškas. Susidūriau su tokia problema ir nustojau "kaišioti" tuos gražius žodžius į savo literatūrinius tekstus – verčiuosi tais sunešiotais, visiems žinomais ir priimtinais žodžiais", – guodėsi J.Šikšnelis.

Pasak rašytojo, yra tokių žodžių, kurie numiršta kartu su daiktu ar su reiškiniu. Tačiau labai sunku pasakyti, kiek žodžių iš kalbos išnyksta kasmet.

Pradingusiems žodžiams atminti I.Simonaitytės kiemelyje yra įrengta įspūdinga alėja, kuri kasmet papildoma. Šiuo metu ten marmuro plokštelėse išraižyti 42 žodžiai, kurių reikšmių be žinovų niekas nebeprisimena.

Apmaudu, bet šiandien nebeišgirsime tariant – žosmė (kalba), aidija (daina), svaimė (nuovoka), skaugė (pavydas), ogulys (kartėlis) ar pastaroji (mirtis), nors šie dalykai iš mūsų gyvenimo niekur lyg ir nedingo.