Paroda aktualumo neprarado

Atidarydamas jau antrą sykį Klaipėdoje eksponuojamą „Vilko vaikų“ parodą, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys neslėpė, kad Rytprūsių našlaičių tragedija neatsiejama nuo Mažosios Lietuvos gyventojų genocido.

Mat tiek Klaipėdos krašto žmonės, tiek be tėvų pokaryje likę Rytų Prūsijos vaikai patyrė tą patį smurtą, terorą ir siaubą.

Anot istorikų, spalio 16-oji, kuri paskelbta Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena, – nepatogi istorinė data.

„Antrojo pasaulinio karo pabaiga labai paveikė šį kraštą. Iš tiesų šito krašto lūžis įvyko karo frontui persiritus per Lietuvą į Vakarus, ir nuvilnijo su didžiosiomis tragedijomis, kurios labai paveikė žmonių gyvenimus, ką liudija ir ši paroda“, – kalbėjo J. Genys.

Ekspoziciją prieš aštuonerius metus parengė Lietuvos rezistencijos ir gyventojų genocido tyrimų centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojai.

„Klaipėdoje ši paroda jau yra buvusi, bet aktualumo ji juk neprarado. Manau, kad 2017 m., kai mes ją pirmąkart eksponavome, žmonės į ją kitaip žiūrėjo. Tie faktai kažkam buvo nauji, kažkam netikėti. Kažkam buvo neįtikėtina, kad taip iš viso galėjo nutikti. Tai dabar situacija kardinaliai pakitusi ir į šiuos įvykius lankytojų požiūris bus dar kitoks, nes istorija kartojasi“, – kalbėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Asta Grušelionienė, pridūrusi, jog ukrainiečių karo vaikų našlaičių likimai labai primena vilko vaikų lemtį.

A. Grušelionienė pasidžiaugė, kad paroda atvežta per mokslo metus, tad ją galės pamatyti ir Klaipėdos moksleiviai.

Tai bus gera proga edukacijoms, nes istorijos vadovėliuose šiai temai skirta itin mažai vietos arba ir iš viso neužsiminta.

„Tie istorijos vadovėliai taip dažnai keičiasi, kad pasimetama, kas yra svarbu ir kas nelabai. Todėl aplankyti parodą yra verta“, – akcentavo A. Grušelionienė.

Tyrimai: parodos atidarymo metu pranešimą skaičiusi mokslininkė R. Leiserowitz atkreipė dėmesį, kad visais atvejais vaikystė baigiasi, prasidėjus karui. / K. Audickaitės nuotr.

Tyrėja įžvelgė paralelių

Atidarydama parodą, pranešimą ta tema skaitė Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, profesorė Ruth Leiserowitz.

„Labai svarbu parodyti, kas čia vyko karo pabaigoje ir pokariu, nes tai buvo esminiai įvykiai šitam regionui. Ir ne tik dėl to, kad Rytų Prūsijos vaikai atėjo į Lietuvą ir buvo čia išgelbėti. Bet svarbios ir tos to meto aplinkybės, kurios palietė taip pat ir lietuvininkų, tai yra Klaipėdos karšto gyventojų, likimą“, – teigė R. Leiserowitz.

Šiandien ryškiausia paralelė – ukrainiečių vaikai, kurie išgyvena panašią tragediją.

Esą dažniausiai išskiriami vilko vaikai, bet nuo karo nukentėjo apskritai dauguma šio krašto vaikų.

„Dėl to labiau noriu kreipti dėmesį į tai, kad itin daug šio regiono vaikų patyrė tokių pačių sunkumų, kaip ir Rytprūsių našlaičiai. Šiandien ryškiausia paralelė – ukrainiečių vaikai, kurie išgyvena panašią tragediją. Dėl to ši tema šiandien labai aktuali“, – pabrėžė mokslininkė.

R. Leiserowitz prisiminė, kai po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje užaugę ir čia gyvenantys Rytų Prūsijos našlaičiai, pradėję ieškoti dokumentų bei savo giminaičių Vokietijoje per Raudonąjį Kryžių, turėjo nusivilti.

„Tada vyko karas tuometėje Jugoslavijoje. Ir iš Raudonojo Kryžiaus atstovų vilko vaikai išgirdo, kad jų bėdos – ne naujos, nes dabar reikia spręsti naujausias problemas, reikia rūpintis našlaičiais likusiais Jugoslavijos vaikais. Tai vilko vaikus labai nuvylė, jų esą nesuprato, kodėl jie tik 1992–1993 metais pradėjo ieškoti savo artimųjų. Baisu buvo tai, kad mes turėjome neišspręstų dar praėjusio karo pasekmių, o jau buvo prasidėjęs naujas karas. Dabar situacija faktiškai panaši, kalbu apie Ukrainos vaikus. Baugu, kad nepasikartotų vilko vaikų likimas“, – akcentavo R. Leiserowitz.

Liudininkai ir aukos

Mokslininkės teigimu, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, karo veiksmai smarkiai paveikė ir vaikus, nors daugeliu atvejų šeimos bandė apsaugoti savo mažiausius, tačiau per šešerius metus vaikai patyrė badą, smurtą, apšaudymus, bombardavimus, namų ir tėvynės praradimą bei šeimos susiskaldymą.

„Daugeliui jų vaikystė staiga baigėsi su karo pradžia. Reti prisiminimai apie taikų gyvenimą šeimos rate vėliau buvo kruopščiai saugomi. Kol karas netrukdė kasdieniam gyvenimui, suaugusieji stengėsi kuo labiau apsaugoti vaikus nuo karo įvykių. Tuo metu įvairiose šalyse ir kultūrose vyravo nuomonė, kad politika nėra skirta vaikams, kad jiems nereikia išsamių paaiškinimų, konteksto ir pan. Ten, kur prasidėjo okupacija ir okupaciniai įvykiai sutrikdė tvarkingą gyvenimą, gyvenimas dažnai radikaliai pasikeisdavo, o anksčiau veikusios apsaugos priemonės nebeveikė“, – kalbėjo R. Leiserowitz.

Tyrėjos teigimu, būtent šiuo momentu daugelis vaikų tapo nebe įvykių stebėtojai, bet veikėjai, jie prisiėmė šeimos pareigas, darbą, maisto tiekimą ir daugelį kitų dalykų, rūpinosi jaunesniais broliais ir seserimis.

Kalbėdama apie Rytprūsių vaikus R. Leiserowitz teigė, kad būtent jie patyrė daugybę jų amžiui netinkamų ir dažnai žiaurių išgyvenimų, nes tapo ne tik karo nusikaltimų liudininkais, bet ir aukomis.

Aktualumas: į Klaipėdą antrą kartą atvežta paroda apie vilko vaikus – Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių našlaičius – šiandien, Rusijos agresijos Ukrainoje fone įgauna visai kitą prasmę. / A. Dykovienės nuotr.

Istorija vėl kartojasi

Norėdami išgyventi, daugelis vaikų ir paauglių iš karo nuniokotos badaujančios Rytų Prūsijos, ypač 1947 m. pavasarį ir vasarą, išvyko į kaimyninę Lietuvą arba, daugiausia prekiniais traukiniais, toliau keliavo per Baltijos regioną, taip pat – ir į Baltarusiją.

Lietuvoje likusiųjų ir čia užaugusių Rytprūsių vaikų istorijos įamžintos vaizdo įrašuose, kuriuos galima išgirsti ir pamatyti parodoje Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

Visos jos šokiruoja ir nepalieka abejingų, nes vaikai išgyveno tai, ko suvokti neįmanoma.

„Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris, niokojo jų namus ir viską, kas šiems vaikams buvo brangu, matė sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, ištisas dienas gatvėje gulinčius žmonių lavonus ir bombų išraustose duobėse suverstus jų kūnus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir kritusių gyvulių dvėselienas. Dėl dvėselienos jie galėjo nueiti kilometrus kelio ir be gailesčio kovoti tarpusavyje. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai“, – rašoma parodos apie vilko vaikus įžanginiame žodyje.

Visi Lietuvą pasiekę vaikai augo svetimais vardais ir pavardėmis, nes kitaip Sovietų Respublikoje buvo nesaugu.

Visi jie slėpė ir niekam nepasakojo, ką teko patirti.

Ir savo skaudžiais prisiminimais išdrįso pasidalyti tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tik tada jiems atsirado galimybė ieškoti savo artimųjų.

Baisiausia, kad istorija kartojasi ir kad bet kuris karas skaudžiausią poveikį turi jį patyrusiems vaikams, kurie jo pasekmes ir patirtas traumas jaučia visą gyvenimą.