Šiandien "Neptūno" krepšinio klubo 45-ojo jubiliejaus rūpesčiais gyvenantis buvęs ilgametis šios komandos treneris ir direktorius 69-erių Saulius Vilkas, pervertęs savo gyvenimo albumą, pastebėjo, jog jame vien sporto vaizdai.

Žaidėjas ir treneris

– Tad kiek metų su "Neptūnu" žygiuojate išvien?

– Su pertraukomis – 36-erius, nuo 1965-ųjų, kai grįžau iš sovietinės armijos. Tais metais baigęs tarnybą, Klaipėdoje radau jau ne "Maisto", iš kurio mane išvežė į armiją, o "Neptūno" komandą. Į ją, treniruojamą Roberto Usario, ir įsiliejau. Pusšeštų metų gynęs šio penketuko spalvas, sportinę karjerą baigiau būdamas 31-erių.

– Kodėl, kai ant vinies pakabinote sportinius batelius, trejiems metams dingote iš "Neptūno" padangės?

– Baigus aktyviai žaisti, komandoje vyko trenerių kaita. Tuomečiai miesto sporto vadovai strategu paskyrė trenerį Algimantą Riauką. Kadangi man nepasiūlė ugdyti žaidėjų, ėmiausi darbo. Iš pradžių buvau Klaipėdos statybos tresto sporto klubo "Granitas" sporto metodininkas, o vėliau gavau analogišką etatą Namų statybos kombinate (NSK).

– Grįžęs į komandą tapote savotišku rekordininku tarp trenerių, ilgiausiai vadovavusių reprezentacinei Klaipėdos ekipai.

– Treneriu dirbau nei daug, nei mažai – 13 metų. Eugenijus Milkontas, Grigorijus Pancerovas ir Stasys Kaupys, mano netiksliu paskaičiavimu, komandoje dirbo po 8 metus.

– Koks buvote treneris?

– Teko elgtis įvairiai, privalėjau būti lankstus, daugmaž stengiausi būti liberalus. Šiais laikais sportininkai neturi rūpesčių dėl alkoholio, o anksčiau tai buvo didelė bėda. Kai kas ir šiandien dar nėra atlėgęs, pyksta dėl mano nuobaudų.

– O ankstesniais laikais krepšininkai gaudavo pinigų?

– Ne. Iš pradžių iš viso jie negaudavo. Vėliau, kai "Neptūną" ėmė remti – tuomet tai buvo vadinama šefavimu – Požeminių darbų trestas, sumanėme sekti vilniečių ir kauniečių pavyzdžiu. Į penkias valdybas, kurios priklausė šiam trestui, formaliai įdarbinome krepšininkus. Ne visus, bet geriausiuosius. Atlygis nebuvo didelis, bet buvo šis tas.

Sportiškų kaimynų būryje

– Kas lėmė, kad nuo mažens kamuolys buvo brangiau už viską?

– Sunku pasakyti. Gal namo, į kurį atsikraustėme, kaimynai, draugai, mėgstantys sportą: vėliau garsiu krepšininku tapusio Modesto Paulausko šeima, Kostas Vasiliauskas, daugelio Bačkute pravardžiuojamas tuometis "Žalgirio" sporto draugijos pirmininkas ir futbolininkas, žinomu irklavimo specialistu tapęs Liudvikas Mileška.

– O kur tas namas stovėjo?

– Ir šiandien tebestovi – Vytauto gatvės kampinis 8 numeriu pažymėtas pastatas, kur šiandien yra vaistinė. Čia apsigyvenome 1945-ųjų balandį, kai tėvai iš Vilniaus persikėlė į Klaipėdą. Atvažiavome tuo laiku, kai iš Lietuvos karo siaubas buvo pasitraukęs, tačiau Europoje dundėjo pabūklai. Man, penkiamečiam snargliui, dar teko tarp lavonų šmirinėti. Kaip šiandien matau prieš akis nesurinktus žuvusius žmones.

– Ko tėvai atvyko į uostamiestį, juk ne iš kokio kaimo, o iš pačios sostinės išsikraustė?

– Anokie jie vilniečiai – tėvas Vincas aukštaitis, mama Teresė – suvalkietė. Karas buvo juos išskyręs, tačiau prieš atvykstant į Klaipėdą jie surado vienas kitą. Nusipelniusios mokytojos vardą pelniusi mama tuomet įsidarbino į 1-ąją vidurinę mokyklą, vėliau pavadintą Kristijono Donelaičio vardu. Daug metų buvo pradinių klasių mokytoja. Tėvas dirbo Klaipėdos apskrities Finansų skyriaus vedėju. Ir šiandien tiksliai nežinau, kodėl jis buvo nuteistas ir išsiųstas į Rusijos platumas. Lageris atėmė iš tėvo sveikatą – grįžęs 1954-aisiais po pusantrų metų mirė.

Krepšinis nugalėjo futbolą

– Vaikystėje jūsų ir garsiojo krepšininko, olimpinio ir pasaulio, keturiskart Europos čempiono M.Paulausko keliai glaudžiai susipynė?

– Gana glaudžiai, nes mes gyvenome viename kieme, žaidėme kartu. Tiesa, daugiau teko bendrauti su vyresniu jo broliu Edmundu, vėliau dirbusiu Statybos treste inžinieriumi. Modestas buvo penkeriais metais jaunesnis.Tuomet daugiau džiaugsmo teikdavo pažintis su jų tėvu, dirbusiu sargu 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Mat jis sandėlyje turėjo kamuolių, tais laikais buvusių didžiausiu deficitu. Kada tik panorėjęs ateidavau pas jį ir gaudavau kamuolį. Ir grąžindavau asmeniškai. O su Paulauskiukais mokyklos kieme esančioje aikštelėje trindavomės nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Nusnausdavome ant žolės, ir vėl pirmyn.

– Kodėl paviliojo krepšinis, o ne, pavyzdžiui, futbolas?

– Jei atvirai, pirmiau pradėjau žaisti futbolą. K.Vasiliauskas mane vežiodavosi po varžybas. Turėdavau progos paspardyti kamuolį. Tačiau stipresnis buvo krepšinio magnetas. Po lakstymų per ištisas dienas krepšinio aikštelėje, patekau į pirmojo trenerio – šviesaus atminimo Vlado Knašiaus grupę. Krepšinį žaisti sekėsi – netrukus atsidūriau Lietuvos jaunučių rinktinėje. Tačiau vėliau dėl gero žaidimo gyvenimas blaškė mane – gražiausi jaunystės metai praėjo svetur. Kai 1956 metais įstojau į Amatų mokyklą, išlikusią Bijūnų gatvėje, netrukus patekau į Sovietų Sąjungos "Darbo rezervų" rinktinę, į kurią buvo suburti jauniai, kurie nesiekė aukštojo mokslo. Buvau šios komandos kapitonas. Todėl pusę mokslo metų praleisdavau stovyklose. Po dvejų metų įstojau į tuomečio Leningrado kūno kultūros institutą, kuriame studijavau ketverius metus. Grįžęs į Klaipėdą, pataikiau į Lietuvos pirmenybes laimėjusio "Maisto" triumfą. Po kelių mėnesių treniruočių su šia komanda, pakvietė į būtinąją karinę tarnybą. Tikėjausi, kad treneris V.Knašius "ištrauks" mane, tačiau viltis žuvo. Tad dar trejiems metams buvau priverstas atsisveikinti su uostamiesčiu. Apskaičiavau, kad Klaipėdoje nebuvau apie septynerius metus.

– Kaip įvyko, kad, gindamas SSRS nuo priešų, jūs tapote sporto meistru?

– Dvejus metus teko žaisti Lvovo Armijos sporto klubo (ASK) krepšinio komandoje. O trečiaisiais metais mane pakvietė Kijevo ASK, žaidęs SSRS aukščiausioje lygoje. Tuomet Ukrainoje man ir buvo suteiktas tais laikais labai vertinamas sporto meistro vardas. O kad jį pelnyčiau, reikėjo pasiekti aštuonias pergales žaidžiant su stipriausiomis komandomis ir per tas rungtynes asmeniškai žaisti daugiau nei 50 procentų varžybų laiko.

– Tad koks buvote krepšinio aikštelėje?

– Žaidžiau gynėju. Galėjau rungtyniauti šiandien skaičiais labiau mėgstamose išreikšti pozicijose – pirmu ir antru numeriu, o tuomet – įžaidėju ir atakuojančiu gynėju. Neturėjau įspūdingų duomenų – buvau 180 cm ūgio, o pagal svorį – sliekas.

Pergalė už aikštės ribų

– Kada į S.Vilko širdį pasibeldė meilė?

– Kai grįžau iš kariuomenės. Baigiau tarnauti 1965 metais, o 1966-ųjų gegužės 21 dieną – vestuvės. Žiedus su Janina sumainėme visiems laikams Santuokų namuose, tuomet dar buvusiuose Ligoninės gatvėje.

– O tarnaujant Ukrainoje, nejaugi jokios ukrainietės žvilgsniu nepalydėdavote?

– Oi, negaliu sakyti. Kai parašysite, tai į namus neįleis.

– Kur ir kada susimirksėjote su Janina?

– Tai laikais futbolininkai ir krepšininkai turėdavo atremti panelių atakas. Jos pačios sakydavo, kad mes buvome populiariausi žmonės mieste. Dar kai nežaidžiau "Neptūne", kartą su Modestu buvome "nublizginę" į Poilsio parką, kur vykdavo vakaruškos. Pastovėjome kaip medžiai, parymojome ir grįžome. Kadangi šokti nemokėjau, tai į šokius daugiau nesivalkiojau. O su Janina susižvilgčiojome per kažkurias varžybas. Tad kartu jau 43 metus gyvename. Santuokos stažas nelabai skiriasi nuo "Neptūno" jubiliejaus.

Sulaukėme dviejų dukrų, 1967-aisiais – Auksės, 1973-aisiais – Saulės. Auksė eina senelės pėdomis, dirba lietuvių kalbos mokytoja, o Saulė gyvena Bremene, Vokietijoje.

Vietoj sandėlio – arena

– Tikriausiai linksmiausias anekdotas jūsų gyvenime – NSK sporto salės statyba?

– Visą gyvenimą jo neužmiršiu. Kombinato direktorius Antanas Abromavičius panūdo aplenkti Statybos trestą, turėjusį sporto salę. "Nejaugi mes patys negalime pasistatyti geresnės salės nei turi "Granitas", – pasikvietęs į kabinetą paklausė manęs. Tvarkyti reikalus patikėjo man. Projektą parengė šviesaus atminimo architektas Gytis Tiškus. Tiesa, pradinis variantas buvo pribloškiantis – žiūrovams turėjo būti įrengtos tribūnos iš abiejų pusių po 16 eilių į viršų. Jei būtume įgyvendinę tą projektą – būtume turėję tikrų tikriausius sporto rūmus. A.Abromavičius kiek nusigando dėl didybės, todėl projektą gerokai sumažinome – apsiribojome tik balkonais. Leidimo salei statyti jis negavo, todėl teko statyti "sandėlį". 1976 metais pradėjome statybą, po dvejų metų sulaukėme sporto salės. Beje, praėjusiais metais šventėme "sandėlio" 30-metį. Nervų daug paklojau, nes tuo pačiu metu komandą treniravau, rūpinausi įvairiomis jos problemomis, NSK dirbau sporto metodininku ir netiesiogiai vadovavau statybai.

– Ar be krepšinio dar turėjote kitų pomėgių?

– Buvau paskendęs krepšinyje. Nebent patikdavo su draugais užmesti meškeres nuvykus prie kokio nors vandens telkinio, laukiant, kol žuvys užkibs – pašnekėti. O šiaip visą laiką atėmė ši sporto šaka. Kuo toliau, tuo mažiau liko laiko žuvelėms.