Nors Klaipėdos muzikinio teatro vadovas Ramūnas Kaubrys mieliau renkasi poilsines nei pažintines keliones, pašnekovas prisipažino, kad net ir tada bent dalį laiko skiria svečios šalies istorijai ir kultūrai pažinti. Nesena klaipėdiečio išvyka į Paryžių – priešingai – nė iš tolo nepriminė jo įprasto atostogų scenarijaus.

Pribrendo per 20 metų

Ištisas keturias dienas Ramūnas į save siurbė svaiginančius potyrius.

Kaip įvardijo pašnekovas, kelionės tikslas buvo trejopas – aplankyti draugus, pamatyti garsiausius turistinius objektus, kiek įmanoma per tokį trumpą laiką, ir apsilankyti bent poroje skirtingų teatrų.

"Tai buvo trumpa ir netikėta kelionė, į kurią pasiūlė važiuoti mano bičiuliai Aloyzas ir Birutė Každailevičiai. Kadangi Paryžiuje gyvena jų dukra, o aš ten turiu draugų, kuriuos jau labai seniai ketinau aplankyti, kadaise juokais ir pakalbėjome, kad reikėtų kažkada drauge nuvažiuoti. Vieną dieną jie man skambina ir sako – perkame bilietus, jei nori, prisijunk. Pagalvojau, kad jei dabar neišvažiuosiu, turbūt to nebepadarysiu niekada, – juokėsi R.Kaubrys, išvyką į Paryžių atidėjinėjęs bemaž 20 metų. – Todėl esu labai dėkingas savo kompanionams, kad jie mane pagaliau išprovokavo, ir jų dukrai Neringai, kuri pasirūpino tokia intensyvia ir turininga mūsų viešnagės programa."

Jau pirmąjį vakarą klaipėdiečiai išsiruošė į Paryžiaus nacionalinę operą, kurioje mėgavosi šokio spektakliu.

"Iš tiesų tai buvo keturi skirtingų choreografų nedidelės trukmės spektakliai viename. Jie pastatyti specialiai baleto trupei, tačiau tai buvo šiuolaikinės kalbos spektakliai. Labai įdomūs darbai, techninis atlikėjų pasirengimas – aukščiausio lygio, neįmanoma prikišti nieko", – žavėjosi Muzikinio teatro vadovas.

Į teatro salę – su striuke

Neblėstamą įspūdį klaipėdiečiui paliko ne tik pasirodymas, bet ir pati teatro aplinka.

"Pirmą kartą gyvenimą pamačiau, kas iš tikrųjų yra epochinis praeities teatro pastatas, kur aukso detalės nėra pigios, tik tam, kad blizgėtų, skirtingai nei kai kuriuose Lietuvos ar aplinkinių šalių teatruose, kur tas auksas yra kažkoks kičinis, "pritemptas". Apsilankyti Paryžiaus nacionalinėje operoje verta jau vien dėl aplinkos. Pastatas pastatytas 1669 m., Liudviko XIV laikais. Čia kiekvienas bra, kiekvienas ažūras išties alsuoja to laikmečio stilistika", – patyrė Ramūnas.

Klaipėdietį gerokai nustebino liberalus požiūris į žiūrovų garderobą – ne vienas lankytojas salėje sėdėjo tiesiog su striuke ar paltu arba savo viršutinį rūbą pasidėjęs ant kelių.

"Labai liberali, demokratiška tvarka, žinoma, atėjusiųjų į spektaklį su botais nebuvo. Apskritai susidarė įspūdis, kad žiūrovų tikslas – ne save pademonstruoti, o iš tikrųjų pamatyti, patirti, pajausti. Publika buvo be galo susikaupusi, ji į save siurbte siurbė tai, kas vyksta scenoje. Ir tai patyriau ne tik šiame teatre", – pripažino pašnekovas.

Vietoje skambučio – sirena

Viešnagės metu keliautojai apsilankė ir Bastilijos operos teatre.

"Tai visiška priešingybė Paryžiaus nacionalinei operai, jei kalbėsime apie patį pastatą – Bastilijos aikštėje, kur stovėjo garsusis kalėjimas, jis buvo pastatytas tik praėjusiais metais. Tai šiuolaikiškas statinys be kažkokių įmantrybių, akivaizdu, kad koncentruotasi į patogumą, akustiką. Tad sėdėdamas paskutinėje eilėje viską kuo puikiausiai girdėjau, jaučiau puikų balansą tarp orkestro ir vokalistų. Richardo Štrauso opera "Adriana iš Nakso" nėra labai populiari, tačiau režisieriaus sumanymu antikinis siužetas buvo perkeltas į šias dienas, o vėlgi atlikimas – aukščiausio lygio", – komplimentų paryžiečiams kolegoms nešykštėjo R.Kaubrys.

Tačiau pašnekovas juokavo, kad jei mūsiškiame muzikiniame teatre atsirastų toks skambutis kaip Bastilijos operos teatre, publika turbūt neapsidžiaugtų.

"Likus 5 minutėms iki spektaklio pradžios pasigirsta tokia ultraemocinė sirena, tarsi būtų kilęs gaisras. Ir ji skamba be perstojo visas tas 5 minutes. Kai ji nutyla, salės durys uždaromos ir nė vienas vėluotojas nebepakliūva į vidų. Jei kažką panašaus sugalvotume pas mus, manau, mūsų žiūrovai būtų labai pasipiktinę", – šypsojosi pašnekovas.

Kam egzotika, o kam dėmė

Ramūnas pripažino, jog vertinant pagal Lietuvos uždarbius, tokia kultūrinė Paryžiaus programa – ne itin pigus malonumas. Bilietai į vieną teatrą klaipėdiečiams atsiėjo daugiau nei po 30, o kitą – beveik 70 eurų.

"Reikėtų įvertinti ir tai, kad jie buvo pirkti su nuolaida ir ne į pačias geriausias vietas. Tiems, kuriems aktualu apsilankyti Paryžiaus teatruose, kelionę geriau planuoti metų pradžioje, nes šiuo periodu galima įsigyti pigesnių bilietų", – patarė pašnekovas.

Viešnagės metu keliautojai aplankė didžiumą Paryžiaus vizitine kortele vadinamų objektų: nuo garsiųjų Luvro, Orsė muziejų, Pompidu centro iki istorinių San Žermeno, Liuksemburgo, Lotynų ir Monmartro kvartalų, grožėjosi didinga Paryžiaus katedra, Jėzaus širdies bazilika ir, žinoma, įsiamžino Triumfo arkos bei Eifelio bokšto fone.

"Dar nuo studijų metų, kai teko lankyti dailės istorijos paskaitas, norėjosi pamatyti Eifelio bokštą, nes jo konstruktyvas man atrodo labai įdomus. Nors kai kurie paryžiečiai šio objekto nepripažįsta iki šiandien ir vadina jį juoda dėme ant Paryžiaus veido", – pridūrė R.Kaubrys.

Keliautojai nepraleido progos patirti ir nekasdienių kulinarinių potyrių – ragavo tradicinių keptų kaštonų, mėgavosi fondiu ritualu bei surengė gurmanišką austrių ir sraigių degustacijos vakarėlį.

Paliko atminimo raštelį

Lankantis Paryžiuje Ramūnas rekomenduoja būtinai sudalyvauti ekskursijoje turistiniu laivu Senos upe.

"Tai yra galimybė pamatyti miestą iš kito taško ir šiaip smagus laiko praleidimo būdas. Iki šiol niekada nebūčiau pagalvojęs, kokie gražūs ir įdomūs gali būti tiltai, kad jų yra tokių įvairių, kiekvienas su sava istorija ir savita architektūra", – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

Jei yra galimybių, Ramūnas patarė nepraleisti progos apsilankyti ir garsiajame Šekspyro knygyne.

"Šios erdvės aura išties ypatinga. Kažkada kažkam kilo idėja įrengti tokią vietą, kur žmonės galėtų tiesiog ateiti ir paskaityti knygą arba atnešti savo ir pasikeiti į ten esančią. Knygyne sukurta savotiška buto aplinka, kur tam tikruose kambariukuose gali skaityti arba keistis knygas, o kituose – pirkti. Čia taip pat įrengta speciali siena, kur žmonės gali palikti savo laiškelius – paskirti kažkam susitikimą ar prisipažinti meilę. Aš palikau raštelį su fraze, kurią išgirdau per pasiplaukiojimą po Seną ir kuri man labai patiko: "Paryžius žmonėse atveria didybę", – šypsojosi keliautojas.

Visai šalia Šekspyro knygyno auga seniausias Prancūzijos medis ir stūkso Paryžiaus katedra. Tuo metu, kai klaipėdiečiai joje lankėsi, kaip tik vyko vakaro mišios.

"Nors dėl šios priežasties neturėjome galimybių joje pavaikščioti ir akyliau apžiūrėti, tačiau bendras vaizdas – tiek vidaus, tiek išorės – įspūdingas. Ir pačios mišios tarsi nekasdienės, didingos – nuo choro, kunigo iki jo besiklausančiųjų, kurių susirinko gausybė, ir kaip jie klausėsi", – prisiminė pašnekovas.

Tikisi nekart sugrįžti

Ramūnas neneigė, jog viešnagės metu ne kartą savęs klausė, ar norėtų gyventi šiame mieste, ir kas kartą į šį klausimą atsakydavo neigiamai.

"Čia labai intensyvus požeminis gyvenimas – tai visai atskiras pasaulis ir neatsiejama Paryžiaus kasdienybės dalis, nors, kita vertus, susisiekimas patogus, – apie metro sistemą kalbėjo pašnekovas. – Žinoma, tai beprotiškai gražus, unikalus miestas, net ir tą patį objektą kitą kartą gali pamatyti vis kitaip, naujai. Todėl čia sugrįžti norėčiau dar ne kartą ir kiekvieną objektą aplankyti ramiau, ilgiau."

Vienas tokių – Luvras, kuriam Ramūnas skyrė 5 valandas, tačiau į paskutinį aukštą nebepakilo. Kaip juokavo keliautojas, net jei tam ir būtų buvę apsčiai laiko, kaži ar bebūtų likę sveikatos.

Muzikinio teatro vadovas bene labiausiai džiaugiasi, jog šios trumpos kelionės metu pavyko patenkinti ir profesinį smalsumą, ir pasisemti peno dvasiai.

"Labai mėgstu poilsines keliones, ir tai turbūt viena priežasčių, kodėl Paryžius buvo taip ilgai atidėliojamas. Kadangi atostogų turiu nedaug, norisi jas praleisti gamtos apsuptyje, gryname ore. Tačiau net ir poilsinę kelionę laikau nepavykusia, jei jos nepraturtinu istoriniu, kultūriniu požiūriu", – prisipažino pašnekovas.

Pavyzdžiui, Alanijoje, Turkijoje, Ramūnas stengiasi atostogauti tuo metu, kai ten vyksta tarptautinis turizmo ir meno festivalis.

Pašnekovas šypsojosi, kad nors Tenerifės operos teatre nepavyko pamatyti spektaklio, tačiau bent jau apžiūrėjo patį pastatą ir net sugebėjau kyštelėti nosį į vidų.