"Didelės laimės ir išganymo" – toks XIII a. pilies ir miesto statybos sutarties dokumente užfiksuotas linkėjimas itin sužavėjo lituanistę Jovitą Saulėnienę bei paskatino ją domėtis senosios Klaipėdos istorija. Per daugelį metų surinktos žinios sugulė į neseniai išspausdintą knygą "Nugrimzdusi Klaipėda".

Informaciją rinko nuo jaunystės

– Lapkričio pabaigoje išėjusi jūsų ir bendraautorės Rasos Tarik knyga "Nugrimzdusi Klaipėda" jau spėjo išpopuliarėti – parduota beveik pusė jos tiražo, kaip manote, kas lėmė tokią sėkmę?

– Iš tiesų knygų apie senąją Klaipėdą yra labai daug, tačiau turbūt nė vienoje jų nėra pateikiami tikri anuomet čia gyvenusių žmonių išgyvenimai, prisiminimai. Knygoje apstu medžiagos apie Klaipėdos, anksčiau vadintos Memeliu, miesto istoriją, jo raidą, skirtingo luomo ir profesijų miestiečių gyvenseną bei jauseną, žymius architektūros statinius, tradicijas pačių gyventojų ar mieste apsilankiusių žymių žmonių akimis. Pagrindinė šios knygos vertybė, manau, ir yra ta, kad mes iš įvairių dokumentų, laiškų, raštų, prisiminimų surinkome žmonių mintis. Be abejo, knyga, kurią išspausdino spaustuvė "Druka", vizualiai yra labai graži, viršelis yra rankų darbo, o pati knyga – iš prabangaus popieriaus. Kai pirmą kartą ją pati pamačiau, netekau žado.

– Iš kur gavote tiek informacijos, senų nuotraukų, atvirukų?

– Sunkiausia ir buvo surinkti senas nuotraukas, nes anuomet fotografų dar buvo labai mažai, daugiausia radome įvairių piešinių. O informaciją padėjo surinkti įvairūs žmonės, kurie papasakojo savo artimųjų prisiminimus, išgyvenimus. Žinoma, labai daug padėjo muziejai, kultūros centrai. Iš tiesų, rinkdama visą tą informaciją tiek daug visko sužinojau, jog dabar – būna – einu Klaipėdos gatvėmis ir jaučiuosi tarsi eičiau istorijos pėdsakais, nes atmintyje iškyla senoji Klaipėda.

Knyga – tikriems klaipėdiečiams

– Kodėl nusprendėte išleisti būtent tokio pobūdžio knygą?

– Prie šios knygos eita ilgokai. Dar būdama jauna mergina netikėtai sužinojau, jog miesto pradžia užfiksuota itin gražiu linkėjimu – "Didelės laimės ir išganymo". Šis sakinys mane taip sužavėjo, jog negalėjau nesidomėti ir nesigilinti į šio miesto praeitį. Tad daugybę metų domėjausi miesto istorija, rinkau informaciją apie tuometę Klaipėdą. Per visą tą laiką man teko dalyvauti įvairiose ekspedicijose po Klaipėdos kraštą, kuriose man neišdildomą jausmą paliko čia sutikti žmonės, jų skaudūs likimai, kuriuos nulėmė gyvenimas prie vandenų, savita gamta, kurios niekur daugiau nepamatysi, tad visa tai mane taip žavėjo, jog pati to nepastebėdama sukaupiau daugybę žinių ir informacijos. Vėliau, dirbdama Klaipėdos vokiečių bendrijos Simono Dacho namuose, pažinau daug žmonių, kurie man suteikė itin daug informacijos. Knygos atsiradimą, žinoma, paveikė ir tai, jog daug metų su R.Tarik mes rengiame Rytprūsių literatūrinį, kultūrinį laikraštį "Smiltė", kurios tematika tokia pati, kaip ir knygos. Tiesa, daug kas į "Nugrimzdusią Klaipėdą" nė nesutilpo, todėl jei leis galimybės išleisime dar bent keletą knygų. Turime dar labai daug unikalios spalvingos medžiagos apie Rytprūsių krašto ir miesto kultūrą bei istoriją, kuria norėtume pasidalyti su skaitytojais.

– Gal įsivaizduojate, kokiems skaitytojams skirta ši knyga?

– Visų pirma, ji skirta klaipėdiečiams, nes kiekvienas šio miesto gyventojas turėtų žinoti miesto, kuriame jis gyvena, priešistorę. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas skaitytojas knygoje atras įdomių faktų, apie kuriuos net nebuvo girdėjęs. Ši knyga galėtų būti ir mokomojo pobūdžio – mokiniams bei studentams, besidomintiems istorija. Taip pat ji galėtų sudominti visus, tyrinėjančius Klaipėdos miesto istorinę, kultūrinę praeitį.

Į Klaipėdą atvijo meilė

– Atidavėte daug jėgų šiai knygai, o jūs – taip pat klaipėdietė?

– Aš nesu tikra klaipėdietė, tačiau čia gyvenu jau beveik 40 metų, todėl šį miestą išties pamilau. Vis dėlto Klaipėda man niekada nebuvo tolima, nes gimiau ir augau Klaipėdos rajone – Endriejave. Tačiau baigusi mokyklą išvykau studijuoti į Vilnių, kur, įgijusi pedagoginį išsilavinimą, likau gyventi. Dirbau Valkininkuose mokytoja, tačiau likimas taip lėmė, jog po kelerių metų vėl sugrįžau į savo kraštą. 1971 m. apsigyvenau Klaipėdoje. Nors man labai patinka Vilnius, niekada nesigailėjau, jog sugrįžau čia.

– Kas paskatino sugrįžti?

– Meilė mane čia parviliojo. Dar iki pat šiol su vyru pajuokaujame, kad jis mane parvežė į mano kraštą. Nors iš tiesų mano vyras kilęs iš Dzūkijos, tačiau taip jau atsitiko, kad jis pasirinko jūrininko kelią. Gavęs darbą čia ir apsigyveno. Tačiau dažnai genami nostalgijos nuvykstame į jo gimtinę, kur prabėgo mūsų pasimatymai, į Vilnių, kurio visas gatveles ir užkampius esame išmaišę. Nueiname į legendinį restoraną "Neringa", kuriame visuomet susitikdavome. Nors jis jau sumodernėjęs, tačiau prisiminimai išlikę patys maloniausi.

– Vyras – kapitonas, jūs – lituanistė, ar nesunku būti kartu tokioms dviem skirtingoms asmenybėms?

– Sutinku, kad mes abu visiškai skirtingi, tačiau galbūt tai ir įdomiausia. Kai vyras yra labai protingas, o moteris diplomatiška, tuomet būti kartu nėra sunku. Daugelis jaunų porų nesupranta, jog būti laimingiems, sutarti – yra darbas, kurį turi dirbti abu sutuoktiniai. Mūsų poroje tai daryti nuolat stengiamės abu, todėl jau beveik 40 metų gyvename laimingai ir darniai.

Skaito detektyvus

– Nuo jaunystės domitės istorija, tačiau pasirinkote ne istorikės, bet pedagogės profesiją, kodėl?

– Aš nuo vaikystės svajojau būti mokytoja, todėl ir siekiau šio tikslo. Vėliau, baigus studijas, mokytojavimas man nelabai patiko, bet grįžusi į Klaipėdą bei pradėjusi dėstyti literatūrą aš suradau save. Skaityti paskaitas studentams man labai patiko. Ir dabar kartais jų turiu. O domėjimasis istorija atsirado vėliau, jis, laikui bėgant, peraugo į didžiulį pomėgį. Matyt, taip buvo lemta, juk gyvenimas pats viską sudėlioja į savo vietas taip, kaip turi būti.

– Ar būdama mergaitė, o gal paauglė, bent kiek svajojote kada nors rašyti knygas?

– Tikrai ne, juolab kad mano tėveliai buvo paprasti žmonės – tėtis vestuvių muzikantas, mama – dirbo Endriejavo mokykloje rūbininke.

– Jeigu jau pasirinkote tokią literatūrologės-filologės profesiją, tai turbūt mėgstate skaityti? Kokia perskaityta knyga jums pati įsimintiniausia?

– Skaityti mėgstu nuo mažumės, tad esu perskaičiusi daugybę kūrinių. Daugelį jaunystėje skaitytų knygų jau perskaičiau po kelis kartus, nes kai skaitai būdamas jaunas, visą informaciją priimi vienaip, o vėliau, įgijęs patirties ir didesnio suvokimo apie supantį pasaulį, imi knygą skaityti tikslingai, atidžiau, todėl viską suvoki vėl kitaip. Kažkodėl man įdomiausia skaityti kriminalinius apsakymus, tad kai tik pavargstu nuo kasdienių darbų, čiumpu kokį detektyvą ir skaitau. Visi mano artimieji žino, kad kai skaitau, geriau prie manęs nė nesiartinti ir nekalbinti. Taip pat man labai įdomios istorinės, mokslinės knygos. Kiek esu skaičiusi knygų, visos jos yra daugiau ar mažiau įsimintinos, tačiau giliausiai mano širdyje įstrigo serbų rašytojo Branislavo Nušičiaus apysaka "Biografija baigiasi vedybomis".

Jaučiasi laiminga

– Žinau, kad jūs esate kolekcininkė, tad atskleiskite, ką kolekcionuojate?

– Labai mėgstu vandenį, gamtą, galima sakyti, kad esu jos vaikas, nes ir mano vaikystė bei jaunystė prabėgo nuostabaus grožio aplinkoje, prie ežero, tai ir kolekcionuoju vandenų grožybes – įvairiausias kriaukles. Jaunystėje aš visus savo pinigus iššvaistydavau kriauklėms pirkti, tačiau dabar galiu pasigirti jų kolekcija. Turiu tokių kriauklių, kurių net nėra muziejuose. Šiuo metu mano kolekcijoje per 200 skirtingų kriauklių.

– Kolekcionuoti kriaukles neturėjo būti sudėtinga, nes juk jūsų sutuoktinis buvęs tolimųjų reisų kapitonas, tad galėdavo jų pilnus lagaminus parvežti.

– Oi, tai netiesa – vyras man iš jūros yra parvežęs gal tik keletą kriauklių, visas kitas rinkau, ieškojau, pirkau pati. Tačiau jis man yra parvežęs ypatingą kriauklių lempą, už kurią esu jam labai dėkinga. Tokių lempų iš viso tėra dvi.

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Labai mėgstu keliauti, pasivaikščioti, todėl, kai tik turime laisvo laiko, su vyru tai darome. Dažnai važinėjamės dviračiais, vaikštinėjame miškais – turime net savo pasivaikščiojimo takus sudarę. Dažnai bendraujame ir su savo sūnumi.

– Esate laimingas žmogus?

– Tikrai taip. Visą gyvenimą buvau ir esu ne tik mylinti moteris, mama, bet ir jaučiuosi labai mylima. Tai ir sudaro visą laimingo gyvenimo pagrindą.