Žurnalistui ir fotografui Bernardui Aleknavičiui, Klaipėdoje gyvenančiam daugiau nei pusė amžiaus, teko laimė pažinti ir bendrauti su įstabiais šalies poetais ir rašytojais, kurie tam tikru laiku gyveno bei kūrė uostamiestyje. Pasak B.Aleknavičiaus, kai kurie jų šiandien nepelnytai smenga užmarštin.

Santūrusis P.Drevinis

84-erių B.Aleknavičius ilgus metus bičiuliavosi su Pauliumi Dreviniu, juolab poetas – tolimas Bernardo žmonos Antaninos giminaitis.

Tikroji šio liūdno likimo kūrėjo pavardė – Drevinskas. Šiais metais jam būtų sukakę 95-eri. Jis gimė Gulbinuose, Pabiržės valsčiuje.

P.Drevinis buvo užkliuvęs sovietams, tad 8 metus praleido tremtyje Krasnojarsko krašte. 1956 m. grįžo į Lietuvą. Nuo septintojo dešimtmečio pradžios mokytojavo Klaipėdos mokyklose.

B.Aleknavičius prisiminė, kad Paulius rinko ne tik tautosaką, bet ir anekdotus, tačiau – tik ne politinius. Šių iš nepažįstamų žmonių jis net klausytis vengė.

"Nenorėjo, kad už juos pakliūtų dar kartą ten, kur jau turėjo progos pabūti", – atsiminimuose apie poetą rašė B.Aleknavičius.

Buvo labai principingas, nenorėjo likti kam nors skolingas. Bernardas teigė, kad dažnai Paulius ateidavo pas juos į namus savaitgaliais pietų.

"Ir kas keisčiausia, jis už tas vaišes sumokėdavo. Kaskart kildavo didžiausias skandalas. Jis susipykdavo su mano žmona, kai išsiimdavo tris rublius ir padėdavo už pietus. Toks jis buvo", – pasakojo žurnalistas.

Jautėsi suklydęs

B.Aleknavičius teigė, kad P.Drevinis jaunystėje žavėjosi Bernardo Brazdžionio kūryba. Abu kilę iš Biržų krašto. Nežinia, kas nutiko, bet 1982 m. rinkinyje "Vėl kartojasi gyvenimas" pasirodė P.Drevinio eilėraštis "Poetui emigrantui", kuriame tarsi jaučiamas priekaištas iš tėvynės išvykusiam kūrėjui: "Ar tu matai, kaip vyšnios žydi, / Kaip ieško bitės dobilų?/ Ak, tavo dainos pasiklydo/ Tarp kontinentų ir salų".

"Ir štai į Klaipėdą atvyko poetas B.Brazdžionis. Kai paklausiau Pauliaus, ar jis eis į susitikimą su poetu, kurį kadaise dievino, jis atsakė negalįs. Manau, jautėsi kaltas savo korifėjų išdavęs, kai parašė tą eilėraštį", – įsitikinęs B.Aleknavičius.

Pagerbs atminimo lenta

P.Drevinis gyveno buvusioje Žaliojoje, dabartinėje J.Karoso gatvėje. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis savivaldybei yra pateikęs prašymą įamžinti jo atminimą, iškabinant atminimo lentą.

Esą gautas sutikimas pakabinti tą lentą, nors šiemet turėjo tai padaryti, bet teks atidėti kitiems metams. Planuojama ją atidengti per Poezijos pavasario renginius.
Bibliotekos vadovas teigė pažinojęs poetą asmeniškai, bet didelis draugas su juo nebuvo – "P.Drevinis sunkiai pasiduodavo draugystei".

"Kai P.Drevinis mirė, jo kraštiečiai iš Biržų palaidojo jį gimtinėje ir šiandien labiau garbina nei mes, klaipėdiečiai. Mano supratimu, Klaipėda turėtų jį labiau vertinti, nes miesto literatūrinis žemėlapis nėra labai tirštas", – teigė J.Šikšnelis.

Tokių atminimo lentų, ženklinančių garsių rašytojų ir poetų pėdsakus Klaipėdoje, turėtų atsirasti daugiau. Pasak J.Šikšnelio, iškilių asmenybių pagerbimas yra svarbus mums patiems.

Dar vienas poetas Paulius

Pasak J.Šikšnelio, kitas garsus Lietuvos poetas Paulius Širvys irgi turi ryšį su Klaipėda, tačiau jis esą labai trumpalaikis. Poetas kurį laiką dirbo žvejybiniame laive ir tarp reisų į jūrą viešėdavo Klaipėdoje.

"Mūsų bibliotekoje buvo rengiami poezijos vakarai. Juo čia rūpinosi bibliotekos moterys, išskalbdavo jam ir rūbus. Tačiau negaliu pasakyti, pas ką jis apsistodavo", – prisiminė J.Šikšnelis.

B.Aleknavičius P.Širvį irgi pažinojo bei su juo bendravo. O susipažino abu Vilniuje ne itin maloniomis aplinkybėmis. B.Aleknavičius teigė, kad vėliau poetas šio susitikimo neprisiminė, nes tąsyk buvo pernelyg įkaušęs. Klaipėdietis prisiminė paties poeto jam pasakotą anekdotinę situaciją: "P.Širvys važiavo traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą, Telšiuose į jo vagoną įlipo mergaičiukė, atsisėdo priešais Paulių, išsiėmė iš krepšio P.Širvio poezijos knygą "Ir nusinešė saulę miškai". Ilgai skaitė eilėraščius ir kai užvertė knygą, poetas paklausė, ar patiko.
Ši sako, labai. P.Širvys pasiteiravo, ar ji nenorėtų susipažinti su jų autoriumi. Ta net nušvito. Ir, kai poetas prisipažino, kad jis ir esąs eilių autorius, mergaitė įsižeidusi rėžė: "Eik tu, kvaily". Ir persėdo į kitą vietą".

Poeto gyvenimas labai dramatiškas, jis dalyvavo Antrojo pasaulinio karo kovose. Buvo gavęs daugybę ordinų ir medalių, tarp jų ir Šlovės ordiną. Vėliau beūžaudamas jis visus tuos apdovanojimus esą pametė, išskyrus Šlovės ordiną, kurį išskirtinėmis progomis įsisegdavo į švarko atlapą.

Charizmatiškasis Saliamonas

Dar viena Klaipėdos literatūrinė puošmena – avangardistas Salys Šemerys (Saliamonas Šmerauskas, 1898–1981) , "Keturių vėjų" sąjūdžio dalyvis.
Jį pažinojusieji teigė, kad poetas buvo ekstravagantiška asmenybė.

Vien S.Šemerio slapyvardžiai daug ką liudija apie jo asmenį. Duoga Liutauris, Escecha, Esperantininkas, Es-ša, Express, Gedvila Rimvydas, Janulaitis Salys, Jasulaitis S., Jasulaitis Salys, O Si mas, Ošimas M., Rauskas M., Salmanasaras, Salmanasaras el., Skamas, Skomantas, Sl. Šm., Šerys, Šerp, Šlamas L., Šmergarbas Algirdas, Šmergarbas Selmas, Vaiduoklis – tokiais slapyvardžiais pasirašinėjo poetas. O pseudonimas Salys Šemerys išliko visam gyvenimui.

1927 m. S.Šemerys atvyko į Klaipėdą. Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė lietuvių literatūrą, papildė tuo metu mieste gyvenusių lietuvių inteligentų būrį. Vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, persikėlė į Vilkaviškį, vėliau į Kybartus.

Čia jis išgyveno 1940 m. sovietų okupaciją, kuri padarė didžiausią perversmą jo pasaulėžiūroje: "Iki tol aš buvau grynojo meno šalininkas, o dabar mano sieloje atsirado spraga. Pradėjau abejoti savo estetinių pažiūrų teisingumu".

1945 m. rudenį Šmerauskų šeima visam laikui sugrįžo į Klaipėdą. S.Šemerys vėl įniko į pedagoginį darbą. Teigiama, kad iškili S.Šemerio figūra buvo tarsi įaugusi į miesto panoramą. Poetas palaidotas Karklės kapinaitėse.

"Su S.Šemeriu bendravau gana ilgai, bet man tas bendravimas didelio įspūdžio nepaliko, nes iš kitų žmonių jis skyrėsi tuo, kad save vertino labai aukštai. Jis sakydavo, kad yra 15 literatūrinių žanrų, o S.Šemerys sukūrė dar vieną ir rašo visais 16 žanrų. Jis jautėsi pralenkęs visus rašytojus. Manau, kad tai yra išpuikimas", – teigė B.Aleknavičius.

"Žinau, kas aš esu"

Žurnalistas B.Aleknavičius buvo ir aikštingosios Klaipėdos krašto rašytojos Ievos Simonaitytės (Ewa Simoneit 1897–1978 m.) "ginklanešys".

Galima teigti, kad rašytojai Bernardas buvo tarsi sūnus, su kuriuo ji tardavosi net ūkiniais klausimais, dažnai atsiklausdavo jo nuomonės, nevengdama skambinti net naktimis.

"Ji sakydavo, jei tu mane kiekvieną dieną aplankysi, tai aš atvažiuosiu į Klaipėdą, jei neaplankysi – nevažiuosiu. Ir aš ateidavau kasdien, kai ji čia atvykdavo. Mes vis ką nors pakalbėdavome", – pasakojo B.Aleknavičius.

Kai Bernardas paklausdavo, ar ji jau surado tarp jaunųjų kolegų sau įpėdinį, I.Simonaitytė atsidusdavo ir papurtydavo galvą.

"Pamenu, labai kritikuodavo kitus kūrėjus, vis sakydavo, kad ta, išsidažiusi, niekada nebus gera rašytoja. Pavardės neminėsiu. Pati save ji vertino aukštai, sakydavo: "Aš žinau, kas aš esu". Ji suvokė save, kaip didelį nusipelniusį žmogų. Ji žinojo savo vertę", – prisiminė Bernardas.

"Banditas" nepataikavo

B.Aleknavičius pasakojo, kad rašytoja jį gerbė už tai, kad jai nepataikavo. O buvo tokių, kurie jai batus apaudavo ir raištelius užrišdavo. Tokius paslaugius žmones I.Simonaitytė niekino ir iš jų šaipėsi.

"Aš niekados jai batų neaviau, nei raištelių rišau. Tiesa, už parankės pavesdavau, tik tiek. Buvo ne kartą, kai ji ant manęs šaukdavo ir grasindavo, kad mane užmuš. Taip ji visada rėkdavo, kai supykdavo. Kartą pasakiau: muškite. Tada ji nusišypsojo ir atlyžo. Į mane kreipdavosi pavarde, kartais vadindavo banditu. Kai paklausiau, kodėl ji taip sako, rašytoja atrėžė, kad ji taip vadina visus mielus
žmones", – pasakojo B.Aleknavičius.

B.Aleknavičiaus pasiteiravus, kuris iš jų – P.Drevinis ar Simonaitytė buvo jam artimesnis savo siela, žurnalistas susimąstė.

"Manau, kad Paulius savo siela man buvo artimesnis, su juo mes galėdavome pasikalbėti, pasiginčyti, o I.Simonaitytė vis norėdavo mane užmušti. Jei tik supykdavo, tuoj ir šaukdavo, kad užmuš", – šypsojosi B.Aleknavičius.