Jūreivis su armonika ant triumo

Vilnietė jo dukra Rasa Rimkienė, perskaičiusi straipsnį „Jūroje“ apie buvusį Klaipėdos restoraną „Regata“, pasiūlė pakalbėti su jos tėčiu.

„Anais gūdžiais laikais mano tėtis su laivu partempė „Regatą“ į Klaipėdą. Ir „Meridianas“ Klaipėdoje atsidūrė jo dėka. Mano tėtis iš Vladivostoko parplukdė ir pirmąjį Lietuvos mokslinį laivą „Lev Titov“, – prisiminė ji. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šis laivas naudotas aplinkosaugos reikalams, vadinosi „Vėjas“.

Dabar 87-erių bocmanas A.Usonis aktyviai domisi gyvenimu Klaipėdoje, dar vairuoja automobilį.

„Kažkada moksliniu laivu „Lev Titov“ plaukė jūrininkas ir žurnalistas Aloyzas Urbonas. Vis klausinėjo manęs apie jūros romantiką. Sakiau, kad mano kelyje į jūrą jos nebuvo. Į jūrą ėjau, kad galėčiau užsidirbti už ką pavalgyti“, – pasakojo A.Usonis, teigdamas, kad pokariu gyventi buvo sunku, ypač kai namuose buvo viena mama su jaunesniu broliuku.

Grįžęs iš tarnybos armijoje atvyko į Klaipėdą pas seserį (jis kilęs nuo Ukmergės).

„Nuėjome prie šiaurinio molo. Jūra, per vartus įplaukė žvejybinis laivas. Ant triumo jūreivis armoniką tampė. Vaizdas padarė įspūdį“, – prisiminė gal kokius 1954-uosius A.Usonis.

Paslaptingas: „Lev Titov“ Klaipėdos uoste 1981 m., nuo 1992 m. šis laivas pavadintas „Vėju“.

Atmintin įstrigo ir kitas epizodas. Su draugu stebėjo laivus uoste. Jis buvo plaukiojęs žvejybos laivuose Baltijoje.

„Man iškilo klausimas, ar plaukiant laivu į jūrą reikia pasiimti savo maistą. Draugas man paaiškino, kad laive yra virėjas ir maistas tiekiamas nemokamai. Dažnai be rublio kišenėje sėdėjau ir pagalvojau – jau geriau greičiau į jūrą“, – prisiminė A.Usonis, į gyvenimą žvelgęs labai praktišku žvilgsniu.

1955-ieji, pirmas reisas vidutiniu žvejybos traleriu į silkių žvejybos rajoną Atlante. „Kartais gailėdavausi, kad tapau jūrininku, nes jūroje prarandi savarankiškumą. Viską tau nurodo, pasako, kada gultis, kada keltis, ką daryti, aprengia, pavalgydina. Ne kartą esu pagalvojęs, kad į jūrą ėjo tinginiai. Jūreiviai nepasistatė namų. Juos pasistatė santechnikai, mūrininkai“, – su gyvenimiška išmintimi kalbėjo A.Usonis.

Prisiminė, kad pradžioje dalis jūreivių Klaipėdoje gyveno žvejybos uosto barakuose. Jam to daryti neteko. Sesuo išvyko į Vilnių ir paliko butą.

Naktis ant uolos Skagerake

6–8 metai vidutiniuose žvejybos traleriuose prabėgo akimirksniu. Įsiminė reisas 1963 m., kai prie Skagerako sąsiaurio užplaukė ant uolos ir vos nenuskendo visa įgula.

„Laimikis buvo labai geras. Silkių statinių pilni triumai ir dar dvi eilės ant denio. Kad perkrautas laivas nesusidurtų su Šiaurės jūros audromis, kapitonas nuo Lofoteno sugalvojo plaukti pagal Norvegijos pakrantes tarp fiordų ir salų. Naktį pajutome didelį smūgį. Laivą guldė ant šono. Jis stipriai pakrypo, jau net vaikščioti po jį buvo sunku. Norėjome evakuotis. Kapitonas dėl įvykio buvo pasimetęs, bet šturmanai įvertino situaciją ir sukūrė gelbėjimosi planą. Nukirtome statines ant denio laikiusias virves toje pusėje, į kurią laivas sviro. Dalį laimikio paleidome už borto. Laivo svoris sumažėjo, jis atgavo pusiausvyrą“, – prisiminė A.Usonis.

Gelbėtojas: paskutinysis garinis gelbėjimo laivas „Kagulas“ Klaipėdos uoste 1960 m. (Bernardo Aleknavičiaus nuotr.)

Kai daugelis norėjo evakuotis, savo posto nepaliko mašinų skyriaus mechanikas. Jo dėka ir variklis dirbo, ir elektra laive buvo. Juos bandė gelbėti norvegų žvejybinis laivas. A.Usonis pats jam padavė lynų galus. Nepasisekė, laivo lynai nutrūko.

A.Usonis buvo laivo bocmanas. Gelbėjimosi procese jis atliko svarbų vaidmenį. Iš triumų traukė statines su silkėmis, kad pamatytų, ar nėra pramuštas korpusas. Lengvinant laivą teko išpumpuoti gėlą vandenį iš cisternų. Šturmanai įsitikino, kad laivo sraigtas laisvai sukasi. Palengvėjęs laivas pats nuplaukė nuo uolos.

Apžiūrėjus laivą ir pažeidimo neradus, jis pasuko link Klaipėdos. A.Usonis prisiminė, kad rytą nuėjus praustis pajuto, jog iš krano bėga sūrus vanduo. Paaiškėjo, kad po susidūrimo su uola korpusas buvo prakirstas toje vietoje, kur stovėjo dešimties tonų gėlo vandens tankas. Lengvindami laivą jūrininkai paliko 1–2 tonas gėlo vandens. Per pramuštą kiaurymę vanduo sunkėsi į tanką, jį užpildė, bet toliau nebeturėjo kur dingti.

Retas atvejis, kad taip pasisektų susidūrus su povandenine uola. Jei po susidūrimo skylė būtų atsiradusi triume, laivas greičiausiai būtų nuskendęs.

Laužė ledus, tampė laivus

Netrukus po šio įvykio A.Usonis pradėjo dirbti gelbėjimo laive „Kagulas“ Klaipėdos žvejybos uoste. Tai buvo 40–50 m ilgio laivas, vilkikas, kurio įgulą sudarė apie 30 jūrininkų. Jis tapo jo bocmanu.

„Tai buvo paskutinysis garinis laivas Klaipėdos uoste. Jį 1956 m. pastatė suomiai. Laivas buvo skirtas tampyti miško medžiagą gabenančioms nesavaeigėms baržoms – lichteriams. Klaipėdos žvejybos uoste jis atsidūrė kaip repatriacija už Antrąjį pasaulinį karą“, – prisiminė A.Usonis.

Į gelbėjimo laivą jis buvo pakviestas todėl, kad turėjo tinkamą vizą su galimybe lankytis užsienio uostuose. Laivas dirbo Klaipėdos uoste – žiemą laužydavo ledus nuo uosto vartų iki Kiaulės Nugaros. Kartais jis savo sraigtais draskydavo ledų sangrūdas netgi uosto vartuose. Tuomet žiemos buvo atšiauresnės nei dabar. „Kagulas“ nuolat plaukiojo ir Baltijos jūroje, užsukdavo į užsienio šalių uostus.

„Dažnai plaukdavome į Skageną Danijoje. Ten iš Atlanto ar Šiaurės jūros būdavo atitempti ir ant inkaro laukdavo sugedę žvejybiniai laivai. „Kagulas“ buksyruodavo juos į Klaipėdą remontuoti“, – prisiminė A.Usonis.

Jo teigimu, šis ir kiti Klaipėdos žvejybos uosto laivai vilkikai turėjo daug darbo. Ne kartą teko tempti įvairius laivus į Klaipėdą iš Rygos, Talino ar tuometinio Leningrado uostų. Kiekvienais metais tai iš vienur, tai iš kitur į Klaipėdą arba iš jos būdavo tempiamos ir plaukiojančios laivų remonto dirbtuvės.

„Meridiano“ ir „Regatos“ odisėjos

A.Usoniui įsiminė, kaip iš Rygos į Klaipėdą tempė „Meridianą“. Tai buvo gerokai apleistas laivas. Apžiūrėjus jį netgi kilo abejonių, ar pavyks jį partempti į Klaipėdą. Laivo mediena buvo stipriai paveikta grybelio. Jis buvo nebetinkamas, nurašytas. Laivą nusipirko ir jame restoraną planavo įrengti Klaipėdos restoranų trestas.

„Meridiano“ laivu rūpinosi vienintelis jūrininkas bocmanas Viktoras Rankaitis. Jis buvo geras jūrininkas, su juo susidraugavome. „Meridiano“ tempimas buvo sudėtingas. Laivas lengvas, tuščias, vairas neklausė, negalėjome rizikuoti, kad kas nors jame liktų. „Meridiano“ bocmanas tempiant jį buvo mūsų laive“, – prisiminė A.Usonis.

„Meridiano“ tempimui labai kruopščiai buvo pasirinktas laikas. Bet koks stipresnis vėjelis būtų jį pražudęs. Laivą tempė ant ilgo lyno, kuris būdamas vandenyje jį stabilizavo – „Meridianas“ nesiblaškė į šonus. Sunkiau sekėsi jį valdyti sutrumpinus lyną, kai tempė per Klaipėdos uosto vartus. Laivas pavojingai ėmė lakstyti į šonus. Pavyko jį sutramdyti ir atitempti į laivo remonto įmonę Klaipėdoje. Ten jis kelerius metus buvo remontuojamas – medinė įranga buvo perdaryta naujai.

Dar sudėtingiau buvo tempti restoraną „Regata“ iš Leningrado į Klaipėdą. Šį Rusijoje Čerepovece statytą ir ilgą laiką prie Volgos buvusį laivą užsakė tas pats Klaipėdos restoranų trestas.

„Pasiėmėme gelžbetoninį įrenginį Leningrade. Tempiant į jį teliuskavosi bangos, nors nieko blogo tai lyg ir nežadėjo. Supratome, kad kažkas negerai, kai pamatėme, jos grimsta jos priekis“, – prisiminė A.Usonis.

Rygos įlankoje susirado salą pasislėpti nuo vėjo. Čia ir pamatė, kad „Regatos“ priekyje betoniniame korpuse išplauta skylė. Vanduo plūdo į vieną iš patalpų. Tapo aišku, kad iš betono gaminant „Regatos“ korpusą kažkas pavogė cementą – tarybinėje sistemoje tai buvo įprastas reiškinys. Gelžbetoninis laivas iki Klaipėdos galėjo ir neatplaukti.

„Turėjome vandens siurblį „Razluka“ (liet. išsiskyrimas), išpompavome vandenį, užklojome skylę brezentu, užkalėme lentomis. Atsargiai ir sėkmingai tempėme ją iki Klaipėdos“, – pasakojo A.Usonis

Sužinojęs, kad jūrininkai išgelbėjo pirkinį, Klaipėdos restoranų trestas jiems žadėjo surengti iškilmingą balių, bet pažadą pamiršo. Įgula į „Regatą“ grįžo už savo pinigus, kai ją sutvarkė ir pastatė Dangės upėje. Išgėrė alučio, prisiminė tą nelemtą skylę, kuri jos vos nepražudė pakeliui į Klaipėdą. Sutvarkyta „Regata“, anot A.Usonio, gerai atrodė, ji buvo populiari.

Po ledų lauko – kapitono izoliacija

Po reisų su „Kagulu“ A.Usonis dar porą metų Klaipėdos uoste dirbo narų laive „Rifas“. Po jo buvo ne mažiau įsimintini reisai su mokslinių tyrimų laivu „Lev Titov“. Jame dirbo 6 metus.

1980 m. Tolimuosiuose Rytuose Chabarovske karinių laivų statykloje pastatytą laivą A.Usoniui teko perimti kaip bocmanui. Įsiminė pirmasis reisas iš Vladivostoko į Singapūrą, po to moksliniai tyrimai Indijos vandenyne.

Jo vertinimu, laivas buvo ypatingas. Norint užsukti į kokį nors užsienio uostą, įplaukimą reikėdavo derinti ne su kuo nors Lietuvoje, o tiesiai su Maskvos pareigūnais. Dažnai laive būdavo neva, o gal ir iš tiesų, mokslininkų, iš Maskvos. Vakarų šalių uostai šį laivą ne itin noriai priimdavo. Galbūt manė, jog jame yra tarybinių šnipų, prisidengiančių mokslininkų vardais.

„Lev Titov“ laive nutiko vienas ypatingas įvykis. Laivas vos nenuskendo danų sąsiauryje prie Grenlandijos, kai pakliuvo į ledų lauką. Manevravo tarp jų, nors ledai daužė korpusą. Paaiškėjo, kad ekspedicijoje turėjo dalyvauti ištisa tarybinių mokslinių laivų flotilė, įskaitant mokslinius tyrimo laivus su žymių profesorių vardais iš Murmansko, Kaliningrado, Leningrado. Kodėl mokslinis tyrimų laivas iš Klaipėdos murdėsi po ledus, kai kiti laivai stovėjo Reikjavike?

A.Usonis prisiminė, kad „Lev Titov“ kapitonas buvo iškviestas pas ekspedicijos viršininką. Iš susitikimo jis grįžo pasikeitusiu veidu ir eisena. Po kurio laiko kapitonas laive pradėjo duoti keistas manevrų komandas. Matyt, labai jaudinosi po to susitikimo? Jį apžiūrėjo ekspedicijos gydytojas. Kapitoną laive pakeitė vyriausiasis padėjėjas. Laivas buvo išsiųstas į Klaipėdą. Laive izoliuotą kapitoną paėmė atvykusi greitosios pagalbos mašina. Daugiau apie to laivo kapitoną A.Usonis nieko negirdėjęs.

Tokie jūrinio gyvenimo epizodai išliko jūroje ir laivuose daugiau kaip 40 metų praleidusio bocmano A.Usonio atmintyje.