Gyvenimas it kareivinėse

– Kada įvyko jūsų pirmoji akistata su muzika?

– Dvylikos metų, tiesiai iš mamos ir tėčio glėbio, mane ištrėmė į Gargždus mokytis muzikos. Atvykau gyventi iš kaimo į miestelį, nes nuolat važinėti nebuvo galimybės. Didelis tai buvo iššūkis. Buvau visiškai nepasiruošęs. Tėvams taip ir nepasakiau, kaip stipriai laukdavau šeštadienių, kad galėčiau grįžti į namus. Apie pusę metų neidavau į pamokas šeštadieniais, nors ir reikėdavo. Vien todėl, kad labai pasiilgdavau namiškių.

– Gyvenote vidurinės mokyklos bendrabutyje?

– Taip, būtent ten ir prasidėjo pirmieji mano išdykavimai. Matyt, tai buvo savotiškas saviraiškos būdas, gal kompensacija dėl tėvų nebuvimo. Vienu metu buvau tikrai labai patrakęs. Mane net išprašė iš bendrabučio. Įsivaizduokite, kiekvieną mielą rytą mus keldavo kaip kareivinėse, tiesiog skambučiu tarškindavo į ausis. Juk normaliai reikia vaikus žadinti, mamos taip nedaro. Kai išvarė, apsigyvenau pas gimines.

– O kodėl maištavote?

– Matyt, viskas susidėjo – troškimas pabėgti į namus, paauglystė, vidurinė mokykla, kurios iki šiol nesuprantu. Žinoma, buvo gerų ir šiltų mokytojų, bet pati sistema – man neįkandama. Žinote, kartais atrodo, jog mokytojai svarbiausių mums dalykų moko taip, kad negalėtume jų išmokti. Esu stiprus šiandieninės sistemos nedraugas. Buvo laikas, kai garsiai maištaudavau, ir dėl to visai nesidžiaugiu. Nes niekas iš esmės nesikeičia, tik įgyji priešų. Tad einu prieš sistemą tyliai. Tai darau ne vienas, su draugais, bendraminčiais, kolegomis.

Džiazas be "chaltūros"

– Kada pradėjote groti saksofonu?

– Besimokydamas muzikos mokykloje. Teko susipažinti ir su kitais instrumentais – gitara, mušamaisiais akordeonu, armonika, bandonija, fortepijonu. Tačiau saksofonas yra pagrindinė mano duona. Po vidurinės dvejus metus atlikau karo tarnybą. Grįžęs bandžiau įstoti į Klaipėdos fakultetus, tačiau nepavyko. Baigiau S.Šimkaus konservatoriją ir pradėjau mokytis Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Tai buvo visai kitos erdvės, nauja šviesa, palikusi didelį įspūdį. Man patiko pats bendravimas su profesoriais, rijau žinias išsižiojęs. Gavau stiprų akademinį pagrindą, nors daugiausia teko mokytis klasikinio muzikavimo. Tada tai nepatiko, o dabar visiškai nesigailiu.

– Taigi, grįžote į Gargždus ir tapote savotišku džiazo šaukliu savame miestelyje.

– Gargždų muzikos mokykloje su kolegomis įkūrėme džiazo ir moderniosios muzikos skyrių. Pradėjau gilintis į džiazą, kaip į muzikos žanrą, dabar man įdomu, kas slypi jo aruoduose. Ar džiazas yra tik tai, ką mes girdime ir matome festivaliuose prie bokalo alaus, ar vis dėlto žanras, vertas šimtametės istorijos ir savyje talpinantis vertybių visumą? Norisi viską peržiūrėti iš naujo ir iš pagrindų. Jei Amerikoje šiuo metu džiazo judėjimas blanksta, tai Europoje – klesti, o Lietuvoje vis daugiau žmonių juo užsikrečia. Dievo apdovanotiems bronziniu grojimu džiazo muzikantams, tikriems meistrams, kurie geba improvizuoti "čia ir dabar" be didelių repeticijų, pasisekė. Tai nuostabu. Tačiau atsitiko taip, kad jie dažnai daugiau nieko ir nebedaro. Publika intuityviai jaučia šią spragą, kad žmonės ima groti atsainiai. Mes tai vadiname "chaltūra". Tokiu būdu džiazas nusidažo beveik vienoda spalva, atlikėjai "kalba" tomis pačiomis muzikinėmis frazėmis ir interpretacijomis. Tai tipiška situacija kiekvienoje mūsų gyvenimo sferoje. Galiu išvardyti keletą tikrai išradingų džiazo meistrų, kurie niekada nenusibosta. Bet jų niekas nesupranta. Pavyzdžiui, Petras Vyšniauskas, Liudas Mockūnas, Arkadijus Gotesmanas, Vytautas Labutis, dar mano sūnus Dovydas, kurio turbūt neturėčiau minėti. Jie nenusirito į paprastą ir greitą muzikavimą, kuris nuvestų į šlovę.

– Akivaizdu, kad džiazas jums daug reiškia?

– Pats aš nesu didelis džiazo gerbėjas, bet norėčiau juo tapti, todėl per pedagogiką jį studijuoju. Vaikus mokau groti saksofonu, improvizuoti, dar turime džiazo ansamblį. Sunku viską aprėpti keliems žmonėms.

Mergaitė nuo Dievo

– Buvote tas žmogus, kuris neatsisakė išmokyti groti saksofonu mergaitę, turinčią du rankos pirštus. Tėvai jums už tai dėkingi.

– Jos pasirodymą priėmiau kaip nedidelį stebuklą. Buvau pakviestas dirbti su neįgaliaisiais, bet vieną gražų vakarą po stovyklos supratau, kad nebegaliu, tiesiog nebepajėgiu to daryti. Melsdamasis kreipiausi į Dievą: "Lūžis, nebepavežu to daryti". Taip bemąstant atėjo į galvą mintis ir savotiška palaima – turiu pasilikti tik su tais neįgaliais vaikais, kurie yra niekam netinkami – nepritampa, nejuda, niekur neina. Pasakiau sau ir žmonėms, kad nepriimsiu tų, kurie jau groja. Po ilgų maldų, šių metų rugsėjo viduryje mano klasėje pasirodė mergaitė. Buvau ir užmiršęs apie savo pasižadėjimą, norėjau sakyti "pavėlavote", priėmimo laikas jau buvo praėjęs. Graži, protinga devynerių mergaitė, sveikut sveikutėlė, tačiau iš prigimties turi tik du – didįjį ir mažąjį rankos pirštelius. Mane užplūdo keistas džiaugsmas, nepanašus į nieką. Nors turėjau užjausti. Vieni tai vadina atsitiktinumu, kiti likimu, aš – Dievo darbu. Mes pradėjome mokytis, ši mergaitė savo išskirtiniais gabumais jau lenkia savo bendraamžius. Konsultuojamės su meistrais, kurie konstruoja jai specialų instrumentą. Iš pradžių aš pats pritaikiau jai saksofoną, bet mano inžinerinės galimybės išseko, palikau tai profesionalams. Mokinė anksčiau niekur negrojo, yra be galo imli, daug dalykų jai savaime gerai sekasi. Bet siekiame ne tiesioginių rezultatų, o prasmingai leisti laiką.

– Emociškai turbūt tai nėra lengva?

– Išties kartais grįžti iš mokyklos visiškai nusivalkiojęs. Būna, kad vakarais jau nebeprašneku. Bet jei tik pasiseka vaikui į žinių krepšį įdėti širdies gabalėlį, iš tų pačių aštuonių pamokų pareini papilnėjęs. Šitaip mes ir turėtume dirbti. Tik įgijęs visus aukščiausius pedagoginius laipsnius supratau, kad esu niekam tikęs. Bet aš labai stengiuosi, ir kartais pavyksta. Vaikui pirmiausia reikia įdiegti dorybes. Šis žodis iš mūsų leksikono kažkodėl yra ištrintas. Kalbame apie etiką, kultūrą, sąžinę, kitas normas ir taisykles, veikiančias mūsų išorę. Tačiau vienintelis mano vidų liečiantis dalykas yra dorybių puoselėjimas. Aš turiu išlikti širdyje sąžiningas pats sau ir dirbti su vaikais taip, lyg viską stebėtų jų tėvai. Niekada nepavadinčiau vaiko žioplu ar negabiu. Sugebėti pačiam nesimpatiškiausiam žmogui padėkoti, atleisti ir pasakyti "myliu" – tai yra natūrali dorybė, kurią reikia nuolat praktikuoti, ugdyti mokyklose, universitetuose. Tiesa, pirmiausia būtina dirbti su savimi. Nes neįmanoma įdiegti vaikui to, kas neegzistuoja tavyje. Dabar mokyklose garbinamos žinios, rezultatas ir išlavintas protas. Tačiau to nepakanka, kartojau ir kartosiu, kad mūsų tikslas nėra tik išorinio rezultato siekimas.

– Kada pradėjote mokyti?

– Būdamas 35-erių atėjau į Gargždų muzikos mokyklą, buvo atgimimo laikai, griūvanti sistema, reikėjo užsidirbti duonai, o mokytojavimas tada buvo ta sfera, kurioje galėjai užsitikrinti rytojų. 1995-aisiais gyvenome labai skurdžiai. Ištisus 21 metus kiekvieną pavasarį sakydavau sau: "Gana, rugsėjis nebeateis". Bet ateina dar vis.

Padėkos raštai – šiukšliadėžėje

– Ir pats turite savo muzikos įrašų studiją?

– Kai supratau, kad esu mokytojas, mano kaip atlikėjo, kompozitoriaus ir studijos prodiuserio amplua liko namų lygio. Kaip bebūtų keista, laiko mes turime. Aštuonias valandas miegi, tiek pat dirbti, o kur kitas likęs laikas? Aš nebeturiu jėgų. Grįžti iš mokinių septintą valandą, rodos, dar galėtum kažką nuveikti, bet nėra gyvybės. Tai normalu.

– Sutinkate, kad mokytojo profesijai būtinas pašaukimas?

– Galbūt, bet aš jo tikrai neturiu. Dievas davė šiek tiek supratimo, bet tai ne mano užsitarnauti dalykai. Tiesiog ateinu ir darau. Man įstrigo grupės "U2" lyderio Paulo Davido Hewsono, trumpiau – Bono išsireiškimas: "Mane vadina žvaigžde, bet tai absurdas. Argi tai mano nuopelnas, jei aš atsibundu ryte su galvoje skambančia melodija, užrašau ją, o draugas sukuria tekstą? Po dviejų savaičių Tokijuje, Alabamoje, Niujorke, Vilniuje ir visame pasaulyje skamba mano daina, kurios klauso milijonai". Aš gavau Dievo dovaną, galiu tik ją puoselėti ir pasidalyti su kitais, nes priešingu atveju prarasiu. Iš dalies mokytojas atlieka tarnystę. Kaip ir policininkas ar gydytojas. Absurdas, kad padidinus algas jie nebeims kyšių. Jeigu mano širdis aptukusi, tai tik dar labiau paskatins apetitą. Koks žmogus, staiga gavęs pinigų, tapo geresnis? Aš asmeniškai negirdėjau.

– Jūsų mokiniai dalyvauja muzikiniuose konkursuose, jiems puikiai sekasi.

– Konkurencija, kuri yra įvardijama kaip demokratijos varomoji jėga, mano galva, nereikalinga. Tai tėra susipriešinimo mechanizmas. Reikia bendradarbiauti, o ne pliektis. Vaikai dalyvauja konkursuose, jeigu patys to nori ir trokšta. Anksčiau versdavau. Dabar elgiuosi kiek kitaip. Ir tie konkursų laimėjimai juokingi, kaip buvo prie L.Brežnevo, taip ir liko, geriausiu atveju – šimtas eurų ir lapelis, neva padėkos raštas, kurį pasirašo ministras. Žmogus, kuris to vaiko nė karto nėra matęs akyse. Jei pats atvažiuotų ir pabendrautų – kitas reikalas. Esu ir aš tokių gavęs, išmečiau.

Mokosi iš sūnaus

– Ar kuris nors iš dviejų sūnų pasekė jūsų pėdomis?

– Vyresnysis sūnus – 33-ejų Dovydas yra saksofonininkas, groja moderniai. Tiesa, prieš mūsų valią, su žmona bandėme atkalbėti. Jis yra mano mokytojas, tik pats to nežino. Kitas sūnus, jaunėlis, yra programuotojas, gyvena kiek kitaip, dirba Vankuveryje, o gyvena Bristolyje.

– Kokios muzikos klausotės po darbų?

– Nieko. Kaip galiu dirbti po darbo? O šiaip rekomenduočiau W.A.Mozartą. Jei būčiau modernus vyrukas, sakyčiau, paklausykite manęs, internete turiu savo tinklalapį, kur galima rasti mano kūrybos darbų.

– Visuomet nešiojote ilgus plaukus?

– Dabar jie trumpiausi per visą laiką. Žmonės manęs nuolat to klausia. Matyt, keistai atrodau, ir nori, kad nusikirpčiau.

Vizitinė kortelė

Gimė 1960 m. birželio 24 d. Šiūparių kaime Klaipėdos rajone.

Baigė Gargždų 1-ąją vidurinę mokyklą.

Mokėsi Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje.

Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, įgijo saksofono pedagogo ir artisto specialybę.

Pelnė Gargždų "Tauriosios širdies" apdovanojimą.

Vadovauja Gargždų muzikos mokyklos džiazo studijai, yra jos įkūrėjas.

Vadovauja neįgalių vaikų trio.

Vedęs, turi du vaikus.