Praėjusį savaitgalį Skuodo rajone ant Apuolės piliakalnio vėl žvangėjo ginklai. Čia atgimė žila praeitis, kai kuršiai kovėsi su vikingais. Tarp kitų senuosius amatus ir karybą rekonstruojančių žmonių buvo ir klaipėdiečiai sutuoktiniai Benas ir Irma Šimkai su trimis dukromis. 33 metų kariškis, kuopos paramedikas B.Šimkus teigia, kad senųjų kuršių gyvensenos rekonstrukcija yra tapusi jų šeimos gyvenimo būdu.

Laikas dėkoti už derlių

– Festivalis Apuolėje šiemet vyko tą patį savaitgalį, kai lietuviai šventė Žolinę. Gal galėtumėte priminti, kokia yra šios šventės prasmė, mūsų protėvių supratimu?

– Pirmiausia, Žolinė yra paskutinė vasaros šventė prieš rudens lygiadienį. Senųjų laikų tyrinėtojai ją tapatina su Žemynos, o latviškoje tradicijoje – Lados pagerbimu. Tai yra derliaus nuimtuvių šventė. Per Jorę žemė budinama, Perkūnas ir Žemyna tarsi užmezga vaisius, tai per Žolinę tą vaisių nuima. Šią dieną renkami dar žydintys žolynai. Tai – daugiau žemdirbių šventė, kurios metu pamatoma, ar vasara buvo gera, ar gausus derlius.

– Nesate profesionalus istorikas. Iš kur imate istorinių žinių, kas yra jums autoritetas šiuo klausimu?

– Pripažįstu, kad mūsų istorinės žinios truputį ribotos. Mes pasirenkame rekonstruoti siaurą laikotarpį, todėl apskritai imant gal ir nežinome visko. Bet laikotarpio, kuris mus domina, išsinagrinėjame viską iki smulkmenų. Kadangi domiuosi X–XII amžiaus kuršių gyvensena, man pagrindinis šaltinis yra kronikos, skandinavų sagos, visi šaltiniai, kur minimi kuršiai. Įdomu suvokti, kokia buvo vikingų pasaulėžiūra. Skaitau archeologų darbus. Kartais istorikų išvados stebina ir verčia abejoti jų teisingumu. Panašu, kad kartais jie nepasistengia gilintis į to meto žmonių psichologiją.

– Ar rekonstruodami aprangą, ginkluotę remiatės kokia nors konkrečia informacija?

– Pasiimame archeologų tyrimų medžiagą, pasirenkame kokį kapą ir atkuriame viską identiškai iki smulkmenų. Aš esu atkūręs Laivių kapinyno vieno kario kapą, žmona – Palangos kapinyno konkretaus kapo moters kapo rūbus. Šeštadienį Apuolėje susitikome meistrą, kuris buvo pagaminęs papuošalus, jie buvo tikslios šių radinių kopijos. Rūbus Irma siuva iš namuose verptos ir austos vilnos. Dabar jau vilkėsime visiškai sukomplektuotais poros – kuršių vyro ir moters rūbais.

Pradžia – nuo meilės Lietuvai

– Gal pamenate, nuo ko prasidėjo domėjimasis senųjų šiaurės vakarų Lietuvos gyventojų buitimi bei karyba?

– Viskas prasidėjo nuo patriotizmo, todėl ir į kariuomenę nuėjau. O istorija man visada buvo įdomi, tai buvo mano hobis. Gal prieš 11 metų mano dėmesį patraukė toks klubas "Vilkatlakai". Jie rodydavo kovas, man tai padarė didžiulį įspūdį. Mano žmona dar iki mūsų pažinties turėjo su jais ryšių. Abu labai domėjomės baltiškąja mitologija, religija, patys norėjome švęsti kalendorines šventes, taip palaipsniui palinkome į rekonstrukciją. Gal šešerius metus, kol studijavau Vilniuje, buvau "Vilkatlakų" klubo nariu. Beje, jų yra ir Klaipėdoje. Aš prieš kelerius metus išėjau. Dabar turime savo būrelį, kol kas – be vardo. Socialiniame tinklalapyje vadinamės "Baltų vikingais".

– Kiek jūsų bendraminčių yra Klaipėdoje?

– Tokių, kurie atkuria kuršių genties gyvenseną, esame keturi, bet rekonstruktorių mieste yra daugiau. Kai kurie žmonės imasi kito laikotarpio, kitų regionų. Šiek tiek keista, kad Klaipėda – didelis miestas, bet rekonstruktorių, palyginti su Vilniumi ir Kaunu, nėra daug. Mes tuo nesiskundžiame, nes neturime tikslo kurti klubų. Pats, tiesą sakant, pavargau nuo sistemos, norisi truputį daugiau laiko leisti su šeima, ji dabar yra mano klubas.

– Paprastai tie, kurie domisi praeitimi, būna neatsiejami nuo folkloro.

– Mes irgi padainuojame, kartais mus vadina "Auksinėmis gerklelėmis", nes ir kaušą alaus išgeriame, ir padainuojame. Va, ant Apuolės irgi skambėjo senosios dainos. Tik mums nepatinka, kai folklorininkai painioja dalykus – senoliai dainuoja vestuvių dainas, močiutės – karo dainas. Kai vyrai dainuoja vyriškas dainas, jos visai kitaip skamba.

Švenčia ne pasirodymui

– Jūsų stiprybė, kad abu su žmona domitės tuo pačiu. Kaip Irma susidomėjo šiuo judėjimu?

– Irma yra iš Utenos, ji taip pat baigė teisės studijas M.Romerio universitete. Beje, mes susižavėjome vienas kitu nežinodami, kad mėgstame tuos pačius dalykus. Viskas prasidėjo nuo mūsų pirmosios dukros gimimo, kai norėjome surengti senoviškas jos vardynas. Žvalgėmės bendruomenės, kuri propaguoja tradicines vertybes. Tada ir pasiprašiau į klubą, o antrosios dukros vardynas darėme jau klubo aplinkoje senoviškai, jaukiai. Rekonstrukcijoje kiekvienas žmogus gali skirtingai save realizuoti: vieni per baltiškąją kultūrą ieško ryšio su gamta, kiti tiesiog mėgsta sportuoti, todėl jie nelabai gilinasi į rūbų ir amunicijos rekonstravimą, jie tik kaunasi, dalyvauja turnyruose. Treti tampa savotiškais kolekcininkais, renka tam tikro amžiaus papuošalų kopijas.

– O koks yra jūsų šeimos tikslas?

– Daugybė žmonių per ilgą laiką perdega, jiems nusibosta. Taip dažniausiai atsitinka tiems, kurie viso labo nori smagiai praleisti laiką. Mes į šį judėjimą įsitraukėme ne tiek norėdami rekonstruoti, o siekdami gyventi tradiciškai, perimti tam tikrą gyvenseną, mąstyseną. Kai žinai, kaip tūkstančius metų mūsų protėviai puikiai gyveno pagal savo sistemą, turėjo savo religiją, gyvenimo būdą, o jis yra labai patogus bei prasmingas, tada norisi būtent taip gyventi. Mūsų šventės yra ne tam, kad kam nors ką nors parodytume, o kad patys jaustume prasmę. Pasipuošiame ir švenčiame. Tai yra savotiškas mūsų šeimos festivalis. Va, kad ir Rasos šventė. Juk yra didžiulis skirtumas, ar žmonės trumpiausią naktį praleidžia drauge, laukia patekančios saulės, atlieka apeigas, ar ta naktis yra dar vienas pretekstas pasigerti ir susikurti laužą.

Nebando įrodinėti savo tiesų

– O kaip į tokį pomėgį, tapusį gyvenimo būdu, reaguoja jūsų tėvai, artimieji?

– Irmos mama yra labai religinga, ji iki šiol nežino, kad mes vaikus krikštijome kitaip nei katalikai. Mes nesiginčijame su giminaičiais, nebandome jiems įrodinėti, kad jų religija ar papročiai yra neteisingi. Mes atšvenčiame savo šventes, tada nuvažiuojame pas juos, dalyvaujame nesikišdami į jų apeigas. Tiesiog gyvename savo gyvenimą. Tai tikrai nėra didesnis konfliktas, kaip tais atvejais, kai lietuvaičiai parsiveža kokią juodaodę marčią ar kai anūkai išsitatuiruoja veidą. Kartų konfliktų visada buvo ir bus, tik tiek, kad mūsų elgesys nėra nukreiptas į destrukciją, mes neniekiname savo tėvų ir senelių gyvensenos. O mano mamai patinka, jai svarbu, kad gražiai jaunimas švenčia. Nežinau, ką kaimynai galvoja, kai pamato mus praeinančius drobiniais rūbais, gal laiko mus sektantais.

– Ar jūsų bendruomenė yra glaudi? Turite su kuo artimai bendrauti, susitikti ne tik festivaliuose, bet ir kasdieniame gyvenime?

– Turime tokių draugų, gal ne tiek daug, kaip norėtųsi, bet tikrai nesijaučiame vieniši. Labai smagu, kad yra net tokių, kurie išaugę tokiose šeimose, todėl net kelios kartos yra rekonstruktoriai. Labai smagu, kai abu sutuoktiniai yra bendraminčiai. Pavyzdžiui, viena mūsų draugų pora, žmona lipdo puodus, vyras yra peiliadirbys. Jie susipažino per šį pomėgį. Kadangi panašūs į Apuolės festivaliai vyksta jau daug metų, žmonės susipažįsta, draugauja, sukuria šeimas.

– Ar manote, kad dukros perims jūsų gyvenseną?

– Suvokiame, jog klaida svajoti, kad vaikai sektų tėvų pėdomis ir viską darytų taip pat, nors mes to norėtume. Tikiuosi, kad jos savo vaikystę prisimins kaip įdomų laikotarpį. Tikiu, kad vaikystėje skiepyti dalykai tam tikru laiku atgims. Svarbiausia, kad mes viską šeimoje darome kartu: švenčiame, žaidžiame, rengiame burtus, apeigas. Gali būti, kada nors jos pasakys, kad viso to nebenori. Nenustebsime, mes tada švęsime su žmona. Manau, jei stabiliai laikysimės tos pačios idėjos, vaikai eis su mumis, o per prievartą nieko neįskiepysi.

Vaikų vardai turi prasmę

– Papasakokite apie dukrų vardus ir jų reikšmes.

– Pirmagimę pavadinome Simante, tai reiškia – susijusi su manta. Kai jos laukėmės, visokie turtai pradėjo eiti į namus. Pirkome butą, automobilį, kažkaip savaime viskas iš visur į namus pradėjo plaukti. Iš paprastų studentų tapome šeima. Kai gimė antroji dukrelė, ilgai ją stebėjome. Ji buvo labai stipri, guvi. Gailis yra kvapnus, aitrus augalas, todėl Gailė mums reiškia stiprybę. Prieš trečiosios dukros atsiradimą pykomės, šeimoje buvo atsiradusi trintis. Kai dukrelė gimė, į šeimą atėjo darna. Ji mums atnešė daug vilčių, todėl pavadinome Daugvile. Vardus radome senųjų lietuviškų vardų vardyne.

– O kaip pomėgis atkurti senovę atsispindi jūsų kasdienybėje, buityje?

– Alų pasigaminame, kiaulę pasipjauname patys, daržovių ir pieno produktų stengiamės įsigyti tikrų, iš kaimo, mažai ką perkame parduotuvėje. Ir dvasiniame gyvenime tai atsispindi, pavyzdžiui, jauną mėnulį, ryto saulę visada pasveikiname, juk yra išlikusių maldelių. Tai yra mūsų gyvenimo būdas. Žmonės, kuriems tokie dalykai tėra karnavalas, dažnai mėgsta labai viešintis, tarytum daro viešą spektaklį. Tada susirenka būriai "treninginių", "bambalinių", jie ne dalyvauja apeigose, o atkišę telefonus viską filmuoja. Tai jau nebėra šventės, o tik teatralizuotas vaizdelis. Mes turime miške savo šventvietę, ten švenčiame tyliai ir ramiai. Visų šių dalykų prasmę aiškiname vaikams, todėl jie supranta, kuo skiriasi mūsų Kalėdos nuo katalikiškų ar stačiatikių. Taip plečiasi vaikų akiratis, jie suvokia, kad pasaulis nėra vienodas.

Vizitinė kortelė

1981 m. gimė Klaipėdoje.

1999 m. baigė Gedminų vidurinę mokyklą.

1999–2003 m. – bakalauro studijos M.Romerio universitete, čia ir dabar tęsia magistro studijas.

2004 m. vedė bendramintę Irmą.

Nuo 2006 m. tarnauja Lietuvos kariuomenėje.