Mokykla – it kalėjimas

Sovietmečio mokykla – pagrindinė komunistinių idėjų kalvė, ideali vieta vaikams buvo tik propagandiniuose tarybinio kino žurnaluose ir meniniuose filmuose.

Žvelgiant iš šalies, tuometės ugdymo įstaigos šiek tiek priminė palengvinto režimo pataisos kolonijas, kur visi privalėjo dėvėti uniformas, per pertraukas vaikščioti ratu, prižiūrint raudonus raiščius ant rankų užsirišusiems prižiūrėtojams.

Čia privaloma būdavo būti nuo skambučio iki skambučio.

Mergaičių uniforminių suknelių ilgis nebuvo pasirenkamas laisva valia: trumpesnės suknelės kategoriškai neleistinos.

Mergaičių uniforminių suknelių ilgis nebuvo pasirenkamas laisva valia: trumpesnės suknelės kategoriškai neleistinos.

Beje, tas pats galiojo ir pedagogėms. Kai praeito amžiaus 8-ajame dešimtmetyje į vieną Lietuvos provincijos mokyklą iš Rusijos glūdumos paskui savo vyrą karininką atvyko jaunutė rusų kalbos mokytoja ir į pirmąsias pamokas atėjo segėdama trumpoką sijoną, jos vyresnė kolegė jai davė pastabą.

Daugiau jaunoji pedagogė "per trumpų" sijonų mokykloje nesegėjo.

Vaikinams į mokyklą ateiti su džinsais prilygo tėvynės išdavimui. Tas pats galiojo ir sportbačiams, kuriuos avėti prie mokyklinės uniformos buvo draudžiama tiek mergaitėms, tiek berniukams.

Raudonos kelnės – nusikaltimas

Draudimai galiojo ne tik drabužiams ar apavui. Dažyti plaukai ar įmantrios šukuosenos merginoms – draudžiamos, vaikinų šukuosenos – išimtinai trumpos, ilgaplaukiai moksleiviai prilygo "buržuazinių Vakarų provokatoriams", todėl buvo priverstinai apkerpami.

Į kirpyklą varydavo ir tuos mokinius, kurių plaukai siekė marškinių apykaklę, nes "plaukai buvo per ilgi".

Dar mokykloje buvo draudžiama bet kokia kosmetika, jau nekalbant apie manikiūrą. Ši tvarka galiojo ir mokyklinės diskotekos, į kurią privaloma buvo ateiti tik dėvint mokyklinę uniformą, dalyviams.

Vienas mokytojas iki šiol prisimena, kaip pedagogai anuometėje Klaipėdos 18-oje vidurinėje mokykloje svarstė mokinę, kuri į šokius atėjo raudonomis kelnėmis.

"Už tai mergaitę tada svarstė Nepilnamečių komisijoje. Niekada nepamiršiu, kaip tie mokytojai ant jos rėkė", – savo darbo pradžioje matytą vaizdą mena pedagogas.

Tarp sovietmečio draudimų mokykloje šiandien nuostabą kelia, kad tada nebuvo leidžiama rašyti tušinukais ir kramtyti kramtomosios gumos.

Studentams – apynasris

Skirtingai nei dabartiniai studentai, dauguma sovietmečiu studijavusių jaunuolių norėdavo gyventi bendrabučiuose.

Gyvenimas su bendramoksliais būdavo linksmas ir kupinas nuotykių, nepaisant daugybės draudimų.

Daugelyje aukštųjų mokyklų ir technikumų bendrabučių prie durų sėdėdavo budėtojos, kontroliuodavusios, kad į vidų patektų tik čia gyvenantieji. Tai įrodyti tekdavo pateikus pažymėjimą.

Bendrabučio gyventojai turėdavo pareiti iki tam tikros valandos.

Studentai bendrabutyje negalėjo miegoti su priešingos lyties asmenimis, tai buvo draudžiama.

Sovietmečio besiilgintys žmonės neretai kaip tvirtą argumentą, kad ta santvarka buvo puiki, aiškina, jog tada mokslas buvo nemokamas.

O kaip vertinti prievolę po studijų paskyrimo atidirbti trejus metus?

Svarstė draugiškieji teismai

Draugiškieji teismai – viešas pasmerkimas darbe – buvo griežta tarybinio žmogaus tramdymo priemonė.

Darbo kolektyvuose tokie draugiškieji teismai dažniausiai svarstydavo girtuoklius ir pravaikštininkus.

Visiškai normalu buvo tokiuose teismuose svarstyti už amoralų elgesį. Dažniausiai tokių bylų iniciatorėmis tapdavo išduotos žmonos.

Vyrai būdavo verčiami pripažinti, kad buvo neištikimi žmonoms, pažadėti, kad nutrauks nuodėmingus santykius su meiluže ir sąžiningai vykdys sutuoktinio bei vaikų tėvo pareigas.

Tarybinis žmogus, kaip sakė legendinis filmo "Briliantinė ranka" personažas, turėjo laikytis "obliko morale" (moralės įvaizdžio).

Į bažnyčią – paslapčia

Tik įregistruota Civilinės metrikacijos biure santuoka buvo teisėta.

Mokytojai bei partiniai vadovai į bažnyčią neidavo, jiems už tai grėsė darbo praradimas. Net laidotuvių metu šie žmonės stengdavosi, kad Dievo namuose jų nepamatytų.

Mokytojai bei partiniai vadovai į bažnyčią neidavo, jiems už tai grėsė darbo praradimas.

Būtent todėl krikštyti, Pirmosios komunijos ir Sutvirtinimo sakramento apeigoms žmonės savo vaikus stengdavosi vežti į atokius kaimus.

Ilgą laiką sovietmečiu buvo draudžiama tuoktis su užsieniečiais, o kai šis draudimas buvo panaikintas, liko reikalavimas tokią santuoką sudaryti Sovietų Sąjungoje.

Apie tai byloja net legendinio rusų aktoriaus ir atlikėjo Vladimiro Vysockio ir Prancūzijoje gyvenusios Marinos Vladi istorija.

Išvykti su sutuoktiniu į jo tėvynę – buvo didelis vargas, teko įveikti biurokratinius kliuvinius.

Ne verslas, o spekuliacija

Teisės istoriją studijavusieji žino, kad homoseksualūs santykiai visoje SSRS buvo baudžiami, Baudžiamasis kodeksas už tokią meilę numatė laisvės atėmimo bausmes.

Tarybinė teisė draudė supirkinėti aukso dirbinius, o turėti, įsigyti ar parduoti valiutos buvo vienas žiauriausiai baudžiamų nusikaltimų. Už tai grėsė sušaudymas.

Socialistinė teisė nusikaltimu laikė spekuliaciją – tai, ką dabar vadiname verslu.

"Pavadinti žmogų spekuliantu buvo baisus įžeidimas, nors prekybininkai paklausesnes prekes slėpdavo nuo žmonių ir parduodavo su dideliu antkainiu. Gerai pamenu, kad pati už patį paprasčiausią virtuvės baldų komplektą turėjau primokėti 50 rublių. Kitaip būčiau ir tokio negavusi", – prisiminimais dalijosi Zita Baltuonienė.

Į eilę – laukti bananų

Sovietinė buitis buvo apgailėtina, nors tada žmonėms taip neatrodė.

"Bloga darosi vien prisiminus eiles prie mėsos, kai ant prekystalio gulėdavo iki baltumo nuskusti kaulai, kuriuos vadindavome Brežnevo batais. Draudimai mus lydėjo kiekviename žingsnyje. Negalėjome džiaustyti skalbinių aukščiau balkono užtvaro, kad spalvotos apatinių "vėliavos" negadintų namo vaizdo. Nebuvo leidžiama ir įstiklinti balkonų ar statyti kokių nori namų", – prisiminė buvusi mokytoja Nijolė Šarpnickienė.

"Du kilogramai į vienas rankas", – toks pasakymas dabartiniams jaunuoliams nieko nesako.

Sovietmečiu tai reiškė, kad porą valandų stovėjęs eilėje nusipirkti bananų, mėsos ar apelsinų galėdavai gauti tik tiek ir ne daugiau.

Vaikai padėdavo svetimoms tetoms nusipirkti daugiau geidžiamų prekių. Tokius "paskolintus" vaikus pirkėjos pristatydavo kaip savus ir taip įsigydavo dukart daugiau prekių, nei numatoma vienam žmogui.

N.Šarpnickienė pasakojo pati ne kartą buvusi tokioje situacijoje ir iš kiekvienos tetos gaudavusi po 50 kapeikų.