Trisdešimt metų telefonininke dirbusi kretingiškė Irenutė Baškienė prisipažino, kad žinojo ne tik žymesnių miestiečių, bet ir sovietmečio nomenklatūrininkų paslaptis. Tačiau nei šeimyninių ginčų, nei kompartijos vadovų užkulisinio gyvenimo detalių moteris iki šiol niekam neatskleidė.
Vyrui – šifruota telegrama
Sovietmečiu visas galimybes klausytis svetimų pokalbių turėjusios telefonininkės net nebuvo kaip nors specialiai ruošiamos ar tikrinamos.
Visuotinio pasiklausymo epocha leido suprasti, kad bet koks ištartas žodis bet kurią sekundę gali būti nutransliuotas tam tikru adresu, todėl ne taip jautriai buvo reaguojama dėl pokalbių privatumo.
"Tačiau saugumui mes nedirbome. Buvo mėginimų pajungti, bet labai supykau dėl tokio verbavimo. Net mano vyras saugumo agentams vėliau pasakė, kad jei jau su manimi nesusitvarko, tai nieko jiems nepavyks", – juokėsi prieš 13 metų į pensiją išėjusi buvusi telefonininkė I.Baškienė.
Vis dėlto moteris prisipažino, kad tarnybine padėtimi tais laikais naudojosi.
"Dažnai nusiųsdavau telegramą vyrui, kuris tuo metu dirbo kapitono padėjėju ir plaukiojo jūroje. Tekstai buvo lakoniški. Tačiau kartą dėl telegramos su tekstu – "Šponki. Tri. Vasia chorošo. Celuju. Ja", sulaukiau skambučio su klausimu, kokį šifruotą tekstą siunčiu užsienyje esančiam sovietiniam laivui? Ir ar tai nėra provokacija? Aš ir paaiškinau, kad vyrui parašiau, kad viskas namuose gerai – kalė Šponka atsivedė tris šuniukus, katino Vasios niekas nepavogė, dar ir bučinį pasiunčiau vyrui", – šmaikštavo 64-erių pensininkė.
Svajonių darbas prie komutatoriaus
Ūmaus būdo kretingiškė prisipažino, kad visuomet svajojo apie telefonininkės darbą. Tačiau tokios profesijos niekas nemokė.
"Pagal profesiją esu elektrikė. Tačiau nuo mažumės godžiai pašte stebėdavau telefonininkes ir įvairiomis švieselėmis mirksintį komutatorių", – vaikystę prisiminė I.Baškienė.
Iki šiol moteris puikiai pamena šios sovietinės technikos subtilybes.
"Aš net mokėdavau po plaukais paslėpti ausines ir mikrofoną. Norėdavome būti gražios", – prisiminė moteris.
Nors šeimą sukūrusiai ir vaikus auginančiai kretingiškei telefonininkės darbas atrodė ne itin sunkus, tačiau prisimindama laikus, kai namuose visus rūpesčius tekdavo spręsti jai vienai, nes vyro nuolat nebuvo šalia, I.Baškienė atsiduso, kad kartais naktinėse pamainose nebūdavo taip jau linksma.
"Liūdniausia būdavo žmogui pranešti apie artimojo mirtį. Jei gaudavome telegramą iš vakaro, palaukdavome ryto ir tik tuomet pačios paskambindavome šeimai. Gyvas žodis visai kitaip skamba nei sausa telegrama vidury nakties", – prisipažino pensininkė.
Su Švedija kalbėjo nemokamai
Tačiau ir linksmybių netrūkdavo telefonininkių darbe. Abonentų moterys nesupainiodavo, tačiau nutikdavo įvairių kuriozų, kai tekdavo susisiekti su Irkutsku, kitais tolimais Rusijos miestais ar užsienio šalimis.
"Man sekdavosi, mano balsą žinojo telefonininkės Vilniuje, jos mane sujungdavo su Maskvos ar kita ryšių stotimi. Rusų kalbą puikiai mokėjau, mėgdavau pajuokauti, todėl Maskva mane tuojau sujungdavo su norimu abonentu", – prisiminė guvi žemaitė.
I.Baškienė prisipažino, kad per tris dešimtmečius savomis rankomis yra surinkusi įvairiausių telegramų tekstų, o štai savąsias moteris giminėms nusprendė siųsti esperanto kalba, kad niekas nesuprastų, kas rašoma.
"Į Švediją dažnai paskambindavau ten gyvenančiai pusseserei. Ji taip pat mokėjo esperanto kalbą. Naudojausi padėtimi ir kalbėdavau su ja nemokamai", – pasakojo moteris.
Tačiau moteris prieš akis visuomet pasidėdavo savo laikrodį, kuriame sekdavo prakalbėtą laiką.
Per dieną telefonininkės priimdavo apie 130 užsakymų. Tačiau moteris tikino, kad itin ilgų pokalbių nebūdavo.
"Ilgiausiai pokalbis trukdavo 30 min., tačiau tiek kalbėdavo tik mano ar kitos kolegės draugai. Mes viena kitai padėdavome, jei tarpmiestinės linijos būdavo užimtos, reikėdavo prašyti, kad kokia kolegė užleistų tavo draugus pirmiau paskambinti į užmiestį", – aiškino buvusi telefonininkė.
O skambučio į užsienį dažniausiai reikėdavo laukti apie valandą.
"Kai net nebuvo telefonų knygų, aš ėmiau pati rinkti sąrašą reikalingų numerių, bent tų, kurių dažniausiai reikėjo tuo metu kretingiškiams", – kalbėjo pensininkė.
Telefonininkė – reikalingas žmogus
Baškienė tikino, kad sovietmečiu jos einamos pareigos leido jai susipažinti su daugybe reikalingų asmenų.
"Aš, lyg asmeninė sekretorė, susirašydavau ryte, kam ir kada turės skambinti ligoninės vyriausiasis gydytojas – į Maskvą, Plungę ar Vilnių. Kai linija būdavo laisva, pati paskambindavau gydytojui ir pranešdavau, kad jo užsakymas tuoj bus įvykdytas", – pasakojo kretingiškė.
Tačiau moteris eilėse prie gydytojų kabinetų niekada nesitrindavo.
"Netekdavo prašinėti ir žirnelių ar majonezo. Visko gaudavau. Juk mūsų darbe pirmoje vietoje buvo draugai, ligoninės, stambios įstaigos, o štai partijos komitetas visuomet buvo sujungiamas be eilės. Apie ką šnekėdavo partijos komitetas? Tarnybiniais reikalais kalbėdavo, viską galėjai klausytis, tačiau man neįdomu būdavo. Daug įdomiau buvo paklausyti paprasto žmogaus šeimos pokalbio", – sakė I.Baškienė.
Moteris prisiminė, kaip nugirdo medicinos mokslus kremtančios kretingiškės pokalbį su mama, kuri patarė apkūniai dukrelei geriau pavalgyti nei rūpintis praktika, kurios dukra nenorėjo lankyti.
Telefonininkė sau prisiekė niekuomet nesikreipti į šią gydytoją.
Susekė neištikimybę
I.Baškienė prisimena ir vieną atvejį, kai išdrįso prasitarti apie paslaptį, kurią sužinojo nugirdusi svetimą pokalbį.
"Žinojau, kad vienas kretingiškis turėjo važiuoti į Klaipėdą pasimatyti su svetima dama. O jis gyveno mano sesers kaimynystėje. Žinojau, kad jis susitiks su moterimi prie "Vaivos" kino teatro. Aš ir pasakiau seseriai, kad ši kaimynę paragintų tą dieną nuvažiuoti į Klaipėdą daržovių nusipirkti. Juk priešais "Vaivos" kino teatrą, kitoje gatvės pusėje, sovietmečiu buvo daržovių parduotuvė. Aš ir pasakiau, kokią valandą ji sutiks savo vyrą. Tačiau sesuo patarė patylėti, nes, pasirodo, ir pati žmona mėgdavo į pasimatymus vaikščioti", – juokėsi I.Baškienė.
Susitarė ir su banditais
Keičiantis santvarkoms, tiesaus žodžio nevengiančiai kretingiškei jau teko baimintis ne dėl saugumo darbuotojų vizito, o naktimis "Telekomo" skyriuje laiką leidusių banditų.
"Juk durys buvo nerakinamos, o ką aš žinau, gal užpuls kas? Bet ir su jais aš sutardavau. Kai tekdavo pereiti salę, banditai išsirikiuodavo vorele, sudarydami man taką praeiti. Jie mane gerbė. Vadindavo tetule. Niekam jie neskambindavo, jie kažko lūkuriuodavo. Policija tuo laiku duris užsirakindavo, o telefonininkės – ne", – prisiminė I.Baškienė.
Moteris prisiminė, kaip kartą paryčiais sulaukė buvusio kalinio vizito.
"Jis man nebuvo žinomas, tačiau žinojau, kad yra sėdėjęs kalėjime. O, pasirodo, kad jis ėmė gyventi su viena mūsų gydytoja. Matyt, susipykę buvo. Jis atėjo naktį jai paskambinti. Tačiau gydytoja nekėlė ragelio. Tą akimirką visokios mintys sukosi, kol jis laukė savo skambučio", – pasakojo buvusi telefonininkė.
Bylinėjasi dėl vyro mirties
Dabar žodžio kišenėje neieškanti pensininkė turi kovoti su bėdomis.
Prieš metus palaidojusi savo vyrą, kretingiškė siekia iš medikų prisiteisti jai ir jos šeimai padarytą žalą.
"Viskas nutiko 2012 m. gruodžio 12-ąją. Vyrui staiga pasidarė bloga. Per gyvenimą kapitono padėjėju dirbęs vyras nėra laivo ant akmens užplukdęs, o suklupo namų virtuvėje. Iškviečiau greitąją. Jau tuomet mečiau, kad jam labai blogai", – pasakojo moteris.
Medikai išgabeno kretingiškį į ligoninę. Tačiau pirmą valandą nakties medikai vyrą parvežė atgal.
"Be kalio injekcijų, vyrui buvo padaryta klizma, esą jis skundėsi pilvo skausmais. Lyg būtų ką blogo suvalgęs. O paaiškėjo, kad jam buvo plyšusi aorta. Jį operavo Klaipėdos medikai.
Tačiau keturis mėnesius išsikankinęs vyras, pernai balandį mirė", – pasakojo moteris.
Naujausi komentarai