Viktoras Alvarez Guzman – jaunas, aktyvus ispanas, pradėjęs studijuoti Klaipėdos universitete (KU), o vėliau tapęs ispanų kalbos dėstytoju. Vaikinas dar 2012 m. atvyko į KU vykusius EILS kursus, o vėliau metus studijavo psichologiją pagal "Erasmus" programą.

Pramoko ir lietuviškai

KU Kalbų ir kultūrų centro direktorei Jūratei Derukaitei pasiūlius Viktorui vesti ispanų kalbos kursus, šis nedvejodamas sutiko.

V.A.Guzman prisiminė, kad į Lietuvą atvyko siekdamas išmėginti ką nors visiškai priešinga, lyginant su tuo, ką jau žinojo apie Europą: Italija, Ispanija, Prancūzija ir net Vokietija atrodo gan panašios.

"Norėjau ko nors kito, kas neturėtų nieko bendra su tomis šalimis – nei kalba, nei pažįstamais žmonėmis. Siekiau iššūkio", – teigė vaikinas. Anot jo, išbandymų, pradėjus dirbti Klaipėdos universitete, teko patirti daug.

"Juk čia dirbti kalbos mokytoju pradėjau, galima sakyti, nuo nulio, ir bendravau su įvairaus amžiaus mokiniais – nuo gimnazistų iki garbaus amžiaus kursantų. Sunkiausia buvo gimnazijoje. O universiteto studentai tiesiog dega noru išmokti. Tiesiog fantastiška", – pasakojo vaikinas, pridurdamas, jog nė neįsivaizdavo, kad mokydamas ispanų kalbos patobulės ir pats – ne tik kaip pedagogas, bet ir kaip asmenybė.

Geros nuotaikos nestokojantis ispanas džiaugėsi, kad, būdamas Lietuvoje, spėjo šiek tiek pramokti ir lietuvių kalbos. 2012 m. vaikinas kalbą lavino Klaipėdos universiteto lietuvių kalbos ir kultūros vasaros mokykloje.

"Tačiau daugiausia išmokau iš savo draugų lietuvių. Man labai pasisekė, kad sutikau tokių nuostabių žmonių. Jie niekada neatsisakydavo pakartoti lietuviškus žodžius ar frazes, kad aš jas prisiminčiau", – sakė V.A.Guzman.

Pakerėjo nuoširdumas

Svečias patikino, jog šiaurietiškas gyvenimo būdas ugningu būdu pasižyminčiam ispanui nepasirodė nepriimtinas.

"Taip, esame karštesni ir atviresni, tačiau lietuviai yra žymiai nuoširdesni. Daugelis iš tų tariamai šalto būdo lietuvių, su kuriais turėjau malonumą praleisti kartu ilgas valandas, mane išmokė tiek, kad vos spėjau prisitaikyti prie jų", – sakė V.A.Guzman.

Jo įsitikinimu, iš pradžių esama dalykų, kurie nustebina ir šokiruoja, tačiau galiausiai pamėgsti juos kaip savo.

"Štai vienas linksmas pavyzdys: Ispanijoje sveikindamiesi su moterimis jas pabučiuojame, o Lietuvoje sveikinantis paduodama ranka, tačiau labai artimi bičiuliai apsikabina. Man tokie apsikabinimai (Ispanijoje taip nedarome) atrodo reiškiantys žymiai daugiau negu tie du mūsų bučinukai į abu žandus", – sakė svečias.

Tiesa, vaikinas pripažino, kad panašumų tarp lietuvių ir ispanų rasti sunkoka.

"Sakyčiau, iš man patinkančių lietuvių turimų bruožų daugumos neturi ispanai ir, atvirkščiai, – iš man patinkančių dalykų, būdingų mano kraštiečiams, neturi lietuviai. Tiesa, ir tie, ir anie pasižymi stipria aistra sportui. Lietuviai – krepšiniui, o ispanai – futbolui", – kalbėjo pašnekovas.

Nustebino kultūros lygis

Išskirtinės išvaizdos vaikinas įsitikinęs, kad jam rodomas aplinkinių dėmesys turi dvi puses: gerąją ir blogąją.

Pašnekovas galėtų papasakoti daugybę nutikimų, kuriuos patyrė Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. Tačiau, anot jo, nors buvo ir teigiamų, ir neigiamų dalykų, viską nusvėrė gerieji.

"Su savo pažįstamais lietuviais bendrauju angliškai, nes mano lietuvių kalbos žinios nėra pakankamos išreikšti visoms mintims, ateinančioms į galvą. Taigi, su tais draugais, kuriuos myliu kaip savo šeimos narius, daugiausia kalbu angliškai", – sakė ispanas.

Anot jo, Klaipėdoje jam didžiausią įspūdį paliko tas gyvenimas, kurį atrado besislepiantį po kasdienybės paviršiumi.

"Kaip čia paaiškinus tiksliau? Lietuva yra nepaprastai turtinga savo kultūra, bet ją norinčiam atrasti užsieniečiui reikia nerti gilyn pro tą paviršinį gyvenimą. Nemaniau, kad Lietuvos teatras, dailė, muzika paliks tokių gilių įspūdžių", – nuostabos neslėpė pašnekovas.

Paklaustas, ar ketina artimiausiu metu grįžti į Lietuvą, vaikinas patikino, jog nedvejodamas tai padarytų.

"Štai vienas juokingas dalykas: sėdėjau kartą bare su savo draugais lietuviais, ir vienas iš jų sako: "Kaip tu čia jautiesi, Viktorai?" Kaip namie, atsakiau, o jis pritarė: "Tai todėl, kad tu tapai mūsų šeimos nariu." Tada susimąsčiau apie tai, kad mano gyvenimas Lietuvoje yra keista ir nuostabi patirtis. Taigi, atsakau į klausimą – taip, aš norėsiu ir vėl susitikti su savo lietuviškąja šeima", – mintimis dalijosi vaikinas.