Šilutės rajonas kupinas kontrastų, kuriuos suformavo istorija. Joje susipina dvi tradicijos – miestietiška ir labiau ūkiška: žvejų ir pelkininkų. Visų šių kultūrų ženklų galima rasti ir pačioje Šilutės, ir jos rajono miesteliuose.
Išskirtinė tradicija – kafija
„Šilutės rajonas yra pats stipriausias Lietuvoje etnokultūrinis centras, kuriame susipina miestietiška kultūra ir žvejų tradicijos, nes kraštas apsuptas vandenų. Pas mus dar yra likę iki 100 lietuvininkų, šnekančių šyšionykščių tarme. Tai ir yra unikalu“, – teigė Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė.
Miestietiška kultūra Šilutėje gyva iki šiol, nes ji giliai įsišaknijusi.
„Žinios apie pačią Šilutė atkeliauja dar iš 1511 metų, kai Klaipėdos miesto komtūras Michaelis von Švabas suteikė leidimą Georgui Talatui toje vietoje, kur dabar yra Šilutė, įkurti karčemą. Tuo metu toje teritorijoje buvo tik krūmynai ir šabakštynai. Kai atsirado karčema, prasidėjo Šilutės kūrimasis. Jau 1610-1612 metais kalbama apie didingą turgų, kuriame buvo galima įsigyti įvairiausių prekių. Ypač didelis ir svarbus buvo žuvų turgus, į kurį iš Kuršių marių plaukdavo valtys ir tiesiai iš jų buvo pardavinėjamos žuvys. Kadangi Šilutės tapo savotišku prekybos centru, joje ėmė formuoti atitinkama miestiečių kultūra. Taip atsirado ypatingos cukrainės, šampano fabrikas. Šilutė, pamario kraštas, išsiskiria savo kafijos tradicija, Kasdien 16 valandą visi susirinkdavo gerti kafijos ir skanauti puikių pyragų, kokius kepti mokėjo tik lietuvininkės“, – pasakojo I.Skablauskaitė.
Gausu dvarų
Nors, jos teigimu, Šilutė nėra didinga savo pastatais, tačiau išsiskiria jų unikalumu ir istorija, Pavyzdžiui, Hugo Šojaus dvaras.
„Jis tikrai nėra kažkoks išskirtinis savo architektūra, tačiau vis tiek yra unikalus. Pamario krašte, Mažojoje Lietuvoje, dvarus turėjo ne tik aukštuomenės nariai, ponai, bet ir labiau prakutę žmonės, todėl tie dvarai ir nėra tokie didingi, bet jų daug“, – aiškino Šilutės muziejaus etnografė.
H.Šojaus dvaras šiuo metu yra rekonstruotas. Sutvarkytas ne tik pagrindinis jo pastatas, bet ir arklinės, karvidės, kurių paskirtis šiuo metu yra kita, o ne gyvuliams laikyti.
H.Šojaus dvaras ir būtų vienas tų objektų, kuriuos I.Skablauskaitė parodytų į Šilutę atvykusiems svečiams.
„Jiems taip pat parodyčiau ir vietą, kur galėjo stovėti pirmoji karčema, kur veikė turgus ir taip susiformavo senoji Šilutės turgaus aikštė. Svečiams taip pat aprodyčiau ir evangelikų liuteronų bažnyčią, kurioje įspūdingos freskos. Šilutėje gausu senų statinių, kuriuos verta pamatyti: ir dujų fabrikas, ir senoji siauruko geležinkelio stotis, ir arklių pirklio namas, ir limonado bei šampano gamyklos“, – vardijo pašnekovė.
Kintai – vėtrungių gimtinė
Ji tvirtino, kad įspūdžių galima patirti, savo žinias praturtinti ne tik Šilutėje, bet ir pavažiavus keliolika kilometrų nuo jos.
„Būtinai visus kviesčiau į Mingės kaimą, kuris vadinamas lietuviškąją Veneciją. Sodybos stovi ant Minijos kranto ir vienintelis būdas susisiekti su kaimynais yra valtimi perplaukti Miniją. Be to, iš kaimo keltu galima išplaukti ir į Kuršių marias, aplankyti Nidą. Tokios vietos Lietuvoje daugiau nėra“, – pabrėžė pašnekovė.
Ventės ragas, Kintai – tai taip pat dėmesio vertos gyvenvietės.
„Ventės ragas žinomas tuo, kad ten veikia ornitologijos stotis ir žieduojami paukščiai,. Tačiau jame galima atrasti ir daug kitų istorijų, tradicijų. Kintai yra vėtrungių išradėjo gimtinė, todėl vėjarodžių šiame miestelyje yra daug. Be to, Kintuose galima pajusti ir Vydūno aurą“, – pasakojo I.Skablauskaitė.
Garsino bulvės
2015-ieji Lietuvoje minimi kaip etnografinių regionų metai. Šilutės rajonui tai labai svarbu, nes ji turi daug ką parodyti.
„Nors daugeliui muziejuose lankytis neįdomu, tačiau rekomenduočiau užsukti į Šilutės muziejų. Jame galima pamatyti, pavyzdžiui, valstiečio ir miestiečio tipiškus kambarius ir tik tada įmanoma suprasti, jog mūsų krašte susiliejusios dvi tradicijos“, – aiškino I.Skablauskaitė.
Šilutės krašte iki šiol gyvos žvejų tradicijos, joms puoselėti organizuojama daugybė renginių. Tačiau pelkininkų kultūrą nunyko.
„Pelkininkais buvo vadinami tie žmonės, kurie užliejamose pievose augino bulves. Sugebėdavo per metus net du kartus nuimti jų derlių. Šilutės krašto bulvės buvo skaniausios ir garsiausios visame pasaulyje. Iš pelkininkų tradicijų išlikę kurpaitės, kurias avėdavo ne tik moterys, bet ir arkliai“, – pasakojo pašnekovė.
Palėpėse laiko karstus
I.Skablauskaitė priminė, jog Šilutės rajonas yra tikroji Mažoji Lietuva, todėl daugelis jos tradicijų skiriasi nuo kitų Lietuvos etnografinių rajonų.
„Šilutėje daugelis gyventojų buvo pietietiškos krypties liuteronai. Tai reiškė, kad linksmintis jiems buvo nepriimtina, esą šoka tik velniai. Žmonės giedodavo, o ne dainuodavo, rengdavosi labiau juodais, o ne puošniais išmargintais drabužiais“, – aiškino Šilutės muziejaus etnografė.
Šilutės kraštas iš kitų Lietuvos vietų išsiskiria ir tuo, jog kasmet tenka išgyventi potvynius, kuriuos sukelia Nemuno deltoje tirpstantys ledai.
„Tačiau žmonės jau tiek įpratę, kad savo gyvenimo be potvynio ir neįsivaizduoja. Tikri faktai byloja, kad Rusnėje, kuri būdavo labiausiai užliejama potvynių, ir bažnyčios bokšte, ir žmonės savo palėpėse visada laikydavo karstų, nes jei kas nors pasimirtų per potvynį, juk vis tiek reikėtų palaidoti“, – teigė I. Skablauskaitė.
Rusnėje gyva dar viena tradicija – šaktarpis. „Tai tas laikotarpis, kai nei ledu, nei bradu nepaeisi, todėl gali dirbti namų ruošos darbus. Aišku, dabar šaktarpis yra šventė, kai į Rusnę suvažiuoja daugybė žmonių, susipažinti su mūsų krašto tradicijomis, bet anksčiau jis buvo tikras šaktarpis, o ne šventė. Beje, jis įprastai būna kovo pradžioje“, – pasakojo I.Skablauskaitė.
Šilutės istorija
Šilokarčema (Heydekrug) rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1511 m. vasario 22 d., kai Klaipėdos miesto komtūras Michaelis von Švabas suteikė Georgui Talatui privilegiją „laikyti šile karčemą“ su laukais, miškais, įdirbtomis dirvomis ir su teise laisvai žvejoti Kuršių mariose.
Dabartinėje Šilutės teritorijoje XVI a. jau buvo trys savo išsivystymo lygiu skirtingos gyvenvietės.
Gyvenviečių plėtrą sustabdė 1707-1711 m. maras, Rytų Prūsijoje mirė beveik pusę visų gyventojų.
1818 m. Šilokarčema, nors ir neturėjo miesto statuso, tapo apskrities centru. Tai labai paskatino verslą, pradėjo kurtis pramonės įmonės.
1842 m. Šilokarčemoje pastatyta viena iš pirmųjų Rytų Prūsijoje sūrių gamykla, Aukštumalos pelkėje pradėtos kasti durpės, o 1882 m. Traksėdžiuose įsteigtas Rytų Prūsijos durpių kraiko fabrikas.
Dėl žemės stokos daugelis įstaigų – viešbučiai, bankai, spaustuvės – kūrėsi Žibų kaime. Čia 1845 m. pastatyti apskrities teismo rūmai bei 200 vietų kalėjimas. Nauji pastatai suformavo trikampę Žibų aikštę.
Verdainės gyvenvietės reikšmė smuko, nes ji liko už upės. Miesto raidai ypač didelę reikšmę turėjo 1850 m. nutiestas Klaipėdos – Tilžės plentas, sujungęs visas tris gyvenvietes, taip pat 1875 m. nutiestas geležinkelis Klaipėda – Tilžė ir pastatyta geležinkelio stotis.
Po Pirmojo pasaulinio karo 1919 m. pagal Versalio sutartį Klaipėdos kraštas buvo perduotas valdyti Tautų Sąjungai (Antantei) ir iki 1923 m. kraštą valdė prancūzai.
1923 m. Verdainėje buvo priimta prisijungimo prie Lietuvos deklaracija ir šis kraštas autonominėmis teisėmis prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Visi į Šilokarčemos apskrities centrą susijungę kaimai buvo pavadinti vienu vardu – Šilutė.
1939 m. hitlerinė Vokietija, pateikusi ultimatumą Lietuvos Respublikos Vyriausybei, susigrąžino Klaipėdos kraštą.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje beveik visi miesto gyventojai pasitraukė į Vakarų Europą, o atvykę nauji gyventojai iš Lietuvos pradėjo kurti savo miestą, tačiau pagrindiniai buvusio miesto akcentai išliko.
Naujausi komentarai