Tikėjo greita pergale

Olesya į Klaipėdą atvažiavo kovo pradžioje. Jos tada antrokas sūnus pradėjo mokytis lietuviškoje mokykloje. Jaunai moteriai nebuvo lengva, įsidarbinti pavyko neiškart, o kai pradėjo dirbti, turėjo išlaikyti ne tik save ir sūnų, bet ir giminaitę su dviem mažais vaikais.

Šį rudenį iš Ukrainos pradėjo sklisti viltį teikiančios žinios. Olesya patikėjo, kad pergalė jau čia pat, pasiskolino iš Klaipėdoje gyvenančių pažįstamų pinigų ir nusprendė važiuoti namo.

Atrodė, kad savoje šalyje bus viskas aiškiau, lengviau ir suprantamiau. Tikėjosi, kad dirbs ir skolą labai greitai grąžins, vaikas lankys savo mokyklą, apsigyvens mamos namuose, ir viskas bus jei ne taip, kaip iki vasario 24-osios, bet geriau nei buvo pačioje karo pradžioje.

Spalį jauna moteris susidėjo būtiniausius daiktus ir išvažiavo į savo kaimą netoli Belaja Cerkov miesto. Tai yra nelabai toli Kijevo.

Sūnus, nors dar nedidelis, kategoriškai reiškė savo nuomonę – jis jau priprato Lietuvoje, pradėjo ne tik suprasti, bet ir kalbėti lietuviškai. Kelionė į Ukrainą jam tokio entuziazmo nekėlė.

Naktimis šviečia į langus

Olesyai pasisekė, namie ji iškart įsidarbino grybus auginančioje fermoje.

Tik Ukrainos pergalė pasirodė esanti ne tokia greita, kaip atrodė.

"Gyvenome kaime, toli nuo fronto, kasdien girdėjome sprogimų garsus. Jie vis artėjo ir dažnėjo. Paskui prasidėjo dronų atakos. Kai toks daiktas atlekia, į slėptuvę nespėsi. Kasdienybė buvo slogi. Išvažiuoju į darbą, valandėlę ar dvi padirbame, pasigirsta oro pavojaus signalas ir bėgame slėptis. Taip tupėdavome požemiuose kelias valandas. Kai viskas nurimdavo, dirbti dažniausiai nebegalėdavome, būdavo laikas namo. Kai toks darbas, ir uždarbio nėra", – pasakojo Olesya.

Gyventi be elektros, kuri tiekiama vos porą valandų, pradžioje buvo sunku, o po kiek laiko – sunkiai pakeliama.

Jauna moteris pasakojo, kad dėl tos pačios priežasties mokykla jų kaime neveikė. Vaikas visą dieną būdavo namie. Mama jaudinosi nenustodama galvoti, ar sūnus saugus.

Ilgais rudens vakarais namai skendėjo tamsoje. Baisiausia būdavo, kai Olesya išgirsdavo kažką vaikštant apie namus. Nežinia kas šviesdavo žibintuvėliais į langus. Nesuprantama, savi ar svetimi, kokie jų kėslai? Ko jie norėjo, ko ieškojo? Kaip į tai reaguoti, kai namie nėra nė vieno vyro?

Olesya pasakojo, kad jų kaime labai daug tuščių namų.

"Kartais jausdavome, kad juose kažkas yra, bet tikrai ne šeimininkai. Dieną su moterimis apie tai kalbėdavome, bet eiti pažiūrėti, kas ten įsikūrė, be vyrų neišdrįsdavome. Kartais vakarais, kai vyrai grįždavo iš darbo, susirinkdavome didesnis būrys žmonių ir eidavome pasižvalgyti, kas ten gyvena. Rasdavome pėdsakų, kad kažkas ten nakvoja, lovos sujauktos, būdavo maisto likučių, bet žmonių neužtikome. Į rūsį leistis ar lipti apžiūrėti palėpės neišdrįso net vyrai. Kas žino, o gal ten slepiasi kokie ginkluoti žmonės. Kartą matėme, kaip atvažiavo uniformuoti pareigūnai ir iš vieno namo išvedė keturis rusus. Niekas mums nieko nesakė, ar jie diversantai, ar pabėgę iš rusų kariuomenės. Likti namuose darėsi vis nesaugiau", – pasakojo Olesya.

Karių laidotuvės – kasdien

Jauna moteris pasakojo – kiekvieną dieną kaime ar apylinkėse laidojami žuvę ukrainiečių kariai. Ji suskaičiavo – vieną savaitę tokių laidotuvių buvo 27.

Jos brolis buvo Ukrainos pajėgų karys. Vasarą jis buvo sunkiai sužeistas, kurį laiką gydytas ligoninėje neišgyveno.

Olesya karo siaubus išgyveno kiek daugiau nei mėnesį ir dėl sūnaus saugumo nusprendė grįžti į Klaipėdą. Čia ją vėl priėmė darbdaviai. Labiausiai sugrįžimas nudžiugino moters sūnų.

"Turime nuostabią mokytoją, ji net apkabino vaiką. Jam jau nebereikia versti į rusų kalbą užduočių, čia jis lanko tris būrelius, pamokas paruošia mokykloje", – džiaugėsi berniuko mama.

Jauna moteris kvietė drauge važiuoti artimą giminaitę su vaikais. Bet ji nusprendė likti, nes sutuoktinis kariauja, moteris pasiryžusi visais būdais palaikyti jį, kol jis yra sveikas, ir slaugyti, jei būtų sužeistas.

Likimas: namuose ant sienos kabėjusi koncertiniais rūbais pasipuošusių O. Podolskio ir jo žmonos Ivannos nuotrauka išgelbėjo vyrą nuo žūties. O. Podolskio asmeninio archyvo nuotr.

Koncertai – rūsyje

Anna iš Nikolajevo su vaikais Klaipėdoje taip pat nuo pavasario. Moteris užrakino savo namus, raktą paliko pagyvenusiai kaimynei ir paprašė prižiūrėti katiną. Manė, kad po poros savaičių viskas aprims ir ji grįš.

Realybė pasirodė esanti kur kas liūdnesnė.

Jos namas kol kas nenukentėjo, bet netoliese, vos už kelių dešimčių metrų, susprogdintas institutas ir kita mokymo įstaiga.

Kaimynė pavargo vaikščioti į Annos namus, vieną dieną parsinešė jos katiną namo, nors pati turi vokiečių aviganį. Paaiškėjo, kad gyvūnai sugyvena. Šeimininkė nelinksmai juokauja, kad jie išmintingesni nei agresoriai, supranta, kad nėra kitos išeities, kaip sutarti.

Vyresnė Annos draugė, net ir labai kviečiama kartu važiuoti kur saugu, atrėmė tokias kalbas geležiniu argumentu: "Jeigu lemta mirti, tai mirsiu savo namuose."

Moteris kasdien leidžiasi parsinešti vandens, nes vandentiekis sugadintas, iš čiaupo ne visada teka vanduo, o kai pasirodo, yra toks rudas, kad jo negalima naudoti nei maistui, nei skalbimui.

Mieste yra keli gręžiniai, prie kurių žmonės traukia vandens.

Annos draugė tai vadina "body building", vienu kartu ji parsiveža apie 60 litrų. Maždaug tiek reikia vienam skalbimui ir būtiniausioms dienos reikmėms.

"Draugė pasakojo, kad lankosi koncertuose. Pasirodymai vyksta teatro rūsyje. Susirenka tiek žmonių, kiek tik gali tilpti. Žmonės pavargo nuo tamsumos, muzika pakylėja ir suteikia jėgų. Ar yra pasaulyje jėga, kuri nugalėtų tokią tautą? Ji net žūties akivaizdoje veržiasi į koncertą ar teatro spektaklį", – su ašaromis akyse kalbėjo Anna.

Mirė nuo patirto streso

Apie koncertus po žeme kalbėjo ir nusipelnęs Ukrainos artistas, muzikantas Olehas Podolskis iš Černigovo. Tai yra miestas netoli valstybės sienos su Baltarusija.

Šiame mieste žmonės dabar taip pat lankosi požemiuose rengiamuose koncertuose. Taip jie stengiasi ne tik pasisemti teigiamų emocijų, bet ir padėti išgyventi muzikantams, šokėjams ir kitų meno sričių atlikėjams.

Pas Klaipėdoje prieglobstį gavusią savo žmoną ir tris vaikus vyras atvyko visai neseniai. Černigovas – miestas, kuris karo pradžią pajuto vienas pirmųjų. Penkių asmenų šeima slėpėsi kaimynų namo rūsyje, o kai prasidėjo aviacijos atakos, jie, kaip ir daugelis miesto gyventojų, persikėlė į nuo sovietmečio likusį bunkerį.

Miestas buvo labai smarkiai apšaudomas, nes jis yra pakeliui į Kijevą. Sunaikinus vandentiekio, dujotiekio ir elektros tiekimo sistemą žmonės gyveno siaubingomis sąlygomis. Bunkeryje, skirtame 200 žmonių, glaudėsi apie 600 vietos gyventojų.

"Matėme, kaip nuo patirto streso ištikta insulto mirė pagyvenusi moteris. Daugybė žmonių žuvo nespėję nubėgti iki slėptuvės. Mes su žmona ėmėmės ant laužo gaminti maistą. Stipresni žmonės sėmė iš šulinių vandenį arba tirpdė sniegą. Vežiojome žmonėms maistą, vandenį, dalijomės šiltais rūbais", – apie pirmąsias karo dienas pasakojo O. Podolskis.

Pusantro mėnesio miestas buvo okupuotas, bet vėliau Rusijos kariuomenei atšipo dantys ir ji atsisakė planų šturmuoti Kijevą.

Tiems, kurie iš apkasų semia vandenį ir gulasi miegoti ant žemės kažką pasikloję, elektros nebuvimas neatrodo tokia didelė blogybė.

Išgelbėjo nuotrauka

Muzikantas pasakojo tik per plauką išlikęs gyvas, kai į jo kiemą atėjo diversantų grupė.

Tada O. Podolskio žmona ir 4-erių, 5-erių ir 10 metų vaikai jau buvo išvykę. Pats jis išvažiuoti negalėjo, nes rusų aviacija susprogdino Černigovo tiltą, išvykti nebuvo galimybės. Vyras užsirašė į karinių pajėgų rezervą ir liko namuose.

"Buvo vakaras, išgirdau kieme lojant šunį. Išėjau ir iškart parbloškė ant žemės – šautuvo buože man trenkė į krūtinę ir buvau parvilktas į namą. Iš klausimų supratau, kad jie norėjo sužinoti, kur yra karinis objektas, kuris realiai yra netoli mūsų namų. Rodė ranka ir klausinėjo, kas yra tuose pastatuose. Melavau, kad ten yra apleisti sandėliai. Mane tardė, kodėl aš likau. Visus namus išvertė, ieškojo kažkokio seifo, kažkokių dokumentų. Prašiau leisti telefonu atsisveikinti su šeima. Aiškinau, kad esu muzikantas, ne karo prievolininkas. Ko gero, mane išgelbėjo nuotrauka svetainėje ant sienos. Joje – aš vilkintis koncertiniais rūbais su bajanu rankose ir žmona tautiniais rūbais. Dar kartą gavau smūgį į galvą ir praradau sąmonę. Kai atsipeikėjau, namai jau buvo tušti", – pasakojo O. Podolskis.

Žino, kad privalo išgyventi

Šeimos name dabar gyvena O. Podolskio uošviai. Panašu, kad labiausiai nuo skeveldrų nukentėjo visai neseniai pastatyto namo stogas. Jis tiesiog suvarpytas.

Vyras pasakojo, kad jo maži sūnūs dar dabar čia, Lietuvoje, vos išgirdę fejerverkų garsus, krenta ant grindų ir dengiasi galvas, taip kaip buvo išmokyti pirmosiomis karo dienomis.

"Aš esu įsipareigojęs savo šaliai, rezervas reiškia, kad bet kurią akimirką pašauktas važiuosiu ginti tėvynės. Išvažiavau, nes mes su žmona turime tris mažamečius vaikus. Klaipėdoje dirbu vienos mokyklos ūkio dalies vedėjo padėjėju. Žmona daugiau būna su vaikais, tik retkarčiais imasi valymo darbų už nedidelį atlygį. Nors ir kukliai, išgyvename, dar ir saviškiams į namus siunčiame pinigų. Juk mokesčio už komunalinius patarnavimus niekas nepanaikino. Mūsų žmonės svarsto kiek kitaip, nei tie, kurie patys nepajuto karo siaubo. Tiems, kurie iš apkasų semia vandenį ir gulasi miegoti ant žemės kažką pasikloję, elektros nebuvimas neatrodo tokia didelė blogybė", – svarstė vyras.

Černigovas ir dabar yra nuolat apšaudomas, čia dažną dieną pasirodo ir taikius gyventojus žudo priešo dronai.

O. Podolskio uošvė yra tvirtai nusiteikusi iškęsti visus sunkumus, jos planas – išgyventi šią žiemą.

Pokalbiai telefonu su artimaisiais, gyvenančiais Klaipėdoje, būna telegrafiškai trumpi ir kupini svarbiausios informacijos: "Mes visi sveiki, vakar palaidojome kaimynų sūnų, žuvusį fronte."

Nepaisant pavojų ir grėsmės, kad agresorius smogs iš Baltarusijos, Černigovas pamažu bando atsistatyti. Jau veikia mokyklos, darbą pamažu atnaujina pramonės įmonės, ligoninės, žmonės padeda vieni kitiems.

Klaipėdoje gyvenanti ukrainietė, dirbanti pramonės įmonėje, sutaupė pinigų, nupirko generatorių ir nusiuntė į Ukrainą.

Vyras atviravo, kad karas tarsi atsijojo žmones. Ir ukrainiečiai parodė, kas yra kas.

Tačiau O. Podolskis pažįsta tautietį, kuris, padėjęs iš karo siaubiamo krašto išvažiuoti vienai šeimai, iki šiol apie tai primena ir nori atlygio.