Senienų ar gyvųjų eksponatų kelią į muziejus neretai lydi pribloškiančios istorijos. Kontrabanda į Klaipėdą atgabenti pirmieji pingvinai, netyčia žvejams užkibęs milžiniškas inkaras, po 500 metų jūros į pakrantę išplautas ąsotis, du kartus pavogtas ir vėl į muziejų grįžęs beveik milijono vertės gintaras. Tai – tik maža dalelė nuostabą keliančių įdomybių, slypinčių muziejuose.

Gyvoji kontrabanda

Nedaugelis klaipėdiečių žino, kad gyvieji Jūrų muziejaus eksponatai – pingvinai buvo pagauti ir į Klaipėdą atgabenti Antarktidoje žvejojusių jūrininkų. Šiandien įvardydami juos gyvąja kontrabanda, nesuklysime.

„Tai buvo tarybiniais metais. Tada laisvėje gimusių gyvūnų gaudyti irgi nebuvo galima. Bet Tarybų Sąjunga nelabai laikėsi šių tarptautinių reikalavimų, o besikuriančiam muziejui reikėjo gyvūnų, todėl jūrininkai mums juos ir atgabeno“, – tikros istorijos neslėpė Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė.

Jūrininkai gaudė pingvinus, susikraudavo į laivą, žinoma, be jokių veterinarinių leidimų, ir su tokiu neregistruotu kroviniu plaukdavo namo.

Kapitonui Algirdui Antanui Kulbokui netoli Antarktidos esančioje Pietų Georgijos saloje sugautų pingvinų į Klaipėdą pargabenti, deja, nepavyko. Jis pasakojo, kad pakrantėje pingvinų kaimenių – daugybė, o juos pagauti nelabai sunku. Tai esą lėti paukščiai, tik sparnais plaka kaip žąsys ir labai garsiai klykia.

„Prisigaudėme pingvinų, bet, vos pajudėjus, kilo štormas, tad turėjome juos paleisti. Kitaip būtų žuvę laive, juk kelias tolimas“, – prisiminė A.A.Kulbokas.

Rusijos nacionalinis turtas

Ne ką lengviau muziejui buvo įsigyti ir eršketus. Teko derėtis su Rusijos Federacijos aplinkos apsaugos ministerija.

„Bandėme tiesiogiai kontaktuoti su tomis firmomis, kurios juos augina. Mums buvo pasakyta, kad tai – Rusijos nacionalinis turtas, tad jie jo nedalija ir neparduoda“, – sakė O.Žalienė.

Tada teko ieškoti asmeninių kontaktų su aukščiausia Rusijos valdžia. Ir tik su ministro leidimu pavyko nusipirkti juoduosius eršketus. Beje, tik patinus. Sutartyje muziejininkai turėjo pasižadėti, kad jų neveis, o žuvys bus skirtos tik edukacijai.

Rusų-turkų karo liudininkas

Klaipėdos žvejai į muziejų iš užjūrių gabeno ne tik retus gyvūnus. Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius pasakojo, kaip į uostamiestį iš Egėjo jūros atkeliavo milžiniškas inkaras.

„Lietuvių žvejai buvo sustoję vienos Egėjo jūros salos uoste. Ruošėsi išplaukti, kėlė savo laivo inkarą ir užsikabino už kito inkaro. Žvejai bandė atsikabinti nuo jo, metė savo inkarą vėl ir vėl, bet prielipos atkabinti nepavyko. Tada jie buvo priversti jį įsikelti į laivą“, – sakė R.Adomavičius.

Inkaras buvo toks didelis, kad netilpo pro muziejaus tunelį. Todėl galiūną teko pjauti per pusę, o po to suvirinti. Įvykių liudininkas paskojo, kad jis buvo taip apaugęs kriauklėmis, jog net metalo nesimatė.

„Kai nudaužė tas apaugas, pasirodė įrašai rusų kalba su tikslia pagaminimo data – 1803 03 31, svoris 137 pūdai, o tai reiškia maždaug 2 tonas. Inkaras nukaltas Urale, Votkinsko metalo dirbinių gamykloje. Laivas, kurio pavadinimo tarp įrašų nebuvo, inkarą greičiausiai pametė. Galima spėti, kad jis – rusų-turkų karo laikų palikimas“, – pasakojo R.Adomavičius.

Išplaukė po 500 metų

Įspūdinga ir alavinio ąsočio Jūrų muziejuje atsiradimo istorija. R.Adomavičius su kolega vaikštinėjo už Girulių ties Karklininkais ir užkalbino vieną moteriškę.

„Pasirodo, ji labai įdomi moteris. Tarpukariu dirbo Žvejų draugijos sekretore. Jos tėvas ir du broliai žuvo žvejodami jūroje. Ji parodė kelis labai didelius gintaro gabalus su inkliuzais ir seną alavinį ąsotį“, – prisiminė R.Adomavičius.

Gintarų ji istorikams neatidavė. Bet padovanojo ąsotį, kurį teigė radusi jūros pakrantėje po audros. Istorikai suprato, kad daiktas iš laivo, nes jo storas dugnas bylojo apie svorio centrą apačioje, pritaikytą plaukiojimams.

„Kai praplovėme, dugne pamatėme įspaustą Nukryžiuotąjį“, – pasakojo istorikas.

Paskui, vartydami Oslo jūrų muziejaus leidinį, tyrinėtojai pamatė lygiai tokį patį ąsotį, tik su dangteliu ir įspaustu tokiu pačiu krucifiksu dugne. Jis naudotas laivuose ir datuojamas XVI a.

„Vadinasi, laivas nuskendo, suiro ir per pusę tūkstančio metų bangos ąsotį išrideno į krantą“, – svarstė R.Adomavičius.

Išgelbėjo gaisrinės laikrodį

Daugiau nei 30 metų Laikrodžių muziejui Klaipėdoje vadovaujantis Romualdas Martinkus prisimena, kaip pavyko išsaugoti senosios Klaipėdos laikrodį, kuris šiandien – muziejaus eksponatas.

Apie 1980 m. griovė senąją uostamiesčio gaisrinę, kurios vietoje vėliau atsirado viešbutis „Klaipėda“. Tada buvo kilęs miestiečių pasipiktinimas dėl šio statinio sunaikinimo. Tad griaunamą gaisrinę saugojo milicija, į ją pakliūti buvo neįmanoma. O gaisrinės bokšte dar tebebuvo milžiniškas laikrodis, kuris kadaise miestiečiams valandas skelbė varpu.

„Ėjau pas A.Žalį, gavau leidimą pakliūti į pastatą. Ir su vienu mūsų darbuotoju, ką radome, surinkome. Laikrodis buvo neveikiantis. Jį nuvalius paaiškėjo, kad tai – XIX a. vokiečių meistrų darbas. Atstatėme tris ciferblatus, nes buvo likęs tik rėmas, sureguliavome mechanizmą ir šiandien jis tiksi“, – džiaugėsi R.Martinkus.

Lenino „kančios“

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikas Saulius Karalius prisiminė, kaip sovietiniai simboliai – Lenino paminklas ir patranka – iš Pergalės aikštės po 1991 metų pučo buvo nukelti ir tapo muziejaus eksponatais. Jų klajonės irgi ne be nuotykių.

„Patranką įkišome į sandėliuką, o Leninas netilpo. Teko jį po muziejaus langais kiemelyje paguldyti“, – teigė S.Karalius.

Netrukus Lietuvoje prasidėjo metalo karštinė, vogė kas ką galėjo. Kažkas nužiūrėjo ir bronzinį Leniną.

„Vieną rytą, atėję į darbą, pamatėme, kad vandalai bandė nupjauti Leninui galvą. Tačiau neįkibo“, – pasakojo S.Karalius.

Leninas, pasak muziejininkų, ir taip „kentėdavo“, žmonės ant jo spjaudė, apdergdavo, kitaip pasityčiodavo. Po bandymo nupjauti Leninui galvą, pasamdę kraną, muziejininkai jį įstūmė į sandėlį. Ten vadas gulėjo, kol iškeliavo į Grūto parką.

Milijoninė vagystė

Amžiaus vagystė išgarsino dar vieną muziejaus eksponatą – Saulės akmenį, daugiau nei 3,5 kilogramo sveriantį gintarą. Jo pagrobimas ilgamečiam Palangos gintaro muziejaus darbuotojui Antanui Tranyzui buvo pats didžiausias sukrėtimas per visą jo 35-erių darbo praktiką.

Tai – trečias pagal dydį pasaulyje gintaras, brangiausias muziejaus eksponatas, įvertintas 850 tūkst. litų.

Pirmąkart jis dingo 1990 m. lapkričio 2 d. Tada vagišiai iš muziejaus pagrobė 75 ne ką mažiau unikalius eksponatus, tarp jų ir Saulės akmenį. Tariamam pirkėjui vertybes grobikai bandė parduoti už 400 tūkst. litų. Tada vagišius sugavo ir gintarai grįžo į muziejų.

Antrą kartą unikalus gintaras pagrobtas lygiai prieš 10 metų, rugsėjo 9 dieną. Tuomet vagys taikėsi tik į Saulės akmenį, o vagystės scenarijus vertas kino filmo.

Plėšikui – nuotrauka atminimui

„Po vagystės praėjus kuriam laikui į muziejų atėjo keistas žmogus ir norėjo su manimi pasikalbėti. Jis ieškojo ne muziejaus vedėjos, bet manęs. Tada dirbau vyriausiuoju muziejininku“, – prisiminė A.Tranyzas.

Tuo metu viena komercinė televizija paskelbė, kad skirs 20 tūkst. litų premiją tam, kas padės grąžinti gintarą. Grobikas prarijo jauką. A.Tranyzas įsivėlė į pavojingą žaidimą – sutarė su vagim dėl mainų.

„Likau muziejuje vienas. Sutemo. Buvo baugu, jei jis pajus, kad yra sekamas, gali ir neateiti. Kriminalistai liepė neužsidaryti langinių, prie stalinio kalendoriaus prikabino mikrofoną, seife – mini vaizdo filmavimo kamerą“, – prisiminė A.Tranyzas.

Muziejininkas neslėpė, kad bijojo. Apie tai nieko nežinojo nei muziejaus vadovybė, nei artimieji.

„Jis atėjo su tokiu nušiurusiu lagaminu, drąsiai stumtelėjo visus mano popierius ant stalo. Labai išsigandau, kad neiškristų tas mikrofonas. Bet nieko nepastebėjo, atidarė lagaminą ir išėmė Saulės akmenį, suvyniotą į tokį purviną skudurą“, – pasakojo muziejininkas.

Tada jis paėmė pinigus. Atgavęs eksponatą, plėšikui A.Tranyzas padovanojo knygą apie gintarus ir Saulės akmens nuotrauką, ant kurios užrašė gintaro svorį.

„Tai labai retas atvejis, kad tą patį eksponatą pavogtų du kartus ir abu kartus jis grįžtų atgal į muziejų“, – sakė A.Tranyzas.