Gimdymo namuose palikta kelių dienų mergaitė, per tris mėnesius į globos namus atkeliavusių 11 naujų vaikų ir 2 auklėtiniai rado naujas šeimas – tokia dar nedidelė Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorės Aušros Nikolajevienės pateikiama statistika.

Vizitinė kortelė

1967 m. rugpjūčio 8 d. gimė Skuode.

Po metų tėvai persikėlė gyventi į Klaipėdą.

1985 m. baigė Klaipėdos J.Kupčinsko medicinos mokyklą ir pradėjo dirbti Tuberkuliozės ligoninėje, Vaikų skyriuje.

1990 m. pradėjo dirbti Psichiatrijos ligoninėje.

2004 m. Klaipėdos universitete baigė slaugos ir reabilitacijos specialybę.

2010 m. Kauno technologijos universitete įgijo viešojo administravimo magistro laipsnį.

Vos prieš kelis mėnesius įstaigai pradėjusi vadovauti moteris nesigaili baltą slaugytojos chalatą iškeitusi į dalykinius kostiumėlius.

Trikdė balti chalatai

– Kaip apsipratote naujoje darbo vietoje?

– Dirbu trečias mėnuo, tad kol kas dar vyksta adaptacija. Nors jau įsivažiavau į darbus. Ši sritis – specifinė, susidedanti iš trijų grandžių: socialinės, sveikatos ir švietimo.

Pirmą kartą į Kūdikių namus atvažiavau kaip direktorė, lydima steigėjų. Prieš ateidama čia, viską įsivaizdavau kitaip. Bet kai susitikau su darbuotojais ir vaikais, tapo ramiau. Nuomonė taip pat pasikeitė. Pajutau gerą bei šiltą atmosferą.

Dabar kol kas stebiu situaciją. Tam tikrus dalykus norėčiau pakeisti. Man patinka bendrauti su žmonėmis, ieškoti rėmėjų ir parodyti, kaip šie namai gyvena.

– Apie kokias permainas kalbate?

– Atėjus į Kūdikių namus mane nustebino tai, kad žmonės vaikšto apsivilkę baltais chalatais. Mane tai truputį trikdė. Čia lyg ir namų aplinka, vaikai gyvena nuolat. Tad nuolatinis buvimas tarp baltų chalatų gal apsunkina augimą. Norisi sukurti šiltą ir jaukią atmosferą, kuri kuo labiau primintų namus.

– Bet juk jūs pati atėjote iš baltų chalatų aplinkos. Kaip pati reagavote į vaikus, kurių daugumos likimai – tragiški ir sudėtingi?

– Čia viską vertinu kitaip. Gal tik iš šono atrodo, kad darbas Kūdikių namuose yra sudėtingas. Kai žmonės ateina iš gatvės, jie irgi panašiai įsivaizduoja. Lyg ir jaučiasi astigmatizuoti. Įsivaizduoja, kad čia gyvenantys vaikai – kitokie. Gal suklaidina žodžių junginys „sutrikusio vystymosi kūdikių namai“?

Prieškalėdiniu laikotarpiu sulaukėme daug klaipėdiečių, kurie vaikams atnešė dovanų, surengė šventes. Įdomu buvo stebėti jų reakcijas. Iš pradžių žmonės baiminasi užeiti į grupę. Iš daugelio jų reakcijų supratau, kad mūsų globos namai yra lyg tabu. Taip neturėtų būti.

Kai svečiai pereina per grupes, pamato vaikus, darbuotojus, patys prisipažįsta, kad viską įsivaizdavo kitaip.

Turbūt kiekvienas žmogus turi savo likimą. Mano vyresnioji dukra, kuriai dabar 25 metai, nuo mažens vis prašydavo broliuko, nes šeimoje augo dvi dukros. Jos spaudimas išliko vos ne iki šių dienų. Kai sakydavome, kad brolio nebus, dukra vis siūlydavo įsivaikinti.

Kai pradėjau dirbti čia, pasakiau, kad vietoj vieno dabar turėsiu net 44 vaikus. Tuomet tiek jų buvo globos namuose. Dabar šis skaičius išaugo iki 51. Jauniausiai mūsų gyventojai – vos kelios dienos, o vyriausiam – daugiau nei šešeri metai.

– Prieš tai įstaigai daug metų vadovavo Irena Genytė. Ar po ilgametės vadovės naujam žmogui nebuvo sunku ateiti į šias pareigas?

– Kai atėjau, buvusi ilgametė vadovė jau metus nedirbo. Per tą laiką įstaiga neturėjo nuolatinio vadovo.

Ligoniui svarbi net intonacija

– Kur dirbote iki tapote Kūdikių namų direktore?

– Mano kaip slaugytojos darbo patirtis – 27 metai. Dirbau Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filiale, tad dabartinė sritis man nėra tolima. Galiu suprasti ne tik žmonių išorę, bet ir vidų. Ligoninėje dirbau paprasta slaugytoja, o vėliau 13 metų vadovavau I vyrų skyriaus slaugytojoms.

– Kaip suprantu, dirbote sunkių ligonių skyriuje, kur seniau langai buvo su grotomis?

– Neskirstau pacientų. Visi jie buvo mano mylimi ir gerbiami. Nors visokių buvo atvejų. Iš šalies gal šis darbas ir atrodo sudėtingas, bet man tai atrodė įprasta. Taip, dirbant tokiame skyriuje pasitaiko įvairių situacijų, reikėdavo sugebėti jas įžvelgti ir suvaldyti žmonių nuotaikas, emocijas. Net klausimą reikėjo sugebėti pateikti, nes jeigu jis bus išsakytas ne laiku ir ne vietoje ar pasakytas ne tokia intonacija, galima sulaukti grįžtamosios reakcijos.

Kai daug metų dirbi tokioje srityje, išmoksti, kaip rasti bendrą kalbą su tokiais pacientais. Noras jiems padėti nelikdavo be atsako.

– Kaip aplinkiniai reaguodavo, sužinoję, kokioje ligoninėje dirbote?

– Niekada neslėpiau, kur dirbau. Ne kiekvienas ten gali dirbti. Gal tas darbas man teikė kokio išskirtinumo? Man patiko ten dirbti. Tokiame darbe reikia lankstumo, supratingumo ir didelio noro.

– Psichiatrijos ligoninės medikai yra vieni tų, kurie savo darbe dažniausiai susiduria su pacientą smurtu. Ar jums teko atsidurti panašiose situacijose?

– Pačiai nukentėti neteko, bet sunkiai nuspėjamas situacijas suvaldyti tekdavo. Tai daug priklauso ir nuo komandos. Kai pacientas atvyksta psichozinės būsenos, daug metų dirbantis žmogus pajaučia, kaip reikia su juo elgtis, bendrauti, kokių veiksmų nedaryti, kad jo neišprovokuotumei. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad šiame darbe nebuvo įtampos. Pasitaikė įvairių situacijų.

– Gal dėl įtampos darbe nusprendėte toliau studijuoti?

– Kiekvienas norime tobulėti. Nors sakoma, kad darbą reikia keisti kas kelis metus, aš ilgai dirbau vienoje vietoje. Matyt, dar nebuvo laisva mano vieta. Ar nebuvo sunku dirbti ir studijuoti? Kuo turiu daugiau veiklos, tuo daugiau suspėju. Mėgstu gyventi aktyviai, negaliu pakęsti nuobodulio. Ramiai pasėdžiu nebent tada, kai mezgu.

– Kokių dar turite pomėgių, be mezgimo?

– Dabar į darbą važinėju nemažą atstumą ir jaučiu, koks malonumas yra vairuoti. Mėgstu važinėtis dviračiu. Dažnai su vyru keliamės į Smiltynę. Mėgstu dirbti sode, bendrauti su draugais. Esu aktyvi ir viskam randu laiko. Tad stengiuosi, kad ir mano vaikai iš Kūdikių namų iškeliautų į visuomenę, matytų žmones, pakeliautų viešuoju transportu, aplankytų spektaklius, koncertus. Noriu ne tik pati pamatyti, bet ir su kitais dalytis.

Prioritetas – šeima

– Ar pasinėrus į naują darbą namiškiai nelieka nuskriausti?

– Šitas darbas man labai patinka, bet pirmoje vietoje vis tiek yra namai. Kol kas pavyksta viską suderinti, nes prioritetas yra šeima. Dabar su vyru Arūnu esame likę tik dviese, dukros studijuoja Kaune.

– Kokį kelią pasirinko jūsų dukros?

– Vyresnioji dukra Kristina, galima sakyti, nuėjo mamos pėdomis, tik aukščiau. Dabar ji yra pirmo kurso gydytoja rezidentė. Kristina pasirinko psichiatriją. Dukrų sprendimams, ką studijuoti, įtakos nedariau. Jos pačios pasirinko. 21 metų Ligita studijuoja mokslo inžineriją Kauno technologijos universitete.

– Papasakokite daugiau apie savo vyrą.

– Mano vyras yra ilgametis KLASCO darbuotojas. Kartu su juo gyvename 26 metus. Šeimoje svarbiausia yra vienas kito supratingumas, pajautimas, geranoriškumas ir vienas kito palaikymas. Kai būna sudėtingos gyvenimo situacijos, palaikantis petys būtinas šalia, kaip ir supratingumo nulemtas žodis. Tie dalykai stiprina šeimą ir suteikia galimybę eiti tolyn.

– Kaip su vyru išgyvenote „tuščio lizdo“ jausmą, dukroms išvažiavus studijuoti?

– Ypač skaudžiai abu su vyru tai pajutome, kai antra dukra išvažiavo iš namų. Labai sudėtingas buvo pirmas vakaras. Dukra paliko idealiai sutvarkytą savo kambarį su tam tikromis nuotraukomis. Mums ir ašara ištryško, tą vakarą su vyru daug kalbėjomės. Tuomet nusprendėme, kad vaikus auginame ne sau ir jie turi eiti savo keliu.