Trisdešimt metų Nemirsetos miškuose tarnybiniame bute gyvenantis buvęs pasienietis Aleksandras Aleksejevas vejamas iš savo namų. Pensininkui nėra šansų privatizuoti seno pastato, tačiau pasieniečių vadams išlygos buvo padarytos ir tarnybiniai butai ant jūros kranto tapo privačiais.

Vilioja sklypas pajūryje?

Pajūrio regioninio parko apsuptyje esanti pasieniečių teritorija Šaipių kaime  – lyg rezervatas, į kurį gali patekti tik išskirtiniai.

"Juk nuo čia iki jūros – vos 400 metrų. Nežinau, kiek kainuotų toks sklypas rinkos kainomis, spėju, siektų milijoną litų", – vedžiodamas po laikinas savo valdas pasakojo A.Aleksejevas.

Nuo 1972 metų karinę tarnybą pradėjęs vyras vakar pirmą kartą buvo iškviestas į teismą, kur siekiama jo iškeldinimo. Į teismą kreipėsi Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinė. Ieškinio motyvas – iškeldinti iš tarnybinių patalpų asmenį, kuris nėra saistomas su tarnyba darbo santykiais.

"Aš sovietmečiu tarnavau pasienio užkardos vadu. Šiame name gyvenu daugiau nei 30 metų. Dėl sveikatos iš tarnybos pasitraukiau prieš 1991 metų įvykius. Tuomet ši teritorija buvo perduota Kretingalės seniūnijai. Buvau pateikęs dokumentus privatizacijai", – senus įvykius prisiminė pensininkas.

Be A.Aleksejevo Šaipių kaime tarnybiniuose butuose įsikūrusios dar trys pasieniečių šeimos. Du pastatai yra tarsi perskelti pusiau ir kiekviename jų gyvena po dvi šeimas.

Pastatas būtų privatizuotas?

"Šis namas pastatytas 1956 metais. Jam reikia kapitalinio remonto. Prieš dvejus metus šį pastatą apžiūrėjusi komisija pareiškė, kad būklė labai jau apverktina, todėl veikiausiai pastatas bus nurašytas. Dvejus metus šis klausimas nebuvo sprendžiamas. Staiga sužinojau, kad per teismą siekiama mane iškeldinti", – kalbėjo pensininkas.

Vyras tikino, kad jam į galvą atėjo atsakymas į klausimą, kodėl būtent dabar prasidėjo teismo procesas.

"Manau, nori mane iškeldinti, nes šį pastatą kažkas norėtų parduoti. Juk tai išskirtinė vieta. Šalia yra gamtos rezervatas", – savo versiją išsakė vyras.

Tačiau A.Aleksejevas baiminasi kitų dalykų. Jį iškeldinus, jis neturės kur deklaruoti gyvenamosios vietos.

"Mane išvys iš namų, liksiu be registracijos, o tuomet galiu netekti pensijos ir socialinio draudimo", – nuogąstavo pensininkas.

Pasijuto valstybės priešu

A.Aleksejevą labiausiai įskaudino vienas Pakrančių apsaugos rinktinės raštų, kuriame aiškinama, kad tarnybinio buto gali tikėtis tik valstybei lojalūs represinių struktūrų darbuotojai.

Rašte rašoma – "Buvusių SSRS karinių struktūrų darbuotojams, neperėjusiems dirbti į krašto apsaugos ar policijos sistemą, Lietuva netaikė ir netaiko jokių teisės normų, susijusių su iškeldinimu, suteikiant kitą gyvenamąjį plotą".

"Rašte aiškinama, kad garantiją būti aprūpintam tarnybiniu gyvenamuoju būstu turėjo tik lojalūs Lietuvos Respublikai buvusių represinių struktūrų darbuotojai bei jų šeimų nariai. Išeitų, kad aš esu nelojalus valstybei? Mane tai pribloškė, nes mano sūnus ir marti yra savanoriai. Sūnus seržanto laipsnį turi. Aš jau pensininkas, tačiau mano vaikai eitų ginti šalies karo atveju", – susijaudinęs kalbėjo vyras.

Kitame tarnybiniame bute gyvenantis pasienietis Justinas Liaugaudas aiškino, kad daugybę kartų mėgino sužinoti, ar galės privatizuoti šį būstą.

"Aš gyvenu paukščio teisėmis – viskas laikina. Kol dirbi, tol gyveni. Vienas po kito keitėsi rinktinės vadai ir visi žadėjo, kad galėsiu privatizuoti šį butą. Tačiau dešimt metų tuščiai rašiau popierius. Juk tai yra sovietmečiu statytas pastatas, viską reikėjo perdaryti – drėgmė smelkėsi per pamatus, teko šiltinti. Tačiau aš abejoju, ar leis man jį privatizuoti", – liūdnai kalbėjo J.Liaugaudas.

Tačiau rinktinės interesams teisme atstovaujantis juristas ieškinyje teismui pareiškė, kad tarnybiniai butai nėra privatizavimo objektas.

Išlygos – tik vadams

Tačiau kiti pasieniečių tarnybiniai butai buvo sėkmingai privatizuoti. Lengvatos buvo pritaikytos ne eiliniams pasieniečiams, o Pakrančių apsaugos rinktinės vadui pulkininkui Donatui Lengvinui ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadui generolui Vainiui Butinui.

Šiems vyrams pasisekė privatizuoti tarnybinius butus išskirtinėje vietoje. Juodkrantėje, Žaliajame kelyje esantis dviejų aukštų aštuonbutis stovi kone ant jūros kranto. Buvusioje Juodkrantės užkardos teritorijoje įrengti tarnybiniai butai virto privačiais prieš aštuonerius metus.

"Mes privatizavome, nes tas namas priklausė savivaldybei. Tuo metu galima buvo privatizuoti", – komentavo D.Lengvinas.

Iš tiesų, iš dokumentų matyti, kad Juodkrantės užkardos pastatai, statyti 1986 metais, Neringos tarybos nuosavybės teisėmis buvo įregistruoti 1992-aisiais. Tačiau 1998 metais šis pastatas vėl perduotas į Pakrančių apsaugos rinktinės balansą, o 2002 m. perduotas atgal savivaldybei.

Iš rankų – į rankas

Specialistų teigimu, toks nuosavybės "vaikščiojimas per rankas", tikėtina, buvo sietinas su tuo laikotarpiu vis įsigaliojančiais naujais įstatymais.

Tačiau pagrindiniu koziriu tarnybinių butų privatizavimo epopėjoje tapo faktas, kad su D.Lengvinu, V.Butinu ir kitais čia gyvenusiais pasieniečiais nebuvo sudarytos gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys.

Tuo metu Neringos užkardos vado pareigas ėjęs D.Lengvinas visų šio namo gyventojų vardu kreipėsi į Pakrančių apsaugos rinktinę, kurioje Štabo viršininku tuo metu dirbo V.Butinas, bei Neringos savivaldybę, prašydamas leisti privatizuoti būstą.

Nurodoma, kad gyventojai savo lėšomis pakeitė langus, duris, santechniką, apšiltino sienas.

Kelerius metus trukęs teismo procesas baigėsi palankiu sprendimu šiems pasieniečiams. Teismas leido privatizuoti butus lengvatine tvarka.

Pagal anksčiau galiojusius teisės aktus, lengvatų galėjo tikėtis tie, kurie buvo pateikę prašymą privatizuoti tarnybinį būstą iki 1998 metų.

Specialistų manymu, tarnybiniame bute 30 metų gyvenantis pensininkas turėjo net ir sovietmečiu gauti buto orderį, jo pagrindu turėjo būti sudaryta patalpų nuomos sutartis. Jei tokios nebuvo, žmogus turėtų teisę prašyti įstatyme numatytos lengvatos ir, kaip ir pulkininkas su generolu, per teismą privatizuoti būstą.

Tarnybinių butų atsisakoma

Vakar Pakrančių apsaugos rinktinės vado D.Lengvino pasiteiravus, kodėl priešinamasi pensininko A.Aleksejevo siekiui privatizuoti pastatą, rinktinės vadas dienraščiui atsakė, kad tik teismas turi išspręsti šį ginčą.

"Turi jis teisę ar ne, pasakys teismas. Mums šių pastatų iš viso nereikia. Aprūpinimas gyvenamuoju plotu neįeina į mūsų funkcijas. Siekiama atsisakyti tarnybinių butų. Mes šiuos pastatus siūlėme perimti Klaipėdos rajono savivaldybei. Tačiau ji to nenori. Su gyventojais neims", – kalbėjo D.Lengvinas.

Rinktinės vadas pastebėjo, kad šiais laikais naujiems pareigūnams mokami pinigai buto nuomai.

"Jei man grėstų rotacija, aš nuomočiau butą. Kaip tarnybinius butus, mes tebeturime pastatus Karklėje ir butus Palangos užkardoje", – tikino D.Lengvinas.

Taptų socialiniu būstu

Klaipėdos rajono savivaldybės Turto valdymo skyriaus vedėjas Audrius Kampas prisiminė Šaipių kaime gyvenančių pasieniečių prašymus.

"Jei mes perimtume šiuos pastatus į savo balansą, jie taptų socialiniais būstais. Man keista, kodėl nebuvo leista šiems žmonėms privatizuoti šių patalpų. Juk net ir perėmus pastatus, šiems žmonėms jie neatiteks. Mes juos turėsime iškeldinti ir įkelti socialiai remtinas šeimas", – savo nuomonę išsakė A.Kampas.

A.Kampas paaiškino, kad savivaldybė net ir parduodama savo turtą, turi turėti tam pagrindą.

"Aš tikiuosi, kad nuo sausio pirmosios įsigaliojantis naujasis įstatymas padės išspręsti šio būsto klausimą. Kodėl Juodkrantėje pavyko privatizuoti pasieniečių butus, nežinau. Gal ten ir vieta kur kas įdomesnė, gal jėgos kokios padėjo? Tačiau šiuo atveju žmonės yra pakabinti tarp dangaus ir žemės. Jiems pagal esamus įstatymus šiuo metu padėti negalime", – apgailestavo A.Kaupas.